Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Diplomatas, Lietuvos pasiuntinys Šveicarijoje Vaclovas Sidzikauskas. Kaunas, 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011246

Įtraukioji istorija

Kodėl Vaclovas Sidzikauskas buvo pašalintas iš Lietuvos diplomatinės tarnybos? I dalis

Asmenybės, jų gyvenimai ir palikimas

Norime išsiaiškinti, kas ir kaip atsitiko, kad vienas ryškiausių, valstybei daug nusipelnęs diplomatas – Vaclovas Sidzikauskas – 1932 m. buvo apkaltintas korupcija, 1934 m. spalio mėnesį Kauno apygardos teismo nuteistas lygtine bausme, o dar po penkių mėnesių, 1935 m. balandžio viduryje, Apeliacinio teismo visiškai išteisintas. Bandysime iš naujo įvertinti „Sidzikausko bylos“ genezę ir suvokti, kaip ir kodėl vieno gabiausių pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatų profesinė karjera, o kartu ir gyvenimo trajektorija, buvo apversta aukštyn kojomis. Kaip galėjo nutikti, kad tas pats asmuo, dar neseniai atsidūręs kaltinamųjų suole, netrukus buvo visiškai išteisintas – bet į diplomatinę tarnybą taip ir nesugrąžintas. Šiame pasakojime mėginsime atkurti svarbiausias bylos aplinkybes ir aptarti jos teisinius bei politinius aspektus, nulėmusius šios istorijos eigą ir baigtį.

Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutarties pasirašymas Berlyne. Stovi (iš kairės): 1 – Lietuvos pasiuntinybės generalinis konsulas Zalmanas Giršavičius, 2 – Lietuvos pasiuntinys Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, 3 – Lietuvos delegacijos pirmininkas derybose su Vokietija Jurgis Šaulys, 4 – Lietuvos pasiuntinybės Berlyne darbuotojas Stasys Lozoraitis. Sutartį pasirašo Vokietijos atstovas. 1923 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-55059

Lietuvos Respublikos įgaliotasis ministras Vokietijoje Vaclovas Sidzikauskas su žmona Regina Seniauskaite-Sidzikauskiene vaikšto Beladžo (Bellagio) parke Italijoje. 1927 m. balandžio mėn. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A380-P022

Diplomatinė karjera, kuria žavėjosi savi ir pavydėjo svetimi

Vaclovo Sidzikausko diplomatinė karjera, prasidėjusi 1919 m. pabaigoje Lietuvos misijoje Berne, vystėsi neįtikėtinai sparčiai: 1921 m. jis paskirtas Chargé d’Affaires Šveicarijoje, nuo 1922 m. birželio ir Lietuvos Chargé d’Affaires Vokietijai. Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvaudamas Genujos konferencijos darbe, Sidzikauskas sulaukė žinios apie būsimą paskyrimą į Berlyną. Jausdamas diplomatinės ir politinės patirties stoką, jis mėgino atsisakyti tokios garbės ir atsakomybės, tačiau netrukus gavo lakonišką užsienio reikalų ministro Vlado Jurgučio telegramą: „Tamsta esi skiriamas į Berlyną mobilizacijos tvarka.“ Užsienio reikalų viceministras Klimas pajuokavo, primindamas, kad tuo metu Lietuvoje galiojusio karo stovio sąlygomis už mobilizacijos įsakymo nevykdymą buvo galima atsidurti karo lauko teisme... Tokiomis aplinkybėmis, 1922 m. vasarą, Sidzikauskas buvo paskirtas į svarbiausią Lietuvos diplomatinį postą – pasiuntinybę Reicho sostinėje. Praėjus ketveriems su puse metų nuo tarnybos pradžios, 1924 m. balandžio 14 d. jam suteiktas aukščiausias Lietuvos – nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro – diplomatinis rangas. Tai buvo neeilinis pasiekimas, vargu ar daug panašių precedentų rastume ir kitų valstybių diplomatinių tarnybų praktikoje.

