Z. Vaišvila – fizikos mokslų daktaras, politikas, aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Skaidrės:
1. Signataras Zigmas Vaišvila.
2–5. Z. Vaišvilos atsiųstos dokumentų kopijos.
Iš asmeninio Zigmo Vaišvilos archyvo.

Istorinę 1990 m. kovo 11 d., be svarbiausiųjų valstybės nepriklausomybės atstatymo dokumentų, įvyko dar ir tuometinės Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, vadovaujamos Ministro Pirmininko Vytauto Sakalausko, atsistatydinimas. Ką tik išrinkta XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė šio ministrų kabineto atsistatydinimą, laikinai jam pavedė vykdyti pareigas, o Ministro Pirmininko pareigas laikinai vykdyti pavedė tuometinei Ministro Pirmininko pavaduotojai Kazimierai Prunskienei. 1990 m. kovo 11 d. laikinai einančios Ministro Pirmininko pareigas K. Prunskienės vienasmeninis 1990 m. kovo 11 d. potvarkis Nr. 64p yra unikalus ir priimtas, tikriausiai, rektoriaus L. S. Razmos presingavimu (bent aš tuo metu nieko apie tai nežinojau dėl suprantamų priežasčių Aukščiausiojoje Taryboje, kurioje visą dieną turėjo būti ir K. Prunskienė – buvome užsiėmę, suprantama, kitais klausimais). Bent man įdomiausia yra tai, kad laikinoji Ministrė Pirmininkė lyg ir neturėjo svarbesnių reikalų, kaip tik perduoti turtą Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui. Klausimas buvo svarbus ir institutui reikalingas, bet tuo metu, t. y. skelbiant Nepriklausomybės atstatymą, ne svarbiausias. Klausimas buvo, kaip išvengti bet kokių galimų provokacijų.

1990 m. kovo 25 d. (ar 27 d.), vykdant TSRS MT ir TSKP CK 1990 m. kovo 11 d. bendrą nutarimą dėl TSKP turto Lietuvoje perėmimo, TSRS vidaus kariuomenės 42-os divizijos (štabas buvo prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, divizijos vadas Aleksandras Žitnikovas, kaltinamasis Sausio 13-osios byloje, kurio Lietuvai neišduoda Ukraina) kariai jėga iškart perėmė šias patalpas, išvaikė VVPI dėstytojus ir studentus, o patalpose buvo įkurtas faktiškai vienas svarbiausių būsimo perversmo štabų, kuriame veikė ir trimis kalbomis atitinkamą propagandą transliavo „Tarybų Lietuvos“ radijas (vadovaujamas, berods, Gintauto Steigvilos, kurį M. Burokevičiaus vadovaujamas LKP/TSKP CK po 1991 m. sausio 13 d. paskyrė užimto Lietuvos TSR Radijo ir Televizijos komiteto vadovu ir kuris, skirtingai nuo pulkininko Edmundo Kasparavičiaus, kažkodėl netapo įtariamuoju Sausio 13-osios byloje. „Tarybų Lietuvos“ radijo transliacijas techniškai užtikrino Tarybinės armijos skirta technika ir specialistai, o 1991 m. sausio 13 d. „Tarybų Lietuva“ persikėlė į LTSR RTV komiteto patalpas S. Konarskio gatvėje.

Po VVPI išmetimo, TSKP CK Vilniaus aukštoji partinė mokykla tapo režiminiu objektu, kurį saugojo TSRS vidaus kariuomenė, darbuotojus įleisdavo tik su leidimais.

Šiai parodai mano atsiųstas 2014 m. lapkričio 3 d. LR Generalinės prokuratūros nutarimas yra dėl ikiteisminio tyrimo Sausio 13-osios byloje nutraukimo 9-iuose epizoduose (pastebėtina, kad nutraukimas yra be jokių motyvų, tik išvardinti 9 epizodai, kurių tyrimas nutrauktas), kurių pirmasis yra dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos užėmimo, VVPI išmetimo ir pan. L. S. Razma, kaip VVPI atstovas, šioje ikiteisminio tyrimo byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o VVPI civiliniu ieškovu šioje baudžiamojoje byloje. Buvo pateikti ir dokumentai, patvirtinantys VVPI ir L. S. Razmos patirtą žalą.

Zigmas Vaišvila
2022 m. vasario 7 d.