„Jis buvo ištikimas savo principams, iki fanatizmo mėgo savo darbą, savo miestą, gatvę, savo kraštą, savo liaudį, kurios laimei ir gerovei kūrė ir dirbo“ (S. Nosevičiūtė, „Teatras“, 1984 m., p. 28)
Aktorius, kino ir televizijos režisierius Balys Bratkauskas gimė 1923 m. gruodžio 6 d. Jurgiškyje, Alantos valsčiuje. 1948 m. baigė Lietuvos dramos teatro studiją, 1945–1955 m. buvo šio teatro aktoriumi. 1955–1962 m. – režisierius Lietuvos kino studijoje, o nuo 1963-ųjų iki mirties dirbo Lietuvos televizijoje.
Pagrindiniai B. Bratkausko vaidmenys teatre buvo Antonas (Borisas Gorbatovas, „Tėvų jaunystė“, 1948 m.), Astrovas (Antonas Čechovas, ,,Dėdė Vania“, 1954 m. ), o 1958-aisiais spektaklyje ,,Tadas Blinda“ (Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis) atliko Blindos vaidmenį, kuris ir buvo paskutinysis B. Bratkausko vaidmuo teatre.
„Balys Bratkauskas pirmas sukūrė tarybinį herojų Antoną B. Gorbatovo pjesėje „Tėvų jaunystėje“. Tai buvo naujas ir gaivus vaidmuo ano meto teatriniame gyvenime. Su azartu ir revoliucine romantika jis kalbėjo apie ateitį, žydinčius sodus, apie gerus ir gražius žmones“. (S. Nosevičiūtė, „Teatras“, 1984 m., p. 26)
Tadas Blinda buvo jo gyvenimo vaidmuo – simboliškai paskutinis teatre, įkvėpęs po beveik 15 metų pačiam sukurti ir režisuoti keturių dalių nuotykių filmą tokiu pačiu pavadinimu. Žodžiais ,,Dar ir šiandien, sako, Bivainės girioje vėjai legendas nešioja apie drąsų žemaitį razbaininkėlį, kuris svietą sulyginti norėjęs, ponus rubavojęs ir vargšams nelaimėje padėdavęs...'' prasideda pirmoji daugiaserijinio filmo dalis, žiūrovams pasirodžiusi 1972-aisiais. Užtikrinęs Tado Blindos legendos tęstinumą, B. Bratkauskas visam laikui užtvirtino savo žinomumą televizijoje ir kine.
Vaidmenys kine: Algirdas Arminas („Tiltas“, 1956 m.), grafo sūnus Vladas („Ignotas grįžo namo“, 1957 m.), Ochrankos agentas („Julius Janonis“, 1959 m.), būrio vadas („Lakštingala“, antroji novelė iš keturių kino novelių rinkinio „Gyvieji didvyriai“, 1960 m.), Geišė („Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970 m.), karininkas ( „Tadas Blinda“, 1972 m.), Mindaugas („Perskeltas dangus“, 1974 m.), Siltmenas, „Elnio rago“ savininkas („Smokas ir Mažylis“, 1975 m.) ir daug kitų.
Režisuoti kino filmai: „Kai susilieja upės“ (1958 m., antrasis režisierius po Boriso Šreiberio), „Julius Janonis“ (1959 m., kartu su režisieriumi Vytautu Dabašinsku, šį filmą galime vadinti B. Bratkausko debiutiniu režisūroje), filme „Gyvieji didvyriai“ režisuota II-oji novelė „Lakštingala“(1960 m.). Visa ,,Gyvųjų didvyrių“ kūrėjų komanda už šį meninį filmą buvo apdovanota respublikine premija.
Režisuoti televizijos filmai: „Du mažame miestelyje“(1965 m.), „Tadas Blinda“ (1972 m.), „Ko verkė pušys“(1978 m.), „Dičiaus karjera“ (1980 m.), „Endhauzo paslaptis“ (1981 m.), „Kunigo naudą velniai gaudo“( 1981 m.).