Lietuvos Respublikos pasiuntinybė Berlyne

Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje buvo įsteigta 1918 m. lapkričio mėn. Berlyne, tapdama pirmuoju ir vienu svarbiausių Lietuvos Respublikos diplomatinių postų, tiksli jos įsteigimo diena nėra nustatyta.

Lietuvos pasiuntinybėms Berlyne, Paryžiuje ir Vašingtone pastatai buvo nupirkti 1924–1925 m. Į pastatą Berlyne, buvusį Kurfürstenstraße 134, Kielgano rajone, persikelta 1925 m. spalio 12 d.

Iš kairės: B. K. Balutis, dešinėje – V. Sidzikauskas, centre – Ministras pirmininkas E. Galvanauskas pasirašo Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją. Kaunas, 1924 m. gegužės 18 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-56996

Vaclovas Sidzikauskas Klaipėdoje

Atstovaujant Lietuvai Vokietijoje, Sidzikauskui teko dalyvauti ir Klaipėdos problemos sprendime. Jis buvo vienas iš trijų Lietuvos diplomatų – kartu su Ministru Pirmininku ir užsienio reikalų ministru Ernestu Galvanausku bei tuometiniu URM Politikos departamento direktoriumi Broniumi K. Balučiu – kurių pastangomis Klaipėdos krašto statusas derybose su Ambasadorių konferencija buvo sėkmingai išspręstas, o kraštas tapo sudėtine, autonomine Lietuvos valstybės dalimi. Ilgainiui Sidzikauskas, tiek Lietuvos, tiek užsienio diplomatų akyse, įgijo geriausio Klaipėdos problemos eksperto reputaciją. „Tu esi Klaipėdos krašto Konvencijos motina, o Galvanauskas – tėvas“, – laiške Sidzikauskui rašė užsienio reikalų ministras Zaunius.

„Tu esi Klaipėdos krašto Konvencijos motina, o Galvanauskas – tėvas“

Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas A. Voldemaras (kairėje) sėdi su Vokietijos kancleriu Gustavu Stresemannu 1928 m. gruodį. V. Sidzikauskas stovi Stresemanno dešinėje. / Vokietijos valstybinio archyvo nuotr.

1928-ųjų metų sutartys su Vokietija

Ypač sėkmingi Sidzikauskui buvo 1928-ieji. Ministro pirmininko Augustino Voldemaro vizito į Reicho sostinę metu (1928-01-25–29) buvo pasirašytos dvi nepaprastai svarbios sutartys – dėl Lietuvos ir Vokietijos sienos reikalų sutvarkymo bei Arbitražo sutartis. Pirmąją Lietuvos pusė buvo linkusi traktuoti kaip Klaipėdos krašto pripažinimą Lietuvai, nors vokiečiai nei tada, nei vėliau su tokia interpretacija nesutiko. Tų pačių metų spalio 30 d. buvo pasirašytos Prekybos ir Konsulinė sutartys. Ta proga Lietuvos pasiuntinybėje surengtame bankete dalyvavo Vokietijos užsienio reikalų ministras Gustavas Stresemannas, valstybės sekretorius Carlas Schubertas, prezidento Pauliaus Hindenburgo kanceliarijos valstybės sekretorius Otto Meissneris, Berlyne akredituoto diplomatinio korpuso nariai. Voldemaro vizitas ir 1928 m. proveržis dvišaliuose santykiuose tapo Lietuvos ir Vokietijos santykių tarpukariu apogėjumi.

Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo (NTTT) pastatas

Straipsnis „Su Klaipėdos bylomis baigta“ laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, Nr. 33, 1932 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 667, ap. 1, b. 26, l. 1

