„Vilniuje viskas atrodė kupina paslapties, didvyriškumo ir šventumo. Nuo pat pradžių ir per visus mano gyvenimo šiame mieste metus jis man buvo brangus, tarsi gimtasis ir „savas“; net ir gimnazija, kurios nemėgau, šiam jausmui netrukdė – jis išliko visą gyvenimą. Siurbdamas į save visus skirtingus senovės įspūdžius ir ja žavėdamasis, aš pats to nepastebėdamas studijavau architektūrą ir stilius. Dauguma gracingų ir dailių vilnietiškų bažnyčių buvo pastatyta XVIII a., ir to amžiaus dvasią aš pirmą kartą pažinau būtent čia.“
Iš M. Dobužinskio autobiografinės knygos „Atsiminimai“.