Režisuoti TV spektakliai: „Atviroje jūroje“ (Slavomiras Mrožekas, 1967 m.), „Pavasario giesmė“ (Balys Sruoga, 1978 m.).
B. Bratkauskas savo režisuotuose filmuose taip pat pasirodydavo – antraplaniuose vaidmenyse arba simboliškai, kaip kad karininko vaidmuo „Tadas Blinda“, ochrankos agentas kino filme „Julius Janonis“ ar policijos viršininko – meniniame filme ,,Ko verkė pušys“.
1967 m. A. Milno įkvėptas B. Bratkauskas režisavo jaunesniajai auditorijai skirtą „Mikę Pūkuotuką“, kur pagrindinį protaginisto vaidmenį atliko N. Strazdūnaitė, o ir pačiam yra tekę įgarsinti į Lietuvą L. Dubauskienės dėka patekusius rusiškus animacinius, sovietmečiu multiplikaciniais vadinamus filmukus, todėl toks įvairus įnašas į kiną ir televiziją užaugino ne vieną žiūrovų kartą.
B. Bratkausko herojai, kaip ir jis pats, stiprios asmenybės, o režisuoti kūriniai – visada dinamiški, realistiški ir charakteringi, kupini lietuviško peizažo. Pats režisierius buvo istorinės-dokumentinės dramos pradininkas.
Už veiklą teatre B. Bratkauskui buvo suteiktas Garbės ženklo ordinas, nusipelniusio artisto vardas, įteiktos respublikinės ir V. Mickevičiaus-Kapsuko premijos.
Balys Bratkauskas mirė 1983 m. balandžio 17 d. Vilniuje.
*
Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė – lietuvių kino ir teatro aktorė, gimė 1930 m. gruodžio 10 d., Gaižiūnuose, Šėtos valsčiuje. 1948 m. baigė Kauno dramos teatro studiją, 1949–1951 m. mokėsi Lietuvos dramos teatro studijoje.
1951–1953 m. vaidino Klaipėdos dramos teatre, 1953–1955 m. – Lietuvos kino studijoje, 1955–1989 m. dirbo Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionalinis) dramos teatre.
Labai svarbus I. Leonavičiūtės-Bratkauskienės indėlis į J. Degutytės ir A. Matučio kūrybą – ji parengė šių rašytojų poezijos programas, kurios buvo skaitomos Lietuvoje ir Amerikoje. 1976 m. buvo išleista vinilinė plokštelė „Klevų Viršūnėse Rudens Naktis Sustojo“, kurioje I. Leonavičiūtė skaito J. Degutytės eiles.
1993–2001 m. I. Leonavičiūtė gyveno Čikagoje (JAV), kur Čikagos lietuvių teatre „Vaidilutė“ režisavo spektaklį „Nuodėmingas angelas“ (Petras Vaičiūnas, 1993 m.), kuris sulaukė daug dėmesio ir pasisekimo. „Pirmiausia aš noriu nusilenkti prieš visus lietuvius, kurie, gyvendami toli nuo tėvynės, išlaikė lietuvybę. Iki graudulio paveikė kalba. Man tai – vienas iš stebuklų, įrodančių, kad lietuviai neišnyks“ (I. Leonavičiūtė, Čikaga, 1992 m.). „Su P. Vaičiūno „Nuodėmingo angelo“ pastatymu „Vaidilutės“ teatras pasirodė naujoje šviesoje. Ne vien tik beveik naujas kolektyvas, bet ir jo siela, režisierė Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė, su pasigėrėjimu savo roles ir pareigas atliko. Galbūt dėl to, kad, priešingai buvusiems režisieriams, ji ne tik myli teatrą, bet ir jo žiūrovus. Esu pastovus teatrų lankytojas ir negaliu atsiminti tokio atvejo, kuomet, spektakliui pasibaigus, visi žiūrovai atsistojo, taip ilgai ir nuoširdžiai plojo“ (J. Žygas, „Draugas“, 1994 kovo 31 d.).
