Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

MAIŠTAUJANTIS JAUNIMAS SOVIETŲ LIETUVOJE

Sovietmetis: gyvenimas, pasipriešinimas, represijos

Visuomenėje nusistovėjusių normų nepripažįstantis, maištaujantis jaunimas – normalus reiškinys Vakarų kultūroje, tačiau Geležine uždanga atsitvėrusioje Sovietų Sąjungoje jaunimo maištavimas turėjo išskirtinių savybių. Partinių ideologų kova už komunistinę moralę, primygtinai brukamas sovietinis patriotizmas, sveiku protu nesuvokiamas „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, gausybė kitų suvaržymų bei apribojimų lėmė tai, kad bet kuris laisviau gyventi pabandęs jaunuolis automatiškai tapdavo sovietinės sistemos ir valstybės priešu.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pažymos „apie priešiškus ir kitokius ideologiškai kenksmingus reiškinius tarp jaunimo“ ištrauka. 1964 m. gruodžio mėn. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 633, l. 80. Dokumente rašoma, kad 1964 m. buvo išaiškinta „ideologiškai kenksminga vadinamųjų stiliagų grupuotė“, kurią sudarė 14 jaunuolių.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pažymos „apie priešiškus ir kitokius ideologiškai kenksmingus reiškinius tarp jaunimo“ ištraukos. 1964 m. gruodžio mėn. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 633, l. 88–90. Dokumente rašoma, kad 1964 m. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje buvo išaiškintos jaunuolių, vengusių vadinamojo visuomenei naudingo darbo, laiką leisdavusių kavinėse, idealizavusių Vakarų kultūrą bei vakarietišką gyvenimo būdą, grupės.

STILIAGOS, O NE STILEIVOS

Pirmoji jaunimo subkultūra Sovietų Sąjungoje buvo vadinamieji stiliagos. Kadaise populiarus žargonizmas nepatiks griežtesniems kalbos tvarkytojams, kurie siūlys keisti jį dailesniu, lietuviškesniu žodžiu „stileivos“. Deja, toks taisymas iškraipytų esmę, kadangi stileiva – tai žmogus, kuris stengiasi rengtis, elgtis ir atrodyti pagal tuo metu vyraujančią madą, o 1950–1965 m. egzistavusios specifinės subkultūros atstovai tūrėtų būti vadinami stiliagomis.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Europoje siautėjusių raudonarmiečių prisiplėštus ir į SSRS atsigabentus vakarietiškus arba pagal jų pavyzdžiu vietoje pasiūtus drabužius vilkėjusius, tokiu pat būdu atgabentas džiazo muzikos plokšteles klausiusius, trofėjinius vaidybinius filmus žiūrėjusius, naujoviškus šokius šokusius jaunuolius stiliagomis pakrikštijo juos pašiepti siekę sovietiniai publicistai. Patys iš pilkos masės išsiskirti stengęsi, spalvingas sukneles, siauras „kelnes-dūdeles“, ekstravagantiškus švarkus vilkėję, batus ant aukštų platformų avėję, šnekamojoje kalboje anglicizmus gausiai vartoję jaunuoliai, stiliagomis savęs nevadino ir šį terminą vartojo nebent juokaudami. Nepaisant vieno kito politinio anekdoto, svajonių apie nuostabius, nepasiekiamus Vakarus, stiliagos nedeklaravo antisovietinių pažiūrų. Tačiau sovietų ideologams nepakenčiama buvo pati jų laikysena.

Išlikę sovietų saugumo dokumentai liudija, kad stiliagų buvo ir didesniuose Lietuvos miestuose. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1964 m. parengtame pranešime yra duomenų, kad Klaipėdoje buvo išaiškinta „ideologiškai kenksminga vadinamųjų stiliagų grupuotė“, kuriai priklausę jaunuoliai susitikinėdavo su užsienio jūreiviais, perpardavinėjo importines prekes, leisdavosi į „politine prasme nesveikus“ svarstymus. Panašūs jaunimo sambūriai 1963–1964 m. išaiškinti Vilniuje ir Kaune. Saugumiečiai piktinosi, kad siekdami iš užsieniečių įsigyti spalvingų niekučių, jaunuoliai „formuoja neteisingą požiūrį į sovietinį jaunimą“. Akcentuota, kad daugelis jų vengė vadinamojo visuomenei naudingo darbo, leido laiką kavinėse, kaip rašoma dokumentuose – „iki pamišimo šokdavo tvistą, čarlstoną, rumbą ir kitus panašius šokius“.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pažymos apie Jaunimo kavinės-skaityklos Vilniuje lankytojus ištrauka. 1962 m. lapkričio mėn. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 627, l. 97‒101. KGB dokumentuose Jaunimo kavinė-skaitykla dėl nežinomų priežasčių vadinta „Pelėda“, nors oficialiai tokio pavadinimo neturėjo. Nuolatiniai lankytojai ją vadindavo „Čitalka“. Dokumente rašoma, kad kavinėje jaunuoliai kalbėdavo antisovietinėmis temomis, pasakodavo politinio turinio anekdotus.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pažymos apie kai kuriuos neigiamus reiškinius tarp respublikos jaunimo ištrauka. 1962 m. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 627, l. 90, 91. Dokumente rašoma, kad Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojas Andrius Sudikas ir jo bendraminčiai „skaito nacionalistinio ir dekadentinio turinio literatūrą“, propaguoja „modernistinę džiazo muziką“.

JAUNIMO KAVINĖ-SKAITYKLA ARBA „ČITALKA“

1962‒1965 m. Vilniuje, L. Giros (dabar – Vilniaus) g. veikusią Jaunimo kavinę-skaityklą galima vadinti pirmuoju Lietuvos džiazo klubu. Lankytojų „Čitalka“ pramintoje kavinėje koncertuodavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų SSRS respublikų ansambliai, kartais po koncertų paimprovizuoti užsukdavo Vilniuje gastroliuodavusių socialistinio lagerio šalių kolektyvų muzikantai. Koncertinę veiklą šiame klube pradėjo žymus džiazo atlikėjas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, muzikantas ir muzikos apžvalgininkas Liudas Šaltenis.