Šlovės valandos: dvi Sidzikausko pergalės Hagoje

Sidzikauskas, paklaustas, ką laiko didžiausiu savo nuopelnu atstovaudamas Lietuvai, paminėjo dvi 1931 ir 1932 m. jo laimėtas bylas Nuolatiniame tarptautinio teisingumo teisme (toliau – NTTT) Hagoje. Pirmoji buvo Lietuvos ir Lenkijos tranzito byla dėl judėjimo Lentvario–Kaišiadorių geležinkelio ruože. Lenkijai palanki bylos baigtis būtų tapusi pirmu žingsniu Kauno ir Varšuvos santykių normalizavimo link, kartu palaidojant visas lietuvių viltis susigražinti Vilnių. Paskutinę 1931-ųjų vasaros dieną į svarbiausią klausimą – ar pagal tarptautinę teisę ir savo įsipareigojimus Lietuva privalo atidaryti susisiekimą minėtame geležinkelio ruože – NTTT atsakė neigiamai. Nedaugelis Lietuvoje, įskaitant ir šalies vadovus, tikėjosi tokio sprendimo. Entuziazmo proveržį laikinojoje sostinėje iš arti stebėjęs Didžiosios Britanijos laikinasis reikalų patikėtinis Th. H. Prestonas pranešime į Londoną pažymėjo, jog pergalė tranzito byloje sustiprino Smetonos–Tūbelio autoritetą šalies viduje, o dar svarbiau – suteikė Vilniaus klausimui Lietuvoje antrą kvėpavimą.

Dar reikšmingesnę ir net labiau netikėtą pergalę Sidzikauskui pavyko pasiekti 1932 m. NTTT svarstant valstybių – Klaipėdos konvencijos signatarių – Lietuvai iškeltą bylą dėl Klaipėdos Statuto sulaužymo. Signatarių interesus byloje gynė „trys Galiotai“ – trys tuo metu pasaulyje žymiausi tarptautinės teisės ekspertai: britas Williamas Malkinas, prancūzas Jules Basdevantas ir italas Massimo Pilotti. Ką Lietuva galėjo priešpastatyti tokiems grandams? Teisių studijų Maskvos ir Berno universitetuose nespėjusį baigti Sidzikauską. 1932 m. rugpjūčio 11 d. NTTT sprendimas Statuto aiškinimo byloje tapo didžiausiu netikėtumu visoms proceso baigtimi suinteresuotas šalims ir plačiai nuskambėjo visame pasaulyje. Sidzikausko ir jam Hagoje talkininkavusio URM juriskonsulto Jokūbo Robinzono pergalė buvo daugiau nei akivaizdi: iš šešių NTTT svarstytų klausimų, keturiais buvo priimti palankūs Lietuvai sprendimai, vienu – pralaimėta, o dar vienas baigėsi lygiosiomis.

Laimėjimas Hagoje Lietuvoje buvo prilygintas antrajam Žalgiriui, spauda pranašavo, jog rugpjūčio 11 d. bus įrašyta aukso raidėmis į Klaipėdos krašto istoriją! Rugpjūčio 17 d. Klaipėdos šaulių namuose Zaunių ir Sidzikauską pasveikinti susirinko daugiau kaip 3000 krašto gyventojų; daugelis net nepateko į salę. „Hagos laimėtojų“ kalbos buvo palydėtos ilgomis ovacijomis. Po susitikimo Zaunių, Sidzikauską ir į iškilmes atvykusį buvusį krašto gubernatorių Antaną Merkį minia išnešė ant rankų iki automobilio. Tiesa, ne visiems Lietuvoje, ir ne tik, patiko Zauniaus ir Sidzikausko triumfas. Būtent tomis dienomis, susipažinus su bravūriškais Zauniaus ir Sidzikausko pareiškimais, kai kuriems asmenims Vokietijoje galėjo kilti politinio revanšo pagunda – sukompromituoti Sidzikauską, o per jį ir Lietuvos valstybę.

Laimėjimas Hagoje Lietuvoje buvo prilygintas antrajam Žalgiriui, spauda pranašavo, jog rugpjūčio 11 d. bus įrašyta aukso raidėmis į Klaipėdos krašto istoriją! Rugpjūčio 17 d. Klaipėdos šaulių namuose Zaunių ir Sidzikauską pasveikinti susirinko daugiau kaip 3000 krašto gyventojų

Nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vaclovo Sidzikausko Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordinas.

