Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

Konstitucija, įtvirtinusi valstybę

Valstybingumas, teisė ir politika

1922 m. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJA

Pasakojimas apie dokumentą, kuris ne tik reikšmingai prisidėjo prie jaunos Lietuvos valstybės formavimosi, bet ir palietė kiekvieną joje gyvenusį žmogų.

Įtraukiąją istoriją parengė

Dokumentų sklaidos skyriaus vyriausiasis archyvistas Povilas Stanys

Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1922 m. rugpjūčio 6 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 814, l. 99.

Konstitucija, tapusi valstybės pamatu

Konstitucija – pagrindinis ir didžiausią teisinę galią valstybėje turintis įstatymas, kuriame nubrėžtos taisyklės nustato svarbiausias valstybės gyvenimo sritis. Jos nuostatos reglamentuoja ne tik aukščiausiųjų valdžios institucijų veikimo principus ar teisėkūros pagrindus, bet paliečia ir kiekvieną valstybės pilietį, suteikdamos jam ne tik laisvę, bet ir tam tikras teises ir pareigas.

Konstitucija yra vienas svarbiausių atributų, kurį šiandien turi dauguma nepriklausomų pasaulio valstybių. Tiesa, tik nedaugelis jų sugebėjo išsaugoti pirmąsias savo konstitucijų redakcijas beveik nepakitusias iki šių dienų. Lietuvos konstitucinė istorija XX a. taip pat buvo permaininga – per šį laikotarpį ne kartą keitėsi valstybės konstitucinė santvarka. Vis dėlto, praėjus daugiau nei šimtmečiui, galime pažvelgti į pirmosios nuolatinės nepriklausomos Lietuvos Valstybės Konstitucijos eilutes ir pamatyti, kaip jauna valstybė kūrė savo demokratinės ateities pamatus.

3 §. Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai.

Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1922 m. rugpjūčio 6 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 814, l. 102ap.

Konstitucija, įtvirtinusi valstybę

Konstitucijos poreikis iškilo netrukus po nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos pasirašytame Lietuvos Nepriklausomybės Akte buvo numatyta sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris turėjo nustatyti kuriamos valstybės teisinius pagrindus.

Būtinybę priimti Konstituciją dar labiau sustiprino pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai, kupini įvairių iššūkių. Jauna valstybė buvo priversta ginti savo nepriklausomybę kovose su bolševikų, bermontininkų ir Lenkijos kariuomenės daliniais. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nariai suvokė, kad siekiant įtvirtinti nepriklausomybę ir organizuoti valstybės valdymą, buvo būtina priimti nuolatinę Konstituciją. Tokiomis aplinkybėmis prasidėjo Lietuvos Valstybės Konstitucijos rengimo darbai, kuriuos 1922 m. užbaigė Steigiamasis Seimas.

1 §. Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė Valstybės Valdžia priklauso Tautai.

Lietuvos valstybės konstitucija anglų kalba, 1924 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 656, ap. 5, b. 8, l. 53.

V. Jankūnaitės išleisto leidinio „Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais“ viršelis, Kaunas, 1922 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 1352, l. 152.

Konstitucija, gimusi Steigiamajame Seime

1919 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nutarimu buvo sudaryta Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisija. Ją sudarė žinomi valstybės veikėjai L. Noreika, A. Kriščiukaitis-Aišbė, S. Rozenbaumas, A. Janulaitis, M. Soloveičikas ir kiti. Komisija apsvarstė ir patvirtino pagrindinius Konstitucijos projekto dėsnius.

Kai 1920 m. gegužę susirinko Steigiamasis Seimas, jis perėmė ankstesnės komisijos pradėtus Konstitucijos rengimo darbus, o šiam klausimui spręsti buvo sudaryta nauja Konstitucijos rengėjų darbo grupė. Jos sudėtyje skirtingais laikotarpiais darbavosi iškilūs Lietuvos politiniai veikėjai: A. Tumėnas, M. Sleževičius, K. Grinius, K. Bizauskas, G. Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų. Savo darbą naujoji komisija tęsė daugiau kaip dvejus metus, o šiame procese netrūko įvairių diskusijų ir svarstymų.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurią po kelių dienų savo parašais patvirtino svarbiausi valstybės pareigūnai. Konstitucija tapo daugiau nei teisės aktu. Tai buvo bendras demokratinio proceso, audringų diskusijų ir tautos išrinkto Steigiamojo Seimo nuoseklaus darbo rezultatas.