Populiari jaunimo susibūrimo vieta greitai pateko į sovietų saugumo akiratį. Jau 1962 m. rudenį saugumo darbuotojus pasiekė pranešimai apie „vakarietiškai kultūrai keliaklupsčiavusius“ kavinės-skaityklos, kuri KGB dokumentuose kažkodėl buvo vadinama „Pelėda“, lankytojus. Pastebėta, kad kai kurie jaunuoliai pasibaigus oficialioms programoms rengdavo triukšmingus naktinius pasilinksminimus, drąsiai diskutuodavo politinėmis temomis, pasakodavo antisovietinius anekdotus. Ne vienam „Čitalkos“ lankytojui kagėbistai pritaikė vadinamąsias „profilaktines priemones“ ‒ griežtus įspėjamojo pobūdžio pokalbius, kai kurie vėliau buvo saugumo stebimi ir net įtariami žvalgybine veikla priešiškų valstybių naudai.

Vienas nuolatinių jaunimo kavinės-skaityklos lankytojų buvo Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojas Andrius Sudikas (1944–2021). KGB pažymoje nurodoma, kad jis susirašinėjo su Vakarų šalių piliečiais, siųsdavo jiems sovietinių pašto ženklų kolekcijas, mainais gaudamas džiazo ir populiariosios muzikos plokšteles, susitikinėdavo su Vilnių lankiusiais užsienio turistais, bandė užmegzti ryšius su SSRS gastroliavusiais JAV muzikantais.

1965 m. vasarą „Čitalkos“ veikla nutrūko. 1965-uosius galima laikyti ir stiliagų judėjimo pabaiga. Radijo bangomis Lietuvą pasiekęs rokenrolas santūrią džiazinę subkultūrą nustūmė šalin.

DABAR DIDŽIAUSIA KULTŪRA – PLAUKAI, BARZDA IR GITARA

XX a. 7-ajame dešimtmetyje populiarios dainelės žodžius „dabar didžiausia kultūra – plaukai, barzda ir gitara“ galima laikyti lietuviškų Gėlių vaikų arba hipių epochos devizu.

Hipių judėjimas prasidėjo JAV apie 1965 m., jauniems pacifistams pradėjus protestuoti prieš karą Vietname. Ilgi plaukai, kliošinės kelnės, gėlėmis, pacifistine bei rytietiška simbolika, spalvingais ornamentais papuošti drabužiai, roko muzika ir specifinė pasaulėžiūra Lietuvoje pradėjo plisti apie 1967‒1968 m. Kaip ir stiliagos, hipiai bei jų pasekėjai nebuvo labai priešiški sovietinei santvarkai. SSRS propagandos transliuoti šūkiai „Tegyvuoja taika!“, „Už taiką visame pasaulyje!“, „Pasauliui taiką!“ nesikirto su jų pasaulėžiūra. Tačiau sovietų valdžios atstovus erzino laisva hipių laikysena, neįprasta išvaizda, domėjimasis iš vienos pusės vakarietiška, iš kitos – rytietiška kultūra, o ne marksistine-materialistine filosofija, užsienio šalių radijo stočių klausymas. Sovietiniams partiniams veikėjams labai imponavo karinės tarnybos vengę, už taiką kovoję JAV jaunuoliai, tačiau „šventos pareigos tėvynei“ atlikti nenorėję „Lenino šalies“ gyventojai nekėlė nė menkiausios simpatijos.

Ilgaplaukių jaunuolių apeliacijos į SSRS konstitucijos garantuotas piliečių teises ir laisves, keltas klausimas „kodėl Lietuva negali būti nepriklausoma socialistine valstybė, kaip Lenkija, Čekija, Vengrija ar Bulgarija?“ vertė KGB darbuotojus imtis prieš juos priemonių.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pranešimo Lietuvos komunistų partijos centro komitetui apie Vilniaus 23-osios vidurinės mokyklos moksleivių Vytauto Kernagio, Eugenijaus Laurinaičio, Rimanto Sakalausko ir kt. elgesį ištrauka. 1967 m. lapkričio mėn. Dokumentas rusų ir lietuvių kalbomis. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. Nr. 651, l. 39‒40.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pranešimo Lietuvos komunistų partijos centro komitetui apie Vilniaus 23-osios vidurinės mokyklos moksleivių Vytauto Kernagio, Eugenijaus Laurinaičio, Rimanto Sakalausko ir kt. elgesį ištrauka. 1967 m. lapkričio mėn. Dokumentas rusų ir lietuvių kalbomis. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. Nr. 651, l. 41–42.

NEKLAUŽADOS VYTAUTAS KERNAGIS, EUGENIJUS LAURINAITIS, RIMANTAS SAKALAUSKAS IR KITI

Simpatijų Gėlių vaikų subkultūrai ir savo jaunatviško hipiavimo neneigęs Vytautas Kernagis (1951–2008) į KGB akiratį pateko besimokydamas dešimtoje klasėje.

KGB darbuotojų 1967 m. lapkričio mėn. pranešime Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komitetui rašoma, kad Vilniaus 23-osios vidurinės mokyklos mokinys V. Kernagis „per istorijos pamoką pareiškė, kad reikia daugiau mokytis Lietuvos, o ne Sovietų Sąjungos istoriją ir, kad buržuazinės santvarkos metais buvo labiau rūpinamasi Lietuvos istoriniais paminklais negu dabar“.

Dokumente taip pat rašoma, kad V. Kernagis su bičiuliais ne kartą svarstė klausimą kodėl Lietuva negali būti „tokia kaip Lenkija“, t. y. ‒ socialistine, bet Sovietų Sąjungai nepriklausančia šalimi. Švęsdami mokslo metų pradžią, bendraklasiai V. Kernagis, Eugenijus Laurinaitis (šiandien žinomas gydytojas-psichoterapeutas), Rimantas Sakalauskas (šiandien – žinomas skulptorius) ir kiti nuvyko į Valakampius, kur pagal „Internacionalo“ melodiją „choru dainavo žodžius“:

Raudona, žalia ir geltona – tai mūsų laisvės vėliava,
Dar grįš iš užsienio Smetona ir vėl bus laisva Lietuva.
Tai yra paskutinė Lemiamoji kova,
Išvysim lauk maskolius ir vėl bus Lietuva laisva.