1951–1988 m. aktorė atliko daugiau, nei 30 vaidmenų teatre. Svarbiausi vaidmenys: Mariči (Hermanas Hejermansas, „Vilties žuvimas“, 1956 m.), Luiza (Frydrichas Šileris, „Klasta ir meilė“, 1956 m.), Graciela (Eduardas de Filipas, „Melo ilgos kojos“, 1958 m.), Birutė (Kazys Saja, „Nerimas“, 1960 m.), Liudmila (Leonidas Zorinas. „Draugai ir metai“, 1962 m.), Estera (Arturas Mileris, „Kaina“, 1970 m.), Misis Peidž (Viljamas Šekspyras, „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977 m.), Poeto mylimoji ( „Čia nebus mirties“, sukurtas Valdo Kukulo ir Rimo Tumino pagal Pauliaus Širvio kūrybinę ir gyvenimo biografiją, 1988 m.). Beje, „Čia nebus mirties“ yra spektaklis, kuris neoficialiai laikomas Vilniaus mažojo teatro pradžia – labai simboliškai yra paskutinysis I. Leonavičiūtės vaidmuo teatre.
Svarbiausi vaidmenys kine ir televizijoje: Aušra („Aušra prie Nemuno“, 1953 m.), Giedrė („Tiltas“, 1956 m., kartu filme vaidino ir jos vyras B. Bratkauskas), Nijolė („Kol nevėlu“, 1957 m.). 1973 m. vaidino Arūno Žebriūno režisuojamame filme „Naktibalda“, kuriame pagrindinį, Domo, vaidmenį atliko I. Leonavičiūtės ir B. Bratkausko sūnus Darius Bratkauskas. I. Leonavičiūtė taip pat atliko vaidmenis ir keliuose vyro B. Bratkausko režisuojamuose filmuose – Birutė („Nebaigta apysaka“, 1966 m., Gina („Viltis miške“, 1975 m.), Jadvyga Puidienė („Ko verkė pušys“, 1977 m., taip pat vaidino kartu su vyru), Misis Kroft („Endhauzo paslaptis“, 1981 m.). Kartu su vyru vaidino ir Lietuvos kino studijos filme „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979 m.).
Visuomenėje ji buvo pelniusi lietuvių teatro primadonos ir pirmųjų lietuviškų filmų žvaigždės titulus.
1985 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.
Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė mirė 2011 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje.
Stefanija Nosevičiūtė, „Teatras“, 1984, Nr. 1, p. 25–28
Petras Dimša, „Lietuvos scena“ , 2007, Nr. 4, p. 44–45
Kazimieras Pūras, „Kinas“, 2013, Nr. 3, p. 50–51
Daiva Šabasevičienė, „Irena Leonavičiūtė: Man svarbu paliudyti tautos gyvybę“, „Teatras.lt“, 2011, https://www.teatras.lt/en/here-and-now/news/irena_leonaviciute_man_svarbu_paliudyti_tautos_gyvybe/
Aistė Girkonaitė, „Istorinis filmas Lietuvoje – apie ką norime kalbėti?“, „Bernardinai.lt“, 2018, https://www.bernardinai.lt/2018-10-01-istorinis-filmas-lietuvoje-apie-ka-norime-kalbeti/
Ramunė Balevičiūtė, „Prisimenant R. Tumino spektaklį „Čia nebus mirties““, „Bernardinai.lt“, 2018, https://www.bernardinai.lt/2018-12-04-prisimenant-r-tumino-spektakli-cia-nebus-mirties/
Mindaugas Klusas, „Apie aktorių Vytautą Tomkų, svajojusį pragyventi šešiomis vasaromis ilgiau už savo senelį“, 2022, https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1748049/apie-aktoriu-vytauta-tomku-svajojusi-pragyventi-sesiomis-vasaromis-ilgiau-uz-savo-seneli