Lietuvos Respublikos vidaus paso viršelis, 1925 m. sausio 20 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1624, ap. 5, b. 97, l. 10.

Konstitucija, sukūrusi pilietį

Vienu svarbiausių Konstitucijos laimėjimų ir reikšmingiausių atkurtos Lietuvos valstybės simbolių tapo joje įtvirtinta Lietuvos pilietybė. Nors Lietuvos pilietybės įstatymas buvo priimtas anksčiau, Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas leido Lietuvos gyventojams pirmą kartą po šimtmečius trukusio Rusijos imperijos valdymo tapti savo valstybės piliečiais.

Konstitucija įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos pilietybė bus įgyjama arba prarandama pagal galiojančius įstatymus. Ji taip pat reglamentavo ir naują piliečio sampratą. Nuo šiol visi Lietuvos piliečiai, nepaisant jų lyties, kilmės, tikėjimo ar tautybės buvo vienodai atsakingi prieš valstybėje galiojančius įstatymus, o jų teises ir pareigas nustatė nepriklausomos Lietuvos, o ne svetimos valstybės teisiniai dokumentai.

10 §. Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moters, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės.

Panevėžio miesto savivaldybės I rinkimų apylinkės rinkėjų į Lietuvos Seimą sąrašas, 1923 m. gegužės 12–13 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1264, ap. 1, b. 113, l. 108.

Konstitucija, suteikusi balsą

Praėjus vos keliems mėnesiams po pirmosios nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, 1922 m. spalio 10–11 dienomis šalyje buvo surengti rinkimai į Pirmąjį Lietuvos Respublikos Seimą. Vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, juose savo politinę valią galėjo pareikšti visi 21 metų sulaukę Lietuvos Respublikos piliečiai.

Konstitucija įtvirtino rinkimų proceso demokratiškumą ir lygiateisiškumą – rinkimuose nevaržomai galėjo dalyvauti tiek vyrai, tiek moterys. Istorikai tai vertina kaip vieną moderniausių konstitucijos punktų, nes Lietuva moterų emancipacijos klausimu šia prasme gerokai lenkė kitas didžiąsias Europos valstybes. Pavyzdžiui, Italijoje ir Graikijoje moterims rinkimų teisė buvo suteikta tik po Antrojo pasaulinio karo.

Apie aktyvų Lietuvos moterų įsitraukimą į demokratinius procesus aiškiai byloja ir kiti Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai. Pavyzdžiui, vėlyvą 1923 m. pavasarį vykusių rinkimų į Antrąjį Lietuvos Respublikos Seimą metu į Panevėžio miesto I rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašą buvo įtraukti 3 345 rinkimų teisę turintys piliečiai. Iš jų 1 416 buvo vyrai, o 1 929 – moterys. Taigi šioje rinkimų apylinkėje moterys sudarė didžiąją rinkėjų dalį.

24 §. Rinkti atstovus į Seimą turi teisės pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moters, turintieji ne mažiau kaip 21 metus amžiaus, o būti renkamiems – turintieji ne mažiau kaip 24 metus amžiaus.

Spaudos leidinių ekspozicija 7-oje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. 1928 m. birželio 28 d. – liepos 3 d., Janinos Tallat-Kelpšienės nuotrauka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A028-P021.

Konstitucija, leidusi kalbėti

XX a. pradžios visuomenėje periodinė spauda vaidino itin svarbų vaidmenį. Ji buvo viena pagrindinių ir svarbiausių informacijos sklaidos priemonių, leidusių ne tik veiksmingai ieškoti informacijos, bet ir suteikusių galimybę ją gauti ir skleisti. Savo darbuose, skirtuose Lietuvos žurnalistikos istorijai, istorikas dr. Juozapas Vytas Urbonas pastebi, kad 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija garantavo žodžio ir spaudos laisvę.

Jo teigimu, galiojant šiai konstitucijai ir „1926 m. birželio mėnesį Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinkus K. Grinių, šalyje įsigalėjo tikra spaudos laisvė: laikraščiai bei žurnalai nebuvo cenzūruojami, leidėjų, redaktorių ir žurnalistų veikla nebuvo kontroliuojama“. Taigi, šios konstitucijos rėmuose apibrėžtas santykis tarp spaudos ir visuomenės Lietuvoje suformavo tikrai demokratišką aplinką, kurioje atsirado vietos skirtingoms nuomonėms ir pozicijoms.

15 §. Piliečiams laiduojama žodžio ir spaudos laisvė. Ši laisvė galima suvaržyti tik įstatyme nurodytais atsitikimais, kada tai yra reikalinga dorai ar valstybės tvarkai apsaugoti.

Vabalninko miestelio žydai turguje, XX a. 4-as dešimtmetis, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-25519.

Dzūkijos totorių raitelių šimtinė, minint Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos sukaktį Alytuje, 1934 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-03250.

Konstitucija, saugojusi bendruomenes

Lietuvos valstybės teritorija istoriniu požiūriu buvo daugiatautė ir daugiakultūrė erdvė. XX a. pradžioje reikšmingą Lietuvos gyventojų dalį sudarė kitų tautinių grupių atstovai. 1923 m. atliktas pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas atskleidė, kad atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje gyveno gausios žydų (7,58%), lenkų (3,23%), rusų (2,49%), vokiečių (1,44%), latvių (0,73%), baltarusių (0,22%) ir totorių (0,06%) kilmės Lietuvos piliečių bendruomenės.

Tautinių mažumų atstovai aktyviai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbus nuo pat pirmųjų dienų. Į 1918 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtį įėjo tokie žinomi Lietuvos politiniai veikėjai kaip Jokūbas Vygodskis ir Jazepas Varonko. Tautinių mažumų atstovai reikšmingai prisidėjo ir prie Steigiamojo Seimo darbų. Istoriko Prano Janausko teigimu, į Steigiamąjį Seimą išrinkti tautinių mažumų atstovai pradėdami darbus pareiškė savo lojalumą nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Todėl natūralu, kad 1922 m. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje daug dėmesio buvo skirta ir Lietuvos tautinių mažumų bendruomenių teisėms. Jos tekste buvo įtvirtintos tam tikros teisės šioms bendruomenėms savarankiškai tvarkyti kai kuriuos savo kultūros bei švietimo reikalus. Tiesa, priimta konstitucija ne visai atitiko tautinių mažumų atstovų lūkesčius, mat anksčiau skelbta apie kur kas platesnes bendruomenių teises ir net tautinės kultūrinės autonomijos mechanizmą:

„[Svarstant – P.S.] Konstitucijos projektą, jų [tautinių mažumų bendruomenių – P.S.] teisės buvo gerokai susiaurintos lyginant su pradiniu Konstitucijos projektu pateiktu visuomenės svarstymui bei Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais.”

(E. Mažul, p. 91)

73 §. Tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį, turi teisės įstatymų ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarybę, savitarpinę pagalbą – ir šiems reikalams vesti įstatyme nurodyta tvarka renka atstovaujamus organus.

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Centrinio statistikos biuro Demografijos skyriaus viršininko parengtos statistinės žinios apie Lietuvos gyventojų pasiskirstymą tikybomis, 1936 m. rugsėjo 29 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 89, l. 16.

Konstitucija, garantavusi tikėjimo laisvę

Lietuvos visuomenė buvo įvairi ne tik tautiniu, bet ir religiniu požiūriu. Po Klaipėdos krašto prijungimo surinkti statistiniai duomenys mums byloja, kad 1925 metais evangelikai liuteronai sudarė net apie 9,54%, o judėjai – 7,26% visų Lietuvos gyventojų.

1922 m. Konstitucija įtvirtino tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tokiu būdu priklausymas konkrečiai religinei bendruomenei tapo individualiu ir asmeniniu piliečio gyvenimo klausimu, kuris buvo atskirtas nuo viešosios erdvės. Šios nuostatos leido ant kojų besistojančiai Lietuvos valstybei kurti stiprią pilietinę visuomenę, kurioje piliečio statusas ir teisinė padėtis nepriklausė nuo jo religinių įsitikinimų ar papročių.

13 §. Pilietis turi tikėjimo ir sąžinės laisvę. Priklausymas kuriai tikybai arba išpažinimas pasaulėžiūros negali būti pagrindu nusikaltimui pateisinti ar atsisakyti nuo viešųjų pareigų.

Vidaus reikalų ministro Petro Aravičiaus ir Savivaldybų departamento direktoriaus raštas finansų ministrui Juozui Tūbeliui apie Panevėžyje statomą ligoninę, 1930 m. kovo 19 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 639, l. 282.

Biržų apskrities savivaldybės statomas gelžbetoninis tiltas, 1927 m., Petro Ločerio nuotrauka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A025-P179.

Konstitucija, pasiekusi kiekvieną valsčių

Lietuvos miestams ir miesteliams 1922 m. priimta Konstitucija buvo išskirtinės reikšmės dokumentas. Joje buvo nustatytos Lietuvos piliečių teisės rinkti savo savivaldos atstovus, o jiems patikėta atsakomybė rūpintis vietos gyventojų tiesioginiais poreikiais ir spręsti kylančias problemas. Savivaldybės rūpinosi ir steigė ligonines, senelių prieglaudas ir našlaičių vaikų namus, statė tiltus ir kitus vietos gyventojams reikalingus statinius.

Visu Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu valstybė bendradarbiavo su skirtingomis savivaldybėmis ir regionais, juos palaikė. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas reikšmingas kiekis dokumentų, kuriuose užfiksuoti šio bendradarbiavimo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, 1930 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija kreipėsi į finansų ministrą prašydama padėti Panevėžio apskrities valdybai greičiau užbaigti ligoninės statybos darbus.

70 §. Valsčiams ir miestams laiduojama savivaldybės teisė įstatymų ribose. Vietos savivaldybės organų rinkimų pagrindan dedama visuotinis, lygus, tiesus ir slaptas balsavimas.

Joniškėlio žemesniojo žemės ūkio mokyklos I-oji klasėje, [1927 m.], Petro Ločerio nuotrauka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A025-P118.

„Saulės“ draugijos mokytojų seminarijos direktorius, Švietimo ministerijos pradinio mokslo departamento direktorius Juozas Vokietaitis ir seminarijos moksleiviai, [1925–1930 m.], autorius nenustatytas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-32338.

Konstitucija, atvėrusi mokyklos duris

1922 m. priimtoje Konstitucijoje buvo iškeltas gana ambicingas tikslas – užtikrinti privalomą ir nemokamą pradinį išsilavinimą. XX a. pradžioje tai nebuvo lengvai įgyvendinamas uždavinys. Ilgi metai, praleisti Rusijos imperijos sudėtyje, ir išgyventas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis lėmė, kad šalyje nebuvo susiformavęs platus švietimo tinklas. Tačiau agrarinės valstybės visuomenei ši Konstitucijoje įtvirtinta nuostata buvo labai reikšminga. Ji sudarė prielaidas jaunajai piliečių kartai, užaugusiai tarpukario Lietuvoje, įgyti gerokai platesnį išsilavinimą nei buvo prieinamas jų tėvams. Konstitucijos rėmuose pradėta kurti švietimo sistema prisidėjo prie jaunosios kartos tautinės savimonės ugdymo ir glaudesnio ryšio su savo tėvyne.

81 §. Pradžios mokslas yra privalomas. Privalomojo pradžios mokslo įvedimo laiką ir tvarką nurodo įstatymas. Pradžios mokslas Valstybės arba savivaldybių laikomose mokyklose yra nemokamas.

Karo mokyklos 9-osios laidos kariūnų raitelių užsiėmimas, 1929 m., autorius nenustatytas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A058-P417.