KGB pranešime pažymėta, kad šią dainą moksleiviai ne kartą traukė ir mokykloje per pertraukas. R. Sakalauskas draugams pasakojo, kad būdamas turistinėje kelionėje po Karpatų kalnus, vieno kalno viršūnėje pamatė iš plytų sudėliotus Gediminaičių stulpus ir greta jų pats sudėliojo Vyčio (Jogailaičių) kryžių. Moksleiviai planavo leisti laikraštį, kurį galvojo pavadinti „Vytis“, „Gedimino stulpai“, „Laisvūnas“ arba „Šviesoforas“, kadangi jo spalvos atitinka Lietuvos trispalvės vėliavos spalvas, kurti pogrindinę organizaciją, švęsti Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimimo dieną.

Iš inteligentų šeimų kilusių jaunuolių šėliojimą KGB vertino rimtai, saugumiečiai bendravo ne tik su pačiais moksleiviais, bet ir su jų tėvais.

„DUOKITE MUMS LAISVĘ“

KGB dokumentuose yra išlikę daug duomenų apie „ideologiškai kenksmingus“ ilgaplaukių Kaune gyvenusių jaunuolių pokalbius, svarstymus, stichiškus protesto veiksmus.

Sovietų saugumo Kauno miesto skyriaus 1971 m. sausio mėn. pranešime nušviesti keli epizodai, kuriuose dalyvavo hipiuojantys kauniečiai. 1970 m. liepos mėnesį šokių paviljono Vytauto parke administracijai nutarus neįleisti netvarkingai apsirengusių, ilgaplaukių jaunuolių, vienos hipių grupės lyderiu saugumiečių apibūdinamas Genadijus Slavinskas pasiūlė boikotuoti šokių paviljoną ir iš viso neiti į vidų. Susirinkusiems maždaug trims šimtams žmonių jis pasakė kalbą, kurioje pareiškė, jog šitoks draudimas pažeidžia SSRS konstitucijos suteiktas jaunimo teises. Vėliau jaunuolis išsitraukė Sovietų Sąjungos konstituciją, viešai kalbėdamas, kad: „jeigu jos nesilaikoma, tai visiems susirinkusiems būtina nusipirkti po egzempliorių, išardyti atskirais lapais ir išmėtyti po miestą“.

Pranešime taip pat pažymėta, kad Kauno hipiai 1970 m. vasarą ir rudenį surengė keturis susibūrimus, kuriuose komentavo sovietinės konstitucijos straipsnius, didžiausią dėmesį kreipdami į „respublikų teisę laisvai išstoti iš SSRS, žodžio, mitingų ir demonstracijų organizavimo laisvę“.

Už dalyvavimą „ideologiškai kenksminguose“ pokalbiuose, „netvarkingą“ išvaizdą, žavėjimąsi jaunimo gyvenimu Vakaruose ne vienas jaunuolis patyrė persekiojimą, buvo priverstas dalyvauti profilaktinio pobūdžio pokalbiuose su kagėbistais.

„Duokite mums laisvę, jeigu tiksliau ‒ susirinkimų laisvę, įsitikinimų laisvę, laisvę sakyti tai, ką galvoji. ‒ pasiaiškinime KGB darbuotojams rašė Kauno hipis Arkadijus Vinokuras. ‒ Jūs mums viso to neduodate, tai kaip mes galime būti su jumis!“.

Pogrindinio roko festivalio Vilniaus „Žirmūnų“ restorane akimirka. 1970 m. balandžio 26 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 46, b. 3940, l. 2-143.

Kauno politechnikos instituto (KPI) Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos komiteto biuro posėdžio, kuriame buvo svarstomi pop klubo „Smūtkeliai“ nariai, 1971 m. vasario 20‒21 d. KPI Automatikos fakulteto salėje organizavę muzikos festivalį, protokolo ištrauka. 1971 m. vasario 23 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 9885, ap. 1, b. 5, l. 10-14. Išvadoje pažymėta, kad koncertus surengęs KPI Kultūros klubas, „padarė nedovanotiną nusikaltimą“.

ROKENROLO RITMU

Reikia pripažinti, kad jaunimo laisvalaikiui sovietinė-partinė vadovybė rodė nemažą dėmesį. Gamyklose, įmonėse, mokymo įstaigose buvo buriami saviveiklos kolektyvai, organizuojami koncertai, šokių vakarai. Tokia kultūros politika buvo patogi pirmiesiems lietuviško roko atlikėjams. Per apžiūras, konkursus, oficialius koncertus atlikę privalomas programas, „Vilniaus ryšių darbuotojų klubo“, „Kauno politechnikos instituto studentų“ ar „Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Fizikos fakulteto studentų“ vokaliniai-instrumentiniai ansambliai vakarais šokių aikšteles drebindavo kaip „Antanėliai“, „Kertukai“ ar „Vienuoliai“, ir grojo jau ne „tarybinių kompozitorių“ kūrinius.

Vienas įstabiausių to meto muzikinių įvykių buvo 1970 m. balandžio 26 d. Vilniuje, „Žirmūnų“ restorane Alvito Taunio ir jo bendraminčių iniciatyva suorganizuotas renginys, kurį galima vadinti pirmuoju Lietuvos roko festivaliu. Formaliai gimimo dienos pokyliui išnuomotoje banketinėje salėje surengtame koncerte dalyvavo Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas, Stasio Daugirdo vadovaujama roko grupė „Gėlių vaikai“, V. Kernagis su grupe „Rupūs miltai“, Olegas Sartakovas su grupe „Sartakov Yesterday and Today“, svečiai iš Latvijos ‒ klasikinio rokenrolo atlikėjas Pits Andersons su grupe „Natural Product“.

