Du maži paveikslėliai – „Moters portretas“ ir „Suimtieji“, atspausti ant plonytės beržo tošies, šiandien pripažįstami labai savitais kūriniais. Juk XIX a. pradžioje, kai buvo sukurti, Lietuvos dailėje tebevyravo klasicizmo stilius, o pagal jo kanonus derėjo piešti ant balto, švaraus popieriaus. Rusvi, dryžuoti kūrinėliai ant beržo tošies į meno pasaulį įnešė romantizmo dvasią, o kartu – ir neįprastas savo atsiradimo istorijas. Mat kiekvienas paveikslėlis turėjo po du talentingus „tėvus“.

XIX a. pr. Lietuvos dailininkas Jonas Rustemas išgarsėjo tapytais aukštuomenės atstovų portretais. Tačiau pirmiausia jis buvo neprilygstamas piešėjas, mokęs šio meno Vilniaus universiteto dailės mokykloje. Tai jo lengva ranka nupiešė „Moters portretą“ ir „Suimtuosius“. Turbūt ant popieriaus. Šiandien galime tik spėlioti, nes piešinių originalai neišliko. Apie juos mums byloja kopijos, atspaustos beržo tošyje. Jų sumanytojas ir įgyvendintojas – J. Rustemo studentas, gabus graveris ir kopijuotojas Gotlibas Kislingas.

Bet dailininkas vedė Oną Pučinskaitę-Zeidlerienę, kurią jau seniai mylėjo. Galbūt nuo tada, kai 1807 m. kaip liudininkas dalyvavo jos ir vaistininko Jono Zeidlerio vestuvėse. Nesantuokiniai O. Zeidlerienės ir J. Rustemo santykiai buvo vieša paslaptis. Žinota, kad du moters vaikai – Liudvikas ir Ona – buvę ne vaistininko, o J. Rustemo vaikai. Tačiau J. Zeidleris juos pripažino savais ir visą gyvenimą jie turėjo vaistininko pavardę.

J. Rustemo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Rūta Janonienė mano, kad tarp garsiojo dailininko ir Onos Pučinskaitės-Zeidlerienės buvo tikrai didelė meilė – tai galima justi iš moters laiškų. Jųdviejų santuoka, nors ir vėlyva, tapo šios meilės įprasminimu. Poros vestuvės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje įvyko 1826-aisiais, tik po vaistininko J. Zeidlerio mirties, kai J. Rustemas jau buvo įkopęs į septintą dešimtmetį.

Ar gali būti, kad ši graži, putli, jau ne mergaitė, o maždaug trisdešimties metų moteris, žvelgianti iš paveikslėlio ant beržo tošies, – J. Rustemo mylimoji O. Pučinskaitė-Zeidlerienė? Sunku tvirtai pasakyti. Pats dailininkas neįvardijo savo piešinio herojės, o spręsti iš tokio veido rakurso – sudėtinga. Viena aišku: tai ne oficialus reprezentacinis portretas, kurio užsimanė kokia nors didikė, o labai intymus, betarpiškas atvaizdas. Moteris jame šiek tiek valiūkiška, žvilgčioja atsisukusi per petį. Dailininkas turbūt buvo greta ir užfiksavo šį judesį. Labai tikėtina, kad taip jis pamatė moterį iš artimiausios savo aplinkos, galbūt – antrąją (dar tik būsimą) žmoną O. Pučinskaitę-Zeidlerienę.

Piešinio kompozicija paneigia tuomet dar vyravusią klasicizmo estetiką, pagal kurią portretuojamasis turėjo būti atsisukęs tiesiai į žiūrovą, o portretas – simetriškas ir stabilus. Moteris pavaizduota besisukanti, todėl jos šukuosenai ir besidraikantiems plaukams tenka didžiausias dėmesys. Bandymai pagauti judesį, sustabdyti „akimirką žavingą“ yra siejami su romantizmu. Šį stilių išduoda ir fragmentiška kompozicija, kokios negalėtų būti klasicizme. Moters portrete esama neišbaigtumo, linijos nutrūksta, pradingsta. Toks naujoviškumas mūsų krašto dailei (Vakarų Europoje tuo metu jau buvo visko) turėjo būti tikras iššūkis.