Konstitucija, gynusi valstybę

1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė beveik nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų buvo priversta ginklu kovoti už nepriklausomybę ir ją ginti. Todėl 1922 m. įsigaliojusioje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje įvirtinta visų Lietuvos piliečių pareiga ginti savo valstybę nebuvo tik abstraktus konstitucinis priesakas. Priešingai, tai buvo reali ir, tikėtina, Lietuvos piliečių aiškiai suvokta būtinybė bei pareiga – savo pastangomis ir prireikus ginklu saugoti savo dar jauną valstybę.

Vienas aiškiausių šios pareigos suvokimo įrodymų – aktyvus Lietuvos tautinių grupių atstovų įsitraukimas į valstybės gynybą. Istorikai dažnai pažymi, kad įvairiuose tarpukario Lietuvos kariuomenės daliniuose tarnavo ne tik lietuviai, bet ir žydai, baltarusiai, karaimai, totoriai ar net latviai. Pirmąjį pasaulinį karą ir Nepriklausomybės kovas išgyvenusios Lietuvos piliečių kartos turbūt nereikėjo įtikinti, kad valstybės saugumas buvo visų bendra pareiga ir atsakomybė.

75 §. Visi Respublikos piliečiai dalyvauja jos teritorijos gynime įstatymuose nurodyta tvarka.

76 §. Respublikai ginti organizuojamos ginkluotos pajėgos. Ginkluotų pajėgų organizaciją, komplektavimo būdus, rūšį ir tarnybos laiką nurodo įstatymas.

1922 m. Konstitucijoje apibrėžta pilietinė visuomenė, nepaisant jos narių tautinės ar religinės priklausomybės, buvo ne tik įpareigota, bet ir aktyviai vykdė savo pareigą ginti Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą.

Žuvų prekybininkų, žvejų ir vandenų savininkų atstovų Leizerio Ippo ir Maušos Švarco peticija Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 1925 m. gegužės 5 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 438, l. 32.

Žuvų prekybininkų, žvejų ir vandenų savininkų raštas, suteikiantis įgaliojimus Leizeriui Ippui ir Maušai Švarcui juos atstovauti prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybę, 1925 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 438, l. 36.

Konstitucija, kuria pilietis naudojosi

1922 m. priimta Konstitucija Lietuvos piliečiams garantavo ne tik įvairias teises ar pareigas, bet ir leido savo iniciatyva aktyviai įsitraukti į valstybės gyvenimą. Pasak Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų, pilietis galėjo ne tik balsuoti, bet ir pats kelti įvairius klausimus ar inicijuoti įstatymus.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose išlikę dokumentai liudija, kad pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai aktyviai naudojosi Konstitucijos suteiktomis galimybėmis. Įvairūs piliečių skundai, raštai, prašymai ir peticijos Lietuvos Seimo atstovams – tai tik maža dalis dokumentų, kuriuose atsiskleidžia pirmieji demokratinės Lietuvos visuomenės žingsniai XX a. pradžioje.

19 §. Kiekvienas pilietis turi peticijos į Seimą teisę.

20 §. Piliečiai turi įstatymų iniciatyvos teisę: 25 tūkstančiai piliečių, turinčių teisės rinkti į Seimą, gali patiekti Seimui įstatyme nurodyta tvarka įstatymo sumanymą, kurį Seimas privalo svarstyti.

Šarvuočiai stovi prie vyriausio kariuomenės štabo 1926 m. perversmo metu, 1926 m. gruodžio 18 d., autorius nenustatytas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-19681.

Konstitucija, išbandyta istorijos

1922 m. Konstitucijos kūrėjai suvokė, kad, nepaisant jų pastangų, priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija negalės iš anksto numatyti visų ateityje kilsiančių valstybės ir visuomenės gyvenimo iššūkių. Todėl pačiame Konstitucijos tekste buvo numatyta suformuluoti mechanizmą, kuris leistų vėliau pakeisti tam tikras Konstitucijos nuostatas.

Nors šis mechanizmas buvo gana komplikuotas, tačiau juo pasinaudoti buvo įmanoma. Deja, 1926 m. pabaigoje įvykęs valstybės perversmas iš esmės transformavo visą Lietuvos valstybės politinę sistemą ir valdžios struktūrą. Naujosios santvarkos šalininkai ilgainiui paskelbė 1922 m. Konstitucija negaliojančia ir taip užbaigė šį unikalų ir neabejotinai reikšmingą Lietuvos konstitucinės raidos etapą.

102 §. Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą turi teisės iškelti Seimas, Vyriausybė arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisės rinkti į Seimą.

103 §. Iškeltąjį Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą priima Seimas 3/5 visų atstovų balsų dauguma. Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas atiduodamas spręsti Tautai visuotinio balsavimo keliu, jei per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos to pareikalaus Respublikos Prezidentas, arba ¼ dalis visų atstovų, arba 50.000 piliečių, turinčių teisės rinkti į Seimą. Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas, dėl kurio tokio reikalavimo nebus patiekta, įgyja galios po trijų mėnesių nuo jo paskelbimo dienos. Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas laikomas yra Tautos atmestu, jei balsavime dalyvavo ne mažiau kaip pusė visų turinčių teisės balsuot piliečių ir prieš pakeitimą ar papildymą pasisakė ne mažiau kaip pusė balsavime dalyvavusių piliečių. Konstitucijos pakeitimas ar papildymas, kurį Seimas priima 4/5 visų atstovų balsų dauguma, įgyja galios nuo jo paskelbimo dienos.

Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto Reikalų vedėjo raštas Švietimo ministerijai apie vyriausybės sprendimą rugpjūčio 1 d. paskelbti Valstybės Konstitucijos diena,1923 m. liepos 30 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 633, l. 80.

Konstitucija, kurią vertiname

Priimta prieš daugiau nei šimtą metų, 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija šiandien išlieka aiškiu atskaitos tašku, nuo kurio prasideda atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinės tradicijos. Nors šis Lietuvos konstitucinės istorijos etapas truko vos kelerius metus, jis suformavo svarbiausius valstybės konstitucinius demokratiškumo ir lygiateisiškumo pagrindus, kuriais vadovaujamės ir šiandien. Būtent todėl galime ne tik prisiminti 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, bet ir pagrįstai ja didžiuotis.

„Steigiamojo Seimo priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos įsigaliojimas – nepaprastai reikšmingas atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo įvykis. Konstitucija [...] padėjo Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus, tuo faktiškai užbaigdama nepriklausomos valstybės atkūrimo porcesą. [...] ji neabejotinai yra vertintina kaip svarbiausias tarpukario pagrindinis valstybės įstatymas.“

(M. Maksimaitis, p. 169)

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos liudijimas, 2009 m. balandžio 2 diena.

Konstitucija, tapusi pasaulio atminties dalimi

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, nuo kurios dažniausiai pradedame skaičiuoti atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinės istorijos pradžią, yra vienas svarbiausių nacionalinės reikšmės Lietuvos paveldo objektų.

2009 m. balandžio 2 d. ji buvo įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą ir šiandien yra saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Originalią 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją galite pamatyti gyvai apsilankę Lietuvos centriniame valstybės archyve, ji taip pat yra suskaitmeninta ir pasiekiama internete:

Elektroninio archyvo informacinė sistema

Literatūros sąrašas

Maksimaitis Mindaugas, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005.

Mažul Eduard, Tautinių mažumų teisių apsauga vykdant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus 1918–1940 metais, daktaro disertacija, Vilniaus Universitetas, 2009, [interaktyvus], in: https://epublications.vu.lt/object/elaba:1933757/ [2026-08-18].

Urbonas Vytas, „Spaudos laisvė ir jos įtaka kuriant pilietinę visuomenę“, in: Tiltai, 2005, nr. 1, p. 115-122, [interaktyvus], in: https://www.lituanistika.lt/content/3804 [2026-08-17].

Statistiniai duomenys

Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys, Kaunas, 1925, p. XXXVI, [interaktyvus], in: https://statistikouzrasai.wordpress.com/wp-content/uploads/2013/05/lietuvos-gyventojai-pirmojo-1923-m-rugsc497jo-17-d-visuotinio-gyventojc5b3-surac5a1ymo-duomenys.pdf [2026-08-18].

Visi tekste naudojami ir pristatomi dokumentai yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.