1971 m. vasario mėnesį ne mažiau įspūdingą koncertą suorganizavo Kauno politechnikos instituto (KPI) pop klubas „Smūtkeliai“. Dvi dienas KPI Automatikos fakulteto salėje vykusiame festivalyje koncertavo grupės „Dainiai“, „Gėlės“, „Gintarėliai“, „Raganiai“ ir kt.

Kęstučio Antanėlio iniciatyva Vilniuje buvo pastatyta ir 1971 m. gruodžio 25 d. Dailės instituto salėje parodyta A. Lloyd‘o Weber‘io roko opera „Jėzus Kristus ‒ superžvaigždė!“.

Minėtų renginių dalyviai ne kartą prisiminė apie nekviestus svečius – saugumiečius, tvirtino, kad daugelis organizatorių buvo nubausti, tačiau tai patvirtinančios archyvinės medžiagos liko nedaug. Tarp KGB dokumentų rasta viena nuotrauka, kurioje užfiksuotos Žirmūnų festivalio akimirka. Apie pop klubo „Smūtkeliai“ organizuotą renginį išliko KPI komjaunimo komiteto biuro posėdžio, kuriame svarstyti klausimai „Kokie ansambliai turėjo koncertuoti?“ „Kokiu būdu į koncertą pateko ansambliai, kuriems neleista koncertuoti net instituto mastu?“, „Kaip paaiškinti tai, kad pirmose eilėse sėdėjo „hipiai?“, protokolas. Posėdyje nutarta, kad pop klubo nariams pritrūko politinio budrumo ir piktintasi , kad renginyje dalyvavo grupė „Raganiai“, išdrįsusi atlikti „į programą neįtrauktą kūrinį“.

GĖLIŲ VAIKAI IR KAUNO PAVASARIS

KGB archyve išliko nemažai medžiagos apie Romo Kalantos susideginimą ir 1972 m. Kauno pavasario įvykius. Manifestacijų dalyviams iškeltoje baudžiamojoje byloje rasime užfiksuotų gandų apie tai, kad R. Kalanta priklausė slaptai hipių organizacijai, kurios keli nariai, protestuodami prieš teisių ir laisvių varžymą, turėjo nusižudyti. Jie traukė burtus ir „Romas Kalanta ištraukė susideginti“. Akivaizdu, jog tai viena iš Kaune sklandžiusių legendų, tačiau žinoma, kad ir R. Kalanta, ir vienas svarbiausių Kauno įvykių dalyvių Vytautas Kaladė prijautė hipių subkultūrai, augino ilgus plaukus, mėgo roko muziką, grojo gitaromis. Kauno dramos teatro scenos darbininko V. Kaladės charakteristikoje pažymėta, kad jis „ne kartą buvo įspėtas dėl savo iššaukiančios aprangos ir ilgų plaukų“. Yra duomenų ir apie tai, kad 1971 m. vasarą jis buvo sulaikytas milicininkų už tai, kad Kauno Laisvės alėja vaikščiojo basas, nešiojosi grojantį radijo imtuvą. Milicijos pareigūnai kaltinimų jam nepateikė, tik priekaištavo dėl ilgų plaukų, grasino nubausti už valkatavimą ir „sanitarinės higienos nesilaikymą“.

1972 m. balandžio 24 d. Kauno sporto halėje vykusiame populiariosios muzikos atlikėjų iš Jugoslavijos koncerte budėję milicininkai sulaikė V. Kaladę ir nubaudė penkiolikos parų administraciniu areštu už tai, kad jis „triukšmavo, trukdydamas kitiems žiūrovams klausytis koncerto“. Sėdint paras „cypėje“ V. Kaladė buvo priverstinai apkirptas, todėl Kauno įvykių nuotraukose liko įamžintas jam nebūdinga trumpų plaukų šukuosena.

Nenustatyti hipiuojantys jaunuoliai. [1970‒1980 m.] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 1, b. 271, l. 1-53. Nuotrauka rasta tarp Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Kauno miestui dokumentų.

Nenustatyti hipiuojantys jaunuoliai. [1970‒1980 m.] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 1, b. 271, l. 1-70. Nuotrauka rasta tarp Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Kauno miestui dokumentų.

PRIVERSTINIAI KIRPIMAI IR VISUOTINĖ MADA

Po 1972 m. Kauno įvykių Lietuvoje prasidėjo tikras teroras. Milicininkai, draugovininkai, operatyvinių komjaunimo būrių nariai dažnai tiesiog gatvėje sulaikydavo jaunus žmones ir nuvežę juos į milicijos skyrius prievarta apkirpdavo ar sugadindavo drabužius. Pavyzdžiui, perkirpdavo ar perpjaudavo kliošines kelnes. Didesnį dėmesį jaunimui pradėjo skirti ir KGB. Nepaisant varžymų ir persekiojimų, hipių idėjų šalininkai egzistavo iki pat Sovietų Sąjungos griūties, ne vienas idėjoms, o kai kurie net ir įvaizdžiui liko ištikimi iki šių dienų.

Apie 1974–1978 m. ilgi plaukai, kliošinės kelnės, spalvingais ornamentais išmargintos suknelės ir kitos Gėlių vaikų stiliaus detalės išpopuliarėjo ir tapo madingomis ne tik tarp hipių. Rengtis ir atrodyti kaip hipiai pradėjo moksleiviai, jauni gamyklų darbininkai, kolūkių mechanizatoriai. Sudėtingiau su ilgais plaukais buvo aukštųjų mokyklų studentams, kadangi studentų šukuosenas „prižiūrėjo ir reguliavo“ aukštosiose mokyklose veikusių karinių katedrų darbuotojai.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos komiteto posėdžio nutarimas dėl Lenino bareljefą išniekinusių studentų elgesio svarstymo ir pašalinimo iš komjaunimo. 1977 m. sausio 27 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16587, ap. 1, b. 257, l. 12, 13.

Straipsnio „Žalgirio“ pergalės ir KGB rūpesčiai“, skelbto pogrindiniame leidinyje „Aušra“, ištrauka. 1977 m. spalio mėn. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 46, b. 1688, l. 37–38. Straipsnyje aprašytos spontaniškos manifestacijos, vykusios 1977 m. spalio mėn. po futbolo rungtynių Vilniuje.

„LENINAS ANT LEDO“ IR VILNIAUS „ŽALGIRIO“ FUTBOLO KOMANDOS SIRGALIAI

Maištingi buvo ne tik neformalių subkultūrų atstovai. Dokumentuose yra įamžintas akademinio jaunimo akibrokštas sovietų valdžiai, nors aukštųjų mokyklų studentai puikiai žinojo, kad ir nekalti juokeliai galėjo baigtis pašalinimu iš mokymo įstaigos už „elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.

Šaltą 1977-ųjų sausio dieną atsitiktinai susitikę buvę bendraklasiai – skirtingų aukštųjų mokyklų pirmakursiai – linksmai leido laiką, dalinosi įspūdžiais, vaikštinėjo Vilniaus gatvėmis ir užsuko pasišildyti į centrinį paštą. Ten juokaudami nuplėšė Lenino bareljefą, kurį nusprendę pakabinti ant medžio ar kelio ženklo, išsinešė į gatvę. Einant dabartiniu Žaliuoju tiltu, pasirodė milicijos automobilis. Jaunuoliai švystelėjo bareljefą į upę, bet upė buvo užšalusi ir sovietų stabo galva liko gulėti ant ledo. Bareljefo niekintojai buvo išaiškinti, sulaikyti ir dėl šio akibrokšto pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Vaikinams tai reiškė automatišką „kelialapį“ į sovietinę armiją.

Legendomis apsipynę 1977 m. spalio įvykiai, kai Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda iškovojo teisę rungtyniauti SSRS futbolo čempionato pirmojoje lygoje. 1977 m. spalio 7 ir 10 d., po sėkmingų žalgiriečių rungtynių su Vitebsko „Dvina“ ir Smolensko „Iskra“, Vilniaus gatvėse vyko žiūrovų eitynės ir spontaniškos manifestacijos, per kurias aidėjo šūkiai: „Laisvę Lietuvai!“, „Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!“ ir kt., buvo giedama Tautiška giesmė. Oficialioji spauda apsiribojo trumpomis žinutėmis, įvykius plačiau nušvietė pogrindinis periodinis leidinys „Aušra“.

„BERMUDŲ TRIKAMPIS“ IR RIMAS BUROKAS

Populiariausi jaunimo susibūrimo taškai Vilniuje buvo centre ir senamiestyje veikusios kavinės „Vaiva“, „Ugnelė“ (dėl savito statinės formos interjero lankytojų dažniau vadinta „Bačka“), „Žibutė“, „Žuvėdra“. Šių kavinių ribojama teritorija buvo vadinama „Bermudų trikampiu“. Po Vilniaus „Bermudų trikampį“ klaidžiojo ne vienas laisvas, kūrybiškas, sovietinių normų bei taisyklių nepripažinęs jaunuolis. Kai kuriems laisvė ir taisyklių nepripažinimas kainavo karjerą, priverstinius „pasisvečiavimus“ milicijos skyriuose, „perauklėjamą“ psichiatrinėje ligoninėje ir net įkalinimą.

Rimas Burokas į KGB akiratį pateko besimokydamas vyresnėse Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos klasėse. Kaip vienas Alytaus hipių judėjimo aktyvistų buvo „profilaktiškai auklėjamas“, tačiau tokios priemonės laisvo, į literatūrą pasinėrusio jaunuolio neišgąsdino. Jis ne tik neatsisakė savo „klaidingų pažiūrų“, bet ir, kaip rašoma kagėbistų pranešimuose, „pradėjo burti aplink save bendraminčius“. Po klajonių po įvairius Sovietų Sąjungos kraštus, apie 1974‒1975 m. atvykęs į Vilnių, įsiliejo į bohemišką sostinės gyvenimą. Nei rašytose eilėse, nei bičiuliškuose pokalbiuose nepasitenkinimo komunistiniu režimu nereiškusio jaunuolio saugumiečiai neturėjo kuo apkaltinti. Tačiau sovietinėje sistemoje egzistavo kitas susidorojimo būdas – Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 240 straipsnis „valkatavimas ir elgetavimas“, neformalų ir kriminalinio pasaulio atstovų žargonu vadintas bausme „už bangladešą“. Porą metų niekur nedirbęs, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs R. Burokas 1979 m. pabaigoje buvo sulaikytas ir „už valkatavimą“ nubaustas vienerių metų laisvės atėmimu. 1980 m. rugpjūčio 10 d. jis mirė ligoninėje Lukiškių kalėjime.

KGB archyve išliko dviejų ryškių laisvojo Vilniaus atstovų – būsimo Briuselio universiteto profesoriaus Liutauro Kazakevičiaus, ir Gitenio Umbraso, 1978–1982 m. centrinėse Vilniaus gatvėse unikalias akcijas-provokacijas rengdavusio dailininko, nuotrauka. „45 pabaltijiečių memorandumo“ signataras, dėl „antisovietinės propagandos ir agitacijos“ bei kitos „priešiškos veiklos“ KGB persekiotas L. Kazakevičius 1983 m. vedė Belgijos pilietę ir išvyko nuolat gyventi į Briuselį.

TEGYVUOJA PANKAI IR LAISVA LIETUVA!

1982‒1983 m. Lietuvos SSR KGB dokumentuose atsiranda iki tol nevartoti žodžiai „pankai“, „pankų judėjimas“, „vadinamieji „pankų“ mėgdžiotojai“. Pirmieji pankai, apie 1982‒1985 m. daugiausiai reiškęsi Vilniuje, nei išvaizda, nei ideologija nebuvo panašūs į šio judėjimo atstovus Vakaruose. Juodos odinės striukės, margaspalvės šukuosenos-skiauterės, auskarai, tatuiruotės atsirado vėliau. Pirmieji pankuojantys jaunuoliai apsiribojo išskustais smilkiniais, kelnėmis-bananais, pigiais sandalais ar sportbačiais, nurėžtomis marškinių apykaklėmis, tėvų spintose rastais seno sukirpimo švarkais, ilgais apdribusiais megztiniais, įvairiausiais simboliais bei mėgstamų grupių pavadinimais aprašinėtais brezentiniais dujokaukių dėklais, nešiotais vietoj rankinių. Nesuprantamos ir svetimos jiems buvo anarchistinės, kairuoliškos Vakarų „kolegų“ idėjos.

