1956 m. lapkričio 2 d. be valdžios leidimo Vilniaus miesto Rasų ir Kauno miesto senosiose kapinėse buvo minėtos Vėlinės. Susirinkusieji, daugiausia Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų studentai, degino žvakutes prie Jono Basanavičiaus kapo Vilniuje ir paminklo  žuvusiems už Tėvynę Kaune, giedojo „Tautišką giesmę“, dainavo patriotines dainas ir skandavo – „Laisvę Lietuvai.“ Vėlinių minėjimų dalyviai Vilniuje, ėję iš Rasų kapinių pro Aušros Vartus link Katedros, bei kauniečiai, ėję į Laisvės alėją, palaikydami vengrų tautą, skandavo lozungą – „Šalin rankas nuo Vengrijos“. Vėlinių minėjimų metu kilusios demonstracijos atspindėjo destalinizacijos procesų Sovietų Sąjungoje ir politinių įvykių Lenkijoje bei Vengrijoje atgarsius, kartu tai buvo ir tautinio tapatumo išraiška, viena iš neginkluoto pasipriešinimo okupaciniam režimui formų. Demonstrantai buvo vaikomi, mušami, suiminėjami.

Nuotraukoje: Paminklas Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 m. kovose žuvusiems Lietuvos kariams. 1956–1960 m. prie jo minėtos Vėlinės.

Kaunas, 1956 m.

Lietuvos ypatingasis archyvas.