Vienas iš 1-ojo pasaulinio karo rezultatų buvo daugiataučių imperijų žlugimas ir nacionalinių valstybių susikūrimas Rytų ir Centrinėje Europoje. Naujai susikūrusioms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, reikėjo materialinės ir moralinės paramos įtvirtinant nepriklausomybę. Senosios Europos valstybės, tarp jų ir Danija, siekė užmegzti santykius su jaunomis valstybėmis ir įsitvirtinti jų rinkose. Be to, Danijai Lietuva ir kitos Baltijos valstybės tapo keliu, kuriuo buvo galima pasiekti milžinišką Rusijos rinką. Danija pripažino Lietuvą de jure 1921 m. rugsėjo 28 d., tačiau neoficialūs ryšiai buvo užmegzti dar 1919 m. Antanas Smetona atvirai žavėjosi Danija ir kitomis Skandinavijos valstybėmis, teigiamos informacijos apie Skandinaviją netrūko ir Lietuvos spaudoje. Tarpukariu Lietuvos ir Danijos santykiai pasireiškė prekyba bei kultūriniais mainais.

Pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui dalis lietuvių pabėgėlių pateko į Daniją. Anot istoriko Kęstučio Šalavėjaus, 1945 m. gegužės mėn. duomenimis, Danijoje buvo 2149 lietuviai. Po metų, atskyrus Klaipėdos krašto vokiečius nuo lietuvių, šis skaičius jau buvo perpus mažesnis – 1056. Daugiausia lietuvių susitelkė Nymindegabo stovykloje, iš kur vėliau buvo perkelti į Dragsbæk stovyklą. Kopenhagoje lietuviai kartu su pabėgėliais iš kitų Baltijos šalių buvo įkurdinti didelėje sporto salėje. Ilgainiui Danijoje ėmė veikti lietuvių skautų draugovė, buvo suburtas choras, kūrėsi mokyklos, įvairūs meno, sporto būreliai. Padedant JTO Tarptautinei pabėgėlių organizacijai didžioji dalis lietuvių išvyko į kitas valstybes, o pasilikusieji Danijoje 1950 m. pabaigoje įkūrė Danijos lietuvių bendruomenę.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Danija buvo antroji valstybė po Islandijos, pripažinusi Lietuvos suverenitetą. 1991 m. pradėjo veikti Lietuvos ambasada Danijoje ir Danijos ambasada Lietuvoje. Tais pačiais metais Danija pradėjo teikti karinę paramą Lietuvai, abi šalys glaudžiai bendradarbiavo tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Lietuvai įstojus į ES ir atvėrus sienas, Danijos lietuvių bendruomenė tapo gerokai gausesnė. Šiuo metu abi šalys palaiko glaudžius ekonominius ir kultūrinius ryšius.

Paroda parengta bendradarbiaujant Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybai, Lietuvos Respublikos ambasadai Danijoje, Danijos nacionaliniam archyvui, Dixie Henri le Fevre Simonsen ir VU Skandinavistikos ir Danų kalbos katedros studentei Agnei Riepšaitei.

Kviečiame apžiūrėti parodą.

Šaltiniai:

Danijos santykiai su Lietuva, Vytautas Mažeika, Lietuvos istorijos instituto leidykla, Vilnius, 2002 m.

Lietuvių dipukai Danijoje, Kęstutis Šalavėjus, Mokslas ir gyvenimas, 1998 m. 5-6 nr.

En af konsekvenserne af 1. verdenskrig var sammenbruddet af multinationale imperier og oprettelsen af nationalstater i Øst- og Centraleuropa. De nyoprettede stater som Litauen havde brug for materiel og moralsk støtte til at sikre deres uafhængighed. De gamle europæiske stater, herunder Danmark, søgte at skabe forbindelser til disse unge stater og få fodfæste på deres markeder. Desuden var Litauen og de øvrige baltiske stater en mulig vej for Danmark til at nå det store russiske marked. Danmark anerkendte Litauen de jure den 28. september 1921, men allerede i 1919 optog man  uofficielt forbindelsen.

Antanas Smetona, der var en af hovedarkitekterne bag Litauens selvstændighed, var åbenlyst en beundrer af Danmark og de øvrige skandinaviske lande, og det skortede ikke på positiv omtale af Skandinavien i litauisk presse. Forholdet mellem Litauen og Danmark i mellemkrigstiden kom til udtryk via handel og kulturel udveksling. Litauere tog på ekskursioner og praktikophold i Danmark. Danske statsborgere slog sig ned i Litauen.

Ved slutningen af 2. verdenskrig endte en del litauiske flygtninge i Danmark. Ifølge historikeren Kęstutis Šalavėjus viser data fra maj 1945, at der var 2149 litauere i Danmark. Et år senere halveredes dette antal med udskillelsen af Klaipėda-regionens tyskere fra litauerne til 1.056. De fleste litauere opholdt sig i Nymindegab lejren, hvorfra de efterfølgende blev overflyttet til Dragsbæk lejren. I København blev litauere sammen med andre flygtninge fra de øvrige baltiske lande indstalleret i en stor sportshal. Med tiden voksede de litauiske spejdere frem i Danmark, et kor blev dannet, og der blev åbnet skoler, og man fandt sammen i forskellige kunst- og sportsgrupper. Med FN's internationale flygtningeorganisation IRO’s hjælp rejste de fleste litauere til andre lande, nogle blev i Danmark og grundlagde ”Foreningen af Litauer i Danmark” [Danijos lietuvių bendruomenė] i slutning af 1950.

Efter genoprettelsen af Litauens uafhængighed var Danmark nr. 2 til at anerkende Litauen, med Island på førstepladsen. I 1991 åbnede Den litauiske Ambassade i Danmark og Den danske Ambassade i Litauen. Samme år begyndte Danmark at yde militær støtte til Litauen, begge lande arbejdede tæt sammen i internationale fredsbevarende missioner. Med Litauens medlemskab af EU og åbningen af grænserne steg antallet af litauere i Danmark. Litauen og Danmark har nære økonomiske og kulturelle forbindelser.

Udstillingen er kommet i stand ved et samarbejde mellem Litauens Centrale Statsarkiv, Litauens Overarkivar Tjeneste, Litauens ambassade i Danmark, Rigsarkivet, Dixie Henri le Fevre Simonsen og studerende ved Vilnus Universitets Skandinavistik Agnė Riepšaitė.

Hermed inviteres I til at se udstillingen

Kilder:

Danijos santykiai su Lietuva, Vytautas Mažeika, Lietuvos istorijos instituto leidykla, Vilnius, 2002 m.

Lietuvių dipukai Danijoje, Kęstutis Šalavėjus, Mokslas ir gyvenimas, 1998 m. 5-6 nr.