Tarp Lietuvos SSR KGB skyriaus Vilniaus miestui dokumentų randame daug pranešimų apie įvairiausiose miesto vietose išplatintus antisovietinius atsišaukimus, tautiniais simboliais bei drąsiais šūkiais išmargintas pastatų sienas, bandymus kurti slaptas organizacijas. Kelių Vilniaus vidurinių mokyklų moksleivių sąsiuviniuose pastebėti „buržuazinės Lietuvos“ simboliai, išaiškinti jaunuoliai, į pamokas vaikščioję su Lietuvos trispalvės vėliavos spalvomis, kitais tautiniais simboliais apipieštomis rankinėmis. Ant vienos mokyklos sienos rastas pritvirtintas popieriaus lapas su užrašu „Laisvę Lietuvai!“. Toks pat užrašas, užrašytas aerozoliniais dažais, 1983 m. vasario 16-osios išvakarėse pastebėtas ant kitos mokyklos sienos. Moksleivių sąsiuviniuose buvo randami „nacionalistiniai eilėraščiai“, rašto darbuose – „politiškai kenksmingi“ svarstymai. Rašinyje tema „Jeigu aš turėčiau burtų lazdelę“ vienas moksleivis parašė „Lietuvą paversčiau nepriklausoma valstybe ir kad dabar būtų Smetonos laikai“. Kitas jaunuolis rašydamas rašinį tą pačia tema pareiškė norą, kad „Lietuvos vėliava būtų raudona, geltona, žalia“.

Vieno daugiabučio namo gyventojai 1984 m. kovo 29 d. pašto dėžutėse rado popieriaus lapelius, ant kurių buvo užrašyta: „Tegyvuoja pankai ir laisva Lietuva!“.

Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos sirgaliai. Vilniaus „Žalgirio“ stadionas. 1985 m. kovo 17 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b. 202, l. 8-3. Per futbolo rungtynes dažnai būdavo skanduojami antisovietiniai šūkiai, dainuojamos patriotinės dainos, įvykdavo kitokių antisovietinių pasireiškimų.

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Vilniaus miestui pranešimo apie „negatyvius reiškinius tarp kai kurios Vilniaus m. jaunimo dalies“ ištrauka. 1984 m. lapkričio 23 d. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 1, b. 15, l. 44. Pranešime pasakojamas įvykis, kai Vilniaus „Žalgirio“ stadione į bėgimo takelį iš tribūnos buvo išmestas vyriškas batas, su užrašais „Ivanai, mušk pankus, gelbėk Rusiją“ ir „Lietuva mūsų, o ne rusų“. Tikėtina, kad batas buvo taikomas stadiono tribūnų pirmose eilėje paprastai sėdėjusiems sovietų armijos Vilniaus karinės įgulos kareiviams, į futbolo rungtynes atvežamiems tvarkai palaikyti.

IR VĖL VILNIAUS „ŽALGIRIO“ STADIONAS

1982-ųjų rudenį tęsėsi trenerio B. Zelkevičiaus sukurtas lietuviško futbolo stebuklas. Skindama vieną pergalę po kitos, Vilniaus „Žalgirio“ komanda iš SSRS pirmosios futbolo lygos kilo į aukščiausiąją. Suaktyvėjo futbolo sirgaliai, po rungtynių ne kartą vyko spontaniškos eitynės.

„Šių metų spalio 22 d., ‒ rašoma Lietuvos SSR KGB skyriaus Vilniaus miestui viršininko V. Neverausko 1982 m. spalio 25 d. ataskaitiniame pranešime, ‒ buvo išmėtyta 18 vienetų 10x7 cm dydžio popierinių lapelių, nudažytų buržuazinės Lietuvos vėliavos spalvomis“. Sulaikius tai padariusius asmenis, pas juos rastos „27-os analogiškos vėliavėlės“.

Vilniaus „Žalgirio“ komandai iškopus į SSRS aukščiausiąją lygą, imtasi priemonių, siekiant stadione užtikrinti tvarką, padidintos milicininkų, draugovininkų, vidaus kariuomenės karių pajėgos, paaugliams iki šešiolikos metų uždrausta lankytis varžybose be suaugusių palydos, įeinantys į stadioną žmonės buvo kruopščiai tikrinami. Tačiau atmosfera toliau liko įkaitusi.

„Futbolo varžybų metu pastebėti ir kiti atvejai, kada kai kurie asmenys bandė daryti neigiamą įtaką jauniesiems sirgaliams, tuo pačiu, provokuoti jaunimą antivisuomeniškiems veiksmams. – pažymėta Lietuvos SSR KGB skyriaus Vilniaus miestui 1984 m. lapkričio 23 d. pranešime – Todėl sirgaliai-paaugliai ne kartą skandavo antisovietines ir kitokias įžeidžiančias replikas iš Maskvos ir Leningrado atvykusių sirgalių atžvilgiu, mėtė tuščius butelius ir kitokius daiktus“. Dokumente pateiktas faktas, kad per vienas rungtynes Vilniaus 21-osios profesinės technikos mokyklos moksleivis į stadiono bėgimo takelį metė batą, ant kurio buvo užrašas „Lietuva mūsų, o ne rusų!“

„RUSKIAI, EIKIT NAMO!“

Nuo 1961 m. įvedus sustiprintą anglų kalbos mokymą nuo pirmos klasės, prestižine-elitine tapusios Vilniaus S. Neries vidurinės mokyklos (dabar – Vyčio gimnazija) moksleivių „užklasinė“ veikla figūruoja ne viename KGB dokumente. Juose randame duomenų apie tai, kad dar 1981‒1982 m. šios mokyklos moksleivis „leido ir duodavo skaityti bendraklasiams“ laikraštį „Sprigtas“, kurio viename numeryje buvo pastebėtas „šmeižikiško turinio straipsnis, nukreiptas prieš vieną Tarybinės valstybės lyderių, buvo iškreipiamas Tarybų Sąjungos komunistų partijos vidaus politikos turinys“.

1984 m. balandžio mėnesį ant jaunimo „Salomeike“ ar „Salama“ vadintos mokyklos sienos aerozoliniais dažais buvo užrašytas šūkis „Russian go home!“. Tarp moksleivių vėliau sklido nežinia tikros ar išgalvotos kalbos, kad mokyklos direktorius į užrašą reagavo gana ramiai, nežinomiems užrašo autoriams perduodamas pastabą, kad klaidingai rašydami angliškai, jie padarė gėdą mokyklai, nes reikėjo rašyti ne „Russian go home!“, o „Russians go home!“.

Antirusiškų šūkių Vilniuje pasirodydavo dažnai. Įspūdingiausias – 1985 m. vasario 16–osios išvakarėse, Vilniuje, tarp Žirmūnų ir Antakalnio rajonų, ties „Dinamo“ sporto draugijos irklavimo baze ant užšalusios Neries ledą dengusio sniego pastebėtas kojomis ištryptas užrašas „Ruskiai eikit namo!“. Raidžių aukštis siekė 1,7 ‒ 1,8 m, o plotis ‒ 1 m. KGB darbuotojams atliekant įvykio vietos apžiūrą rasti vieno žmogaus, avėjusio maždaug 42‒43 dydžio batus, pėdsakai.

VARVEKLIS IR KABLYS

Dažniausiai KGB dokumentuose linksniuojami du Vilniaus pankai – Vikintas Darius Šimanskas, pravarde Varveklis ir Dainius Šeštokas (1967–1999), pravarde Kablys.

Lietuvos SSR KGB skyriaus Vilniaus miestui 1985 m. agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaitoje rašoma: „Lietrestauracijos“ tresto marmurininkas Šimanskas, Vilniaus 25-osios profesinės technikos mokyklos moksleivis Lazurkevičius, Lietuvos kino studijos darbininkas Stravinskas tarp savo bendraamžių skleidė nacionalistinius svarstymus, neigiamai atsiliepė apie tarybinę tikrovę, svarstė galimybę pabėgti į užsienį. Siekdamas gauti lėšų, Stravinskas samprotavo apie galimybę apiplėšti juvelyrinę parduotuvę, o Šimanskas planavo iš Revoliucijos muziejaus pagrobti kulkosvaidį. Lazurkevičius per gamybinę praktiką pagamino savadarbį šaunamąjį ginklą, o Šimanskas, demonstruodamas pažiūras, sudegino Šimanskaitės [sesers] komjaunimo bilietą. Nurodyti asmenys profilaktuoti, Šimanskui užvesta operatyvinio stebėjimo byla“.

„Paveiktas užsienio propagandos, būdamas nusiteikęs prieš rusų tautybės asmenis, bandė sukurti savo bendraamžių, vadinamųjų „pankų“ mėgdžiotojų grupę ir įtraukti ją į nacionalistinę veiklą.“ ‒ apie kitą patrakėlį D. Šeštoką-Kablį trimitavo kagėbistai, pabrėždami, kad 1984 m. vasario 16 d. jaunuolis su bičiuliais šventė Lietuvos nepriklausomybės dieną. Pažymoje apie jam užvestą operatyvinio stebėjimo bylą rašoma, kad jis „bandė kurti nacionalistinę grupuotę, skleidė antisovietinius pasisakymus, dalyvavo vadinamųjų pankų judėjime, lankė jų susibūrimus“.

KEISTOS MOKSLEIVIŲ ANKETOS

Tarp išlikusių Lietuvos SSR KGB skyriaus Vilniaus miestui dokumentų keistokai atrodo pluoštas Vilniaus 48-osios vidurinės mokyklos (dabar – Maironio progimnazija) mokinių maždaug 1987 m. pavasarį pildytų anketų. Anketose pateikti gan keisti tam laikmečiui klausimai: „Kokie jaunimo estradiniai ansambliai Jums labiausiai patinka?“, „Kaip Jūs vertinate Rok klubo įsteigimą Vilniuje?“, „Jūsų nuomone populiariausios šiuo metu Rok grupės respublikoje, šalyje, užsienyje?“. Nuostabą kelia tai, kad buvo apklausti tik vienos Vilniaus mokyklos vyresniųjų klasių mokinai ir tai, kad visos anketos užpildytos spausdintinėmis raidėmis.

Buvusių šios mokyklos moksleivių tvirtinimu, anketos pildytos po to, kai mokyklos sienos buvo išpaišytos lietuviškais simboliais, aprašinėtos šūkiais „Laisvę Lietuvai!“ ir pan. Užrašai buvo padaryti ne aerozoliniais, o paprastais dažais, rašant teptuku. Tikėtina, kad anketos su jaunimui aktualiais klausimais buvo pildomos ne sociologiniais, o grafologiniais tikslais, siekiant gauti moksleivių rašto pavyzdžius ir išsiaiškinti, kas ant mokyklos sienų parašė antisovietinius šūkius ir nupiešė Lietuvos tautinius simbolius.

Užrašų ir piešinių autoriaus toli ieškoti nereikėjo, nes tai buvo buvęs šios mokyklos mokinys, netoliese gyvenęs tas pats D. V. Šimanskas-Varveklis. Jo paties liudijimu, buvusios mokyklos sienas jis išpuošė, grįždamas iš KGB rūmų, kur turėjo ilgą ir nemalonų pokalbį. Tikėtina, kad jis yra ir kito KGB pranešimuose užfiksuoto užrašo – „Cacap go home!“ – autorius. Dokumente pažymėta, kad užrašą teptuku, baltais dažais padarė žmogus „turintis rašymo spausdintinėmis raidėmis patirtį“. Taikomosios dailės mokykloje mokęsis Varveklis tokią patirtį turėjo.

