Nuo senų laikų Vilniaus rotušė buvo miesto vartai visiems čia gyvenantiems ir atvykstantiems žmonėms. 1387 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai, suteikus Vilniaus miestui Magdeburgo teises, buvo sudaryta miesto valdžia, vadinama magistratu. Jau tuo laiku miestas turėjo pasirūpinti pastatu, kuris turėjo tapti valdžios būstine – rotuše.

Kur buvo pastatyta pirmoji Vilniaus rotušė tiksliai nėra žinoma. Yra duomenų leidžiančių galvoti, kad XVI a. pr. rotušė stovėjo dabartinėje vietoje, t. y. miesto centre, keturių svarbių prekybinių kelių susikirtime: į Medininkus (Aušros vartai), į Rūdininkus (Rūdninkų g.), į pilį ir į tiltą (taip vadinamą, Batoro traktą). XVI-XVIII a. rotušės aikštė buvo prekybinis ir visuomeninis miesto centras: rotušės pastate buvo įsikūręs miesto magistratas, aikštėje veikė turgus, vykdytos viešos bausmės, rengtos miesto šventės.

1630 m. Žygimano III privilegijoje rotušė aprašoma kaip dviejų aukštų namas, kuriame buvo įsikūrę vaito suolininkų teismas, burmistro įstaiga, pirklių taryba, archyvas. Tuo metų tai buvo vienas vertingiausių gotikinio stiliaus miesto pastatų, o jo bokšte buvo laikrodis ir paauksuotas vėjarodis.

Rotušę daug kartų niokojo gaisrai ir karai. XVIII a. vid., po gaisro, pastatą rekonstravo Jonas Kristupas Glaubicas, žymiausias Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vėlyvojo baroko stiliaus kūrėjas. Buvo atstatytas aštuonkampis bokštas su laikrodžiu, varpais ir Vyčio pavidalo vėtrunge, kuris buvo daugiausiai problemų kėlusi rotušės pastato dalis. 1781 m. bokštas sugriuvo, o rotušės istorijoje prasidėjo nauja era. 1785-1799 m. pastatas buvo perstatytas pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą griežtai klasicistiniu stiliumi. Naujame pastate buvo laikomi ginklai, matų ir saikų etalonai, buvo patalpos sargybai, kalėjimas, devynios krautuvės, taip pat vaito, pirklių bendrijos salė bei iždinė.

XIX a. pr. magistratas rotušės Didžiojoje salėje ėmė rengti koncertus ir pirmuosius profesionalius teatro pasirodymus. Nuo 1810 m. (su pertraukomis) čia veikė miesto teatras. 1848 m. rotušėje įvyko vienos žymiausių Stanislovo Moniuškos operos „Halka“ premjera, kuriai dirigavo pats kompozitorius. Po spaudos draudimo, 1906 m. teatre buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – Marcelino Šikšnio tragedija „Pilėnų kunigaikštis“. 1918-1919 m. Rotušėje vaidino lietuvių dramos tėvu vadinamo režisieriaus Juozo Vaičkaus įkurtas „Skrajojamasis teatras“, kuris rotušėje veikė iki 1924 m.

1936-1940 m. buvo atlikta kapitalinė pastato rekonstrukcija. Prie pagrindinio įėjimo buvo įrengti granito laiptai, priekinių ir šoninių fasadų durų ir įvažiavimų angos transformuotos į langus. Pastato pirmojo aukšto dengtas kiemas rekonstruotas į vestibiulį, įrengti marmuriniai centriniai laiptai su baliustrada, Didžiojoje salėje atstatyta kolonada. Rotušėje vykdavo reprezentaciniai priėmimai, du kambariai buvo skirti miesto istorijos muziejaus eksponatams. 1941 m. čia įsikūrė dailės muziejus, nuo 1995 m. veikė Lietuvos menininkų rūmai, o 1999 m. rotušė perduota Vilniaus miesto savivaldybei.

Šaltiniai:

1. „Vilniaus Dailės muziejus (buv. miesto rotušė). Trumpa istorinė apybraiža“. F. 1019, ap. 11, b. 5526.
2. „Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio“. Vilnius, 1988 m.
3. http://www.kulturospaveldas.lt/vilniaus-rotuses-iistoriniai-tyrimai.html
4. https://www.govilnius.lt/aplankykite/lankytinos-vietos/vilniaus-rotuse
5. https://www.lndm.lt/didzioji-gatve/didzioji-g-31-vilniaus-rotuse/
6. https://www.lndm.lt/didzioji-gatve/rotuses-aikste/
7. https://www.vilniausrotuse.lt/lt/apie-istorija