Kaunas, 1931 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 667, ap. 1, b. 7, l. 5–6

Pirmasis „Sidzikausko bylos“ etapas: „Das Kleine Journal“ publikacija

Lietuvos interesus Hagoje sėkmingai apgynusį Sidzikauską Prezidentas Smetona apdovanojo D.L.K. Vytauto ordinu, Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas suteikė jam teisės mokslų garbės daktaro vardą. Atrodytų, antrą kartą per metus nacionaliniu didvyriu tapęs Sidzikauskas turėjo skraidyti padebesiais. Toli gražu taip nebuvo. Sidzikausko padėtis tuo metu buvo kur kas sudėtingesnė, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Trumpam grįžkime į praeitį. 1930 m. rugsėjo mėnesį Tautų Sąjungos Tarybos posėdyje, svarstant kelių Klaipėdos krašto seimelio narių skundą, įvyko rimčiausias Lietuvos ir Vokietijos delegacijų susidūrimas nuo 1927 metų. Sidzikauskas šioje dvikovoje buvo ministro Zauniaus dešinioji ranka: jis atstovavo Lietuvai Juristų komisijos darbe, nevengdamas aštrių diskusijų su Auswärtiges Amt juriskonsultu Friedrichu Gausu. Sidzikausko pastangas būtų galima tik pagirti, bėda buvo ta, kad jis buvo ne tik Zauniaus vadovaujamos delegacijos narys, bet ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje. Tąkart viskas baigėsi Lietuvos kapituliacija, tad Sidzikauskas į Berlyną grįžo patyręs nesėkmę. 1931 m. sausio pabaigoje Klaipėdos klausimas vėl buvo įtrauktas į Tarybos darbotvarkę. Tąkart Lietuvos delegacija į Ženevą atvyko akivaizdžiai tikėdamasi revanšo. Tokios lietuvių nuotaikos vokiečius smarkiai suerzino. Ministro Zauniaus pasiryžimas stoti į viešą diskusiją su Vokietijos užsienio reikalų ministru Juliujumi Curtius daugeliui Ženevoje buvo netikėtas. Dar didesne staigmena tapo ir aštrių debatų baigtis – Lietuvos delegacija nepatyrė pralaimėjimo ir nebuvo priversta daryti nuolaidų Berlynui. Vokietijos spauda iškart griežtai užsipuolė Zaunių ir Lietuvą, savo nepasitenkinimo neslėpė ir Auswärtiges Amt. Ir nors šį kartą Sidzikauskas, tikėtina, sąmoningai nebuvo įtrauktas į delegacijos sudėtį, Auswärtiges Amt apsilankiusiam Lietuvos pasiuntiniui Rytų departamento direktorius Hansas von Moltke patarė „kurį laiką nesirodyti“ ministerijoje. Tokios rekomendacijos Sidzikauskas anksčiau nebuvo gavęs. Tai buvo blogas ženklas, rodantis, kad jo, kaip Lietuvos pasiuntinio, padėtis Berlyne pasikeitė.

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje 1922–1939 metais Jurgis Baltrušaitis. Apie 1930 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-29631

Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijoje Jurgio Šaulio raštas Lietuvos atstovui Sovietų Sąjungoje Jurgiui Baltrušaičiui apie straipsnius nukreiptus prieš Lietuvos atstovus. Minima „Das Kleine Journal“ publikacija nukreipta prieš Vaclovą Sidzikauską. 1931 m. vasario 18 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1157, l. 476

Prieš pat Zauniaus–Curtius diplomatinę dvikovą Ženevoje, Berlyno bulvarinis savaitraštis „Das Kleine Journal“ išspausdino straipsnį „Nepasitenkinimas Lietuvos pasiuntiniu Berlyne. Vokietybės naikinimas Klaipėdos krašte“. Remiantis tariamai iš Klaipėdos gauta informacija, savaitraštis rašė apie Sidzikausko diplomatinę ir „kitokią“ veiklą, kaltindamas jį Curtius–Zauniaus susitarimo (1930 m.) sabotažu. Esą ne kas kitas, o būtent Lietuvos pasiuntinys Berlyne ragina Kauną ir toliau vykdyti Klaipėdos krašto lituanizavimo politiką. Aštriai kritikuotas ir „save Sidