Moteris visais laikais domino gražūs batai ir prie jų derantys aksesuarai. Joms svarbi ne tik šių gaminių išvaizda, bet ir jų kokybė. Avalynės kokybė vertinama pagal tai, iš kokios medžiagos ji pagaminta. Kokybiškiausi batai pagaminti iš gerai apdirbtos odos. Tokių batų šiaulietės galėjo įsigyti jau XIX a. pabaigoje. Tuo metu oda buvo apdirbama rauginant ją augalų ekstraktuose, o visas produkto gamybos procesas buvo daromas rankomis. Batų, taip pat ir kitų aksesuarų, dizainu rūpinosi amatininkai. Šiauliuose odininkystės amatas buvo labai populiarus, tačiau tikroji odos pramonė pradėjo vystytis, kai į Šiaulius atvyko ir čia odų verslą įkūrė Chaimas Frenkelis.
Odų karaliumi vadinamas Chaimas Frenkelis 1879 m. iš vietinio žydo įsigijęs mažas odų apdirbimo dirbtuves per dešimtmetį jas pavertė dideliu odų apdirbimo fabriku. Medinius pastatus pakeitė mūrinių pastatų kompleksai, o rankų darbą – nauja, mechanizuota technika. Net ir pelnęs žinomumą, Chaimas Frenkelis nenustojo tobulėti: nuolat domėjosi odų apdirbimo naujovėmis, naujų ekstraktų panaudojimo galimybėmis. 1894 m. Frenkelis pradėjo gaminti batų padams tinkamą odą. Siekdamas sumažinti rankų darbą, fabrike įrengė garo džiovyklas, presus ir net elektros generatorių. Chaimas Frenkelis buvo pirmasis Rusijos imperijoje, padų gamyboje panaudojęs Rytų Afrikoje randamą raudoną žievę. Rauginimo procese panaudojus raudoną žievę, buvo išgaunami aukštos kokybės odiniai padai, kurie sušlapę sukietėdavo ir tokiu būdu nepraleisdavo drėgmės. Raudonųjų padų išskirtinumas bei kokybė išgarsino odų fabriką ir tapo Chaimo Frenkelio vizitine kortele.
Susižavėję Ch. Frenkelio sėkme, odos įmones kūrė ir kiti fabrikantai. Broliai Vulfas, Joselis ir Bencelis Nurokai 1898 m. įkūrė odų apdirbimo fabriką, kuris gamino juchto ir chromo odas, padus ir vidpadžius batams. Trečias pagal dydį buvo brolių Naumo ir Saliamono Choronžickių odų apdirbimo fabrikas. Taip pat veikė ir mažesnės brolių Rogalinų bei J. Faino odų fabrikai. Atsižvelgiant į tai, kokia tuo metu buvo odos apdirbimo fabrikų pasiūla, nenuostabu, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai vadinti stambiausiu odų pramonės centru.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui nemaža dalis žydų, taip pat ir fabrikų savininkai, paliko miestą. Dėl šių priežasčių veikla fabrikuose sustojo. Vienintelis tuo metu veikęs odų fabrikas buvo Ch. Frenkelio. 1914 m. šis fabrikas buvo pritaikytas Rusijos armijos reikmėms. Į Šiaulių miestą įžygiavus vokiečiams, dalis Frenkelio fabriko produkcijos ir įrengimų buvo išgabenta į Rusiją, kita dalis – išplėšta arba sunaikinta. Toks pats likimas nutiko ir kitiems odos fabrikams.
Pasibaigus karui į Lietuvą grįžo Frenkelio sūnus Jokūbas, kuris pradėjo organizuoti fabriko atstatymo darbus. Gamyba pradėta 1920 m. pradžioje. Savo verslus bandė gaivinti ir broliai Nurokai bei broliai Choronžickiai, tačiau nesėkmingai. 1925 m., siekdamos išvengti bankroto, minėtos įmonės kartu su Jokūbu Frenkeliu sudarė kartelį, kuris reguliavo produkcijos kiekį ir kainas. Tais pačiais metais šis kartelis Frenkelio fabriko patalpose įsteigė avalynės fabriką „Batas“, kuris 1926 m. buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę „Batas“. Bendrovės įkūrimo tikslas – išstumti iš Lietuvos rinkos importuotą avalynę ir užpildyti ją vietinės gamybos produkcija.
Antrąja pagal dydį odos apdirbimo įmone išliko brolių Nurokų garinis odų apdirbimo fabrikas, kuris batų padus, vidpadžius, juchto ir chromo odas tiekė „Bato“ fabrikui. Nurokų fabriko gaminiai savo kokybe prilygo Ch. Frenkelio fabrikui. Deja, fabriko veiklą pristabdė pasaulinė ekonomikos krizė, Europoje prasidėjusi 1929 m., o Lietuvą užklupusi kiek vėliau. 1940 m. vos gyvastį palaikantį Nurokų fabriką nupirko monopolinis susivienijimas „Maistas“. Tais pačiais metais buvo nacionalizuoti ir Ch. Frenkelio bei akcinės bendrovės „Batas“ fabrikai. Chaimo Frenkelio odų fabrikas reorganizuotas į odų fabriką Nr. 5, o „Batas“ veikė senuoju pavadinimu.
Per Antrąjį pasaulinį karą odų fabrikas Nr. 5 ir avalynės fabrikas „Batas“ buvo sugriauti, vokiečių bombų neišvengė ir buvęs Nurokų fabrikas. Pasibaigus karui, odų fabrikas Nr. 5 (buvęs Ch. Frenkelio fabrikas) atstatytas ir 1945 m. pervadintas į Valstybinį odų fabriką „Elnias“. Po metų atstatytas ir prie „Elnio“ fabriko prijungtas avalynės fabrikas „Batas“. Naujoji įstaiga pavadinta odų ir avalynės kombinatu „Elnias“.
Kaip odų ir avalynės kombinatas „Elnias“ išsivystė iš Chaimo Frenkelio fabriko, taip iš brolių Nurokų fabriko išaugo odų veltinių kombinatas „Stumbras“. 1940 m. Nurokų odų apdirbimo fabrikas buvo nacionalizuotas ir pervadintas į Valstybinį odų išdirbimo fabriką Nr. 6. Antrojo pasaulinio karo metais jis taip pat skaudžiai nukentėjo. 1944 m. pradėtas fabriko atstatymas. Pirmiausia buvo atstatyti juchto apdirbimo ir odų mirkymo cechai, masiškai gaminta pakinktams skirta oda. 1946 m. fabrike pradėta gaminti veltinė avalynė, o 1948 m. Valstybinis odų išdirbimo fabrikas Nr. 6 tapo Šiaulių odos ir veltinių kombinatu „Stumbras“.
Jei Šiauliuose batus gamino du stambiausi odų fabrikai „Elnias“ ir „Stumbras“, tai smulkiąja galanterija ir rankinukais šiaulietes aprūpindavo Odinės galanterijos fabrikas. 1960 m. įkurtas fabrikas garsėjo modelių įvairove, gaminiai gaminti ne tik iš tikros odos, bet ir iš sintetinės odos bei tekstilės.
Vietinės gamybos odiniai batai ir aksesuarai šiaulietes džiugino daugiau nei šimtmetį, o dabar galime pasidžiaugti odininkystės pramonės istoriją liudijančiais archyviniais dokumentais, Frenkelio rūmuose saugomais muziejiniais eksponatais ir išlikusių pastatų fragmentais.
Maloniai kviečiame apsilankyti virtualioje parodoje!