LLMA F. 96 Ap. 1 B. 445 L. 23
Bareikiškės. 1853 metais, mirus trims vaikams, po kelių mėnesių triukšmingo gyvenimo Vilniuje, į Bareikiškes, esančias prie kelio, kuris jungė Vilnių ir Ašmeną, iš Zalučės atvyko Vladislavas Sirokomlė kartu su žmona, Paulina Mitraševska. Viename iš laiškų poetas rašė, kad nuo šv. Jurgio, tai yra, nuo balandžio 23 dienos, persikelia į Bareikiškes, kur iš netoli Nemėžio gyvenančio Benedikto Tiškevičiaus išsinuomojęs ūkį. Vaikų netekę sutuoktiniai norėjo atrasti dvasinę ramybę. Sirokomlė tuo metu jau turėjęs literatūrinės patirties, buvo gerai žinomas kaip vertėjas, nes vertė lotyniškai rašiusių renesanso poetų kūrinius. Bareikiškėse Sirokomlė gyveno ir kūrė iki mirties.
Pats Vladislavas Sirokomlė eilėraštyje „Bareikiškės“ rašė:
Ne mano čia
namelis, ne mano žemė
Nors kasmet vasara
atneša man savos duonos,
Tik mano ten
mėlynas dangus lopinėlis,
Kuris pakyla virš
trobelės.
Vilnietis žurnalistas ir kolekcionierius Janas Konradas Obstas apsilankęs Bareikiškių dvarelyje praėjus pusei amžiaus po Sirokomlės mirties, jį pamatė tokį:
Įvažiuojame į kiemą, tipiškas lietuviškos sodybos kiemas: apžėlęs žole, lauko gėlėmis, išminti takai – vienas į ūkinius pastatus, kitas – į sodą. Ir pastatas tipiškas, medinis; didelis prieangis apaugęs laukiniais vijokliais. Namelis pastatytas ant nedidelio nuolydžio, taigi dešinė pusė pakilusi ant gana aukštų pamatų, o kairė pusė siekia žemę. Dėl tų pamatų dešinė pusė išliko nepasikeitusi nuo to laiko, kai čia gyveno poetas [...].
Dvarelis nedidelis, iš viso gal 20 žingsnių, du langai į dešinę nuo prieangio, trys į kairę. Įeiname į vidų: žemutėlės lubos, didelė sena koklinė krosnis, tikriausiai apšildanti bent pusę namo, viskas labai sava, širdinga [...].
Poeto kambarėlis: kvadratinis, penkių žingsnių ilgio ir, matyt, tiek pat pločio, kuklus kampelis, tačiau visuomet saulėtas, nes vienas langas rytų pusėje, o kitas – pietų. Vietoje užuolaidų nuo saulės spindulių saugo tankūs alyvų ir jazminų krūmai, žvilgsnis skęsta žalumoje, tankmėje, susipynusioje su auksiniais saulės spinduliais, pilnoje kvapų, paukščių čiulbėjimo ir bičių dūzgimo.
Išeiname į prieangį: nedidelį kiemą supa kvepiantys topoliai, svyruokliai beržai, tokius galima tik pas mus, Lietuvoje, pamatyti. Šio kiemo kampe, dešinėje pusėje, alyvų ir jazminų tankmėje, lieknų topolių pavėsyje kažkada buvo pastatytas iš girnapusės padarytas stalas. Čia saulėtomis dienomis daugiausiai laiko praleisdavo poetas, čia atsirado gražiausios jo pasakos.