MUZIKINIS MAIŠTAS

Jeigu hipių epocha Lietuvoje sutapo su ankstyvojo lietuviško roko era – tai pankų judėjimas įsisiūbavo kultūrinės cenzūros siautėjimo laikotarpiu. Trumpas atšilimas Maskvos olimpinių žaidynių išvakarėse, per kurį keletą metų vyko ne vienam Lietuvos roko ir džiazo atlikėjui kelią į sceną atvėręs studentiškas muzikos festivalis „Opus“, rengti populiarių jaunimo grupių koncertai, baigėsi 1984 m. pavasarį į valdžią SSRS atėjus K. Černenkai. Prasidėjo gūdūs suvaržymai, reikalavimai, kad net jaunimo diskotekose skambėtų kuo daugiau „tarybinių kompozitorių kūrinių“, atsirado draudžiamų užsienio grupių sąrašai. 1984 m. pavasarį vienoje Vilniaus gatvių rasti lapeliai su užrašais „Tegyvuoja kapitalistinė muzika! Šalin Černenko“ skamba naivokai, tačiau ryškiai atspindi jaunimo nuotaikas.

1986-ųjų balandžio 26 d. trys pašėlę vilniečiai – tas pats V. D. Šimanskas-Varveklis, Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas ir Edgaras Lazurkevičius-Drakonas, sukūrė pankroko grupę „WC“. Prasidėjus gorbačiovinei perestroikai, jaunuoliams atsivėrė kelias į sceną, tačiau koncertų organizatoriai ne tik koreguodavo vyrukų sceninę išvaizdą, bet ir reikalavo pakeisti „vulgarų“ pavadinimą. Tai liudija tarp Lietuvos SSR KGB skyriaus Vilniaus miestui dokumentų išlikęs N. Pečiūros-Atsuktuvo surašytas grupės „WC“, pasivadinusios „Komanda V“, repertuaras, atliktas 1987 m. kovo 7 d. jungtiniame Vilniaus roko klubo atidarymo koncerte. Įdomu pastebėti, kad tokiu pačiu pavadinimu – „WC“ – pasivadinusi pankroko grupė kaimyninėje Lenkijoje egzistuoja nuo 1981 m. ir smagiai siautėja iki šiol.

1988 m. pradžioje, iširus „WC“ – „Komandai-V“, N. Pečiūra-Atsuktuvas subūrė grupę „Už tėvynę“, su kuria dalyvavo 1988 m. Roko marše. Sparčiai kūrėsi naujos pankroko grupės, iškalbingais pavadinimais „Genocidas raudonajam interventui“, „Dustas – nuodai“, „Erkė maiše“, „Pionieriaus garbės žodis“, „33 procentai kiaulių pakeliui į Vatikaną“ ir kt. 1987–1988 m. Vilniuje, Alumnato kieme surengti festivaliai „Vilnius Punk“, 1989 m. – „Vilnius Underground“.

1986–1987 m. sparčiai keičiantis politiniam klimatui, švelnėjant kontrolei ir cenzūrai, plačiai publikai pasirodė iki tol retai koncertuodavusios roko grupės „Piligrimas“, „SBS“, „Non Stop“, „Laiptai“, veiklą pradėjo roko ir metalo grupės „Seifas“, „Faktas“, „Medium“, „Kvadratas“, „Ramybės skveras“, įspūdingu įvaizdžiu ir meistrišku muzikavimu pasižymėję „Tigro metai“, profesionali, minias gerbėjų sutraukdavusi, vėliau sėkmingai užsienyje gastroliavusi „Katedra“.

JAUNIMAS TURI MAIŠTAUTI!

„Galima pagalvoti, kad Lietuvai nepriklausomybę iškovojo nesubrendę akiplėšos piemenys, o ne kovai atsidavę bebaimiai rezistentai!“ – pagalvos ne vienas, perskaitęs šį pasakojimą. Ir bus teisus, nes partizanų, neginkluotos rezistencijos dalyvių, pogrindžio spaudos leidėjų ir platintojų indėlis į kovą už Lietuvos nepriklausomybę, be abejo, žymiai didesnis.

Tačiau negalima paneigti, kad stilingi pirmieji komunistinės moralės normų ignoruotajai, ilgaplaukiai rokenrolo vėjavaikiai, naivūs, maištingi nepriklausomybės priešaušrio padaužos įpylė svarų lašą į lietuvių pasipriešinimo sovietiniam režimui vandenyną. Nepaisant grasinimų, sulaikymų ir kitų priemonių (pirmą dienos pusę per sovietinę Lietuvos televiziją netikėtai transliuotų Vakarų roko grupių vaizdo įrašų, specialiai organizuotų masinių renginių), neformalaus jaunimo atstovai dalyvavo 1987 m. mitinge Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, vėliau vykusiuose Sąjūdžio mitinguose. Tarp KGB dokumentų išlikusiose „Bananų baliumi“ vadinamo 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingo dalyvių nuotraukose įamžintas ir Varveklis, kuris su grupe savanorių per lemtingus 1991-ųjų sausio įvykius Gedimino pilies bokšte saugojo Lietuvos trispalvę vėliavą.

Griūvant sovietų imperijai, atsirado naujos jaunimo subkultūros – metalistai, elektroninės muzikos mėgėjai, „rokeriais“ vadinti pirmieji baikeriai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, greta veiklą atnaujinusių oficialių jaunimo organizacijų (skautų, jaunalietuvių, ateitininkų), susikūrė naujų neformalių jaunimo judėjimų (hiphoperiai, gotai, skinhedai). Savitą išvaizdą bei pasaulėžiūrą turėję lietuviški pankai keitė santūrų „sovietinį“ įvaizdį, tapo panašūs į vakariečius ir išore, ir idėjomis.

Jaunimas turi maištauti. Juk laisvas, maištaujantis jaunimas yra pilietinės visuomenės pagrindas, o valstybinių represinių struktūrų negniuždomas jaunimo maištas yra sveikos ir laisvos visuomenės požymis.