Ką vaizduoja „Suimtieji“ – paveikslėlis, J. Rustemo taip pat nei datuotas, nei įvardytas? Mįslę padeda įminti kariškių uniformos su įspūdingai dekoruotais šalmais. Jos atitinka 1812-ųjų karo su Napoleonu laikotarpį. Nustatyti kariuomenę – prancūzų ar rusų – padėtų uniformų spalvos. Deja, paveikslėlis yra nespalvotas. Pasigilinus paaiškėja, jog tai – prancūzų kariškiai. Turbūt – žemesnio rango, nes jų uniformos gan kuklios. Be to, aukšto rango kariškiai neužsiimdavo suimtųjų palyda. Tuo metu suimtieji – civiliai. Kas jie: bajorai ar valstiečiai? Už ką sulaikyti: duoną nukniaukė ar vištą pagavo? Apie tai negalima pasakyti nieko tikra. Aišku tik, kad jie ne elgetos, nes dėvi kailines kepures, yra šiltai apsirengę. Kas iš tiesų vyksta šioje scenoje, J. Rustemui, ko gero, nebuvo labai svarbu. Dailininkui labiau rūpėjo vaizdinga kompozicija: kokie pasitempę bei orūs yra kariškiai ir, priešingai, koks sulinkęs vienas suimtųjų.

J. Rustemas labai mėgo fiksuoti kasdienybės akimirkas. Nors jo užsakovai buvo aristokratai, dailininkas geriausiai jausdavosi tarp miestiečių: vaistininkų, pirklių, tarnautojų, amatininkų. Gatvėje, turguje, kavinėje ar žydo pirkelėje pamatęs kokią nors sceną, brūkšt – ir perkeldavo ją ant popieriaus.

Dailininkas garsėjo talentu piešti iš natūros: dauguma jo piešinių yra greiti, eskiziški, plonų linijų, virtuoziškai atlikti plunksna. Piešdavo daug, kūrinėlius dalydavo į kairę ir į dešinę. Galėjo kokį darbelį nusiųsti kolegai profesoriui, kitoje pusėje užrašęs: „J. Rustemas šiandien kviečia pietų“. Ir tai nebuvo klasicizmui įprasti etiudai, kurie praversdavo ruošiantis piešti didelę kompoziciją. J. Rustemo piešiniai ypatingi tuo, kad bene pirmą kartą Lietuvoje jie tapo savipakankami. Kaip tik todėl dailininkas juos ir pasirašydavo.

Įdomu palyginti dviejų J. Rustemo mokinių – G. Kislingo ir Kazimiero Bachmatavičiaus (Kazimierz Bachmatowicz) atliktas „Suimtųjų“ kopijas. Jos gana skirtingos. Pirmasis J. Rustemo piešinį atspaudė ant beržo tošies, antrasis pasinaudojo litografijos būdu. Šioje versijoje dėl techninių ypatumų vaizdas yra veidrodinis, atsuktas į kitą pusę. Čia taip pat nėra pančių ant suimtųjų kojų, kurie matyti atspaude ant beržo tošies. Be to, G. Kislingo raižinyje atsiranda papildomas scenos dalyvis su trikampe prancūziška kepure, kurio nėra K. Bachmatavičiaus litografijoje.

Mokiniai neprivalėjo preciziškai tiksliai pakartoti mokytojo piešinio. Negana to, jie turėjo ambicijų patobulinti jį pagal savo sumanymą, netgi leido sau kai ką pripiešti. Vis dėlto išraižyta kopija paprastai išeidavo grubesnė, mažiau subtili už originalą: metale atkartoti popieriuje tušu nupieštą liniją yra labai sunku. Piešinyje visada matysis daugiau niuansų: dailininko rankos paspaudimai bei atleidimai, linijų sustorėjimai bei suplonėjimai. Tuo metu metale įrėžta linija bus mechaniškai vienoda. Norint raižinyje perteikti visas plonybes, reikia nepaprasto įgudimo. J. Rustemo piešinius išraižęs ir ant beržo tošies perkėlęs G. Kislingas buvo dar studentas, bet jau gerokai pramokęs amato – savo darbą jis atliko meistriškai ir tikrai profesionaliai.

G. Kislingas mėgo eksperimentuoti. Jis kūrė įvairiomis grafikos technikomis: vario raižinio, akvatintos, mecotintos ir oforto. Pastarąjį būdą jis panaudojo perkeldamas „Moters portretą“ bei „Suimtuosius“ ant beržo tošies. Tai buvo gana ilgas procesas. Pabandykime jį įsivaizduoti.

...Pirmiausia G. Kislingas pasidėjo J. Rustemo piešinį prieš akis, galbūt dar persipiešė ir ėmėsi darbo vario plokštėje. Rūgščiai atsparaus lako sluoksniu padengtame plokštės paviršiuje išraižė piešinio linijas, o tada ją paveikė rūgštimi, kuri išėsdino metalą tik ten, kur buvo pradrėkstas lakas. Vėliau į išėsdintus griovelius įtrynė dažus, plokštės paviršių nuvalė, ant viršaus uždėjo beržo tošies lapą. Spaudžiant stiprų volą, dažai iš metalo griovelių persikėlė ant tošies. Ir štai – keistas, lig tol neregėtas atspaudas! Išmargintas punktyrais, akivaizdžiai prieštaraujantis švaraus balto lapo bei griežtos linijos klasicizmo estetikai.