Kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas
Šiemet minime vyriausiojo Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines.
J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Būsimo partizanų vado tėvas Jonas Žemaitis dirbo pienininku, šeima, tėvai su vaikais Kotryna ir Jonu, dažnai keitė gyvenamąją vietą. 1910 m. iš Palangos persikėlė į Lomžą (Lenkija), o 1917 m. įsikūrė Raseinių apskrityje. Pradžios mokyklą J. Žemaitis lankė Lomžoje, o 1926 m. baigė Raseinių gimnaziją.
1926–1929 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigęs paskirtas tarnauti į Lietuvos kariuomenės Antrąjį artilerijos pulką. Karinė J. Žemaičio tarnyba tarpukariu nepasižymėjo kuo nors ypatingu: kursai, manevrai ir pan. 1933 m. J. Žemaitis baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Artilerijos skyrių. Gavęs stipendiją 1936–1938 m. mokėsi Fontenblo artilerijos mokykloje Prancūzijoje. Šios studijos įvairiapusiškai praplėtė J. Žemaičio akiratį: mokydamasis lankėsi Paryžiuje, keliavo po Prancūziją, Italiją ir kitas šalis. 1938 m. grįžęs į Lietuvą paskirtas tarnauti į Pirmąjį artilerijos pulką, o 1939 m. perkeltas į Ketvirtąjį artilerijos pulką. Tačiau tolesni istoriniai įvykiai ne tik sugriovė J. Žemaičio planus tobulintis karo moksluose ir siekti aukštesnio karinio laipsnio, bet ir kardinaliai pakeitė jo gyvenimą.
1940 m. sovietų valdžia, nors palaipsniui, bet greitai naikino Lietuvos kariuomenę: įjungė ją į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. 1940 m. spalio mėn. J. Žemaitis paskirtas į korpuso 184-osios šaulių divizijos 617 artilerijos (haubicų) pulką, vėliau tapo pulko mokyklos viršininku.
Pirmosios sovietų represijos tiesiogiai nepalietė J. Žemaičio kaip karininko, matyt, tuo metu jis nekėlė didelių įtarimų sovietų saugumui, bet tragedija neaplenkė artimųjų. Per 1941 m. birželio mėn. vykusius masinius trėmimus išvežta J. Žemaičio sesers šeima: Rapolas ir Kotryna Juškai ir trys jų vaikai. Nors per okupacijas būta ir šviesesnių akimirkų J. Žemaičio asmeniniame gyvenime: 1940 m. jis susituokė su Elena Valionyte, dirbusia Knygų rūmuose Vilniuje, o 1941 m. susilaukė sūnaus Laimučio.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos–SSRS karas J. Žemaitį užklupo Varėnos poligone. Traukdamasis su 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniais, ties Valkininkais J. Žemaitis su grupe karių atsiliko nuo kitų ir pasidavė į nelaisvę Vokietijos kariuomenei. Kartu su kitais buvo pasiųstas į karo belaisvių stovyklą Vilniuje, kur lietuviai kariai buvo atskirti nuo kitų raudonarmiečių. Liepos mėn. paleistas iš stovyklos J. Žemaitis į karines struktūras negrįžo, dirbo įvairius darbus. 1941 m. įsidarbino Energetikos valdyboje Kaune durpių gavybos techniku, 1942–1944 m. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Dirbdamas Šiluvoje J. Žemaitis įsitraukė į antinacinę (kuri iš esmės buvo ir antisovietinė) rezistenciją. 1943 m. priklausė kunigo Antano Kazlausko įkurtai Šiluvos valsčiaus pogrindžio grupei. 1943 m. rudenį generolas Stasys Zaskevičius pakvietė Raseinių apskrityje gyvenančius Lietuvos kariuomenės karininkus (tarp jų ir J. Žemaitį) stoti į pogrindžio Laisvės šaulių organizaciją. J. Žemaičiui buvo pavesta organizuoti pogrindinius šaulių būrius.
1944 m. kovo 15 d. J. Žemaitis paskirtas Lietuvos vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Nacių okupacinei valdžiai siekiant panaudoti rinktinę savo tikslams ji nepakluso reikalavimams ir buvo išformuota, o rinktinės vadovybė suimta. Tuo metu atostogavęs J. Žemaitis išvengė galimų nacių represijų, tačiau nuo suėmimo slapstėsi iki nacių okupacijos pabaigos.
Teko slapstytis ir vėliau – Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, J. Žemaitis pasijuto persekiojamas. 1945 m. sausio mėn. pas Raseinių apskrityje Šiluvos valsčiuje gyvenantį J. Žemaitį apsilankė trys partizanai, tarp jų tolimas giminaitis, vėliau artimas bendražygis Petras Bartkus. Jie pasiūlė J. Žemaičiui stoti į Lietuvos laisvės armiją, bet tąkart jis tiesioginio sutikimo nedavė. Netrukus enkavedistai sulaikė žmoną Eleną, kuriai pavyko pabėgti iš saugumo gniaužtų ir su sūnumi išvykti į Kauną.
1945 m. kovo mėn. J. Žemaitis davė priesaiką ir įstojo į Lietuvos laisvės armiją. 1945 m. birželio 2 d. įsijungė į Vėgėlės (nuo liepos mėn. vadinosi Žebenkšties) rinktinę, buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku. Nuo pat pradžių J. Žemaitis jėgas skyrė telkti partizanams, nes suprato vieningos kovos reikšmę. Prisijungęs prie partizanų iš pradžių dažnai keitė slapyvardžius, yra žinoma per 10 sakytinių ir arti 10 rašytinių J. Žemaičio slapyvardžių. 1948 m. pasirinko Vytauto slapyvardį, kurio pasirašydamas dokumentus jau nekeitė, nors sakytiniai dar įvairavo. Būdamas partizanu J. Žemaitis dalyvavo 7 kautynėse (didžiausios 1945 m. Virtukų ir 1946 m. Palapišių miške) ar susišaudymuose – 6 gynybinio pobūdžio.
Partizanavimo metais J. Žemaitis išgyveno asmeninę dramą. Tėvai, Jonas ir Petronėlė, buvo išvaryti iš namų ir gyvenimą baigė prieglaudoje. 1946 m. J. Žemaitis neteko žmonos. Patikimos ryšininkės sūnui surado globėją. Partizanų vadas su sūnumi tegalėjo susitikti vos kelis kartus.
1946 m. rugsėjo mėn. J. Žemaitis perėmė Šerno rinktinės vado pareigas. Pavadinimus dažnai keitusi rinktinė įsiliejo į Jungtinę Kęstučio apygardą. Apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas 1947 m. vasario 16 d. už nuopelnus organizacinėje srityje ir vadovavimą J. Žemaitį-Ilgūną, kartu su kitais partizanais, apdovanojo Pasižymėjimo ženklu. Žuvus J. Kasperavičiui-Visvydui, 1947 m. gegužės 20–25 d. vykusiame apygardos vadovų pasitarime J. Žemaitis išrinktas apygardos vadu.
Tapęs apygardos vadu susirašinėjo su Tauro apygarda dėl vienijimosi reikalų, diskutavo dėl bendros vadovybės kūrimo. 1948 m. gegužės 5 d. J. Žemaitis užėmė tik ką įkurtos Vakarų Lietuvos srities vado pareigas, bet netrukus atsisakęs visų postų, 1948 m. dar aktyviau ėmėsi vienijimo iniciatyvos, kurią skatino ir gauti raginimai iš kitų sričių bei apygardų. Jo ir bendražygių pastangomis 1949 m. vasarį įvyko partizanų susitikimas, kurio metu įsteigta partizanus vienijanti organizacija – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. J. Žemaitis-Vytautas išrinktas Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis.
Nepaisydamas sudėtingos padėties J. Žemaitis stengėsi palaikyti ryšius ir susitikti su kitais partizanų vadais, derinti pozicijas, planuoti ateitį. Dėl nuolatinės įtampos 1951 m. gruodžio mėn. J. Žemaitį ištiko paralyžius, teko apsigyventi gydyti nepritaikytame bunkeryje. 1952 m. J. Žemaitis atsisakė pareigų, bet ir toliau gaudavo laiškus iš kitų vadų, jį kartais aplankydavo bendražygiai. 1953 m. pavasarį, pagerėjus sveikatai, vėl pradėta aktyviau veikti, bet tų metų gegužės 30 d. J. Žemaitis sovietų saugumo buvo suimtas, tardytas Vilniuje ir Maskvoje, 1954 m. nubaustas sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas lapkričio 26 d. Maskvoje.
Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1997 m. J. Žemaitis-Vytautas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties), Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. J. Žemaitį-Vytautą pripažino 1949–1953 m. faktiškai ėjusiu Respublikos Prezidento pareigas. Atminimo ženklai jam pastatyti Vilniuje, Kaune, Palangoje ir kt.
Parengė dr. Darius Juodis