„Prie aktorių, jaučiančių poetinio žodžio svarbumą ir kartu jo trapumą, priskirtina Irena Leonavičiūtė. Pagrindinė jos autorė buvo Janina Degutytė. Įsigyvenimas ir išgyvenimas yra svarbiausi aktorės Irenos instrumentai, kuriais skaitydama Janiną Degutytę ji puikiai naudojosi, atidžiai sekdama tekstą, neiškreipdama jo prasmių, sutelktų į tėvynę, gamtą, kalbą, ištikimybę“ (Profesorės V. Daujotytės mintys, https://www.teatras.lt/en/here-and-now/news/irena_leonaviciute_man_svarbu_paliudyti_tautos_gyvybe/).

„Klevų viršūnėse“  – vienas iš J. Degutytės eilėraščių, kuriuos I. Leonavičiūtė įgarsino vinilinėje plokštelėje „Klevų Viršūnėse Rudens Naktis Sustojo“ 1976 m.:

Klevų viršūnėse rudens naktis sustojo,

Man uždengė akis delnais juodais.

Kuo gąsdini mane? Kokie pavojai

Į mano miestą miegantį ateis?

Aukšti namai nauji ir kvepia tinku,

Pilni kvėpavimo mieguistos šilumos.

Čia gėlės, knygos ir visi daiktai aplinkui

Užmigo po pusiaunakčio visuos namuos.

Išsaugot reik rudens begarsę naktį

Be bombų švilpesio, kraujuotų pelenų...

Ateisiu aš pavasario pasekti

Prie kiekvienų namų, prie durų kiekvienų.

Praeisiu tyliai – niekas negirdės –

Be pėdsakų – kaip šaltas gatvių vėjas, -

Kaip amžiną plevenimą kregždės

Ant slenksčio žodį virpantį padėjus...

(J. Degutytė, 1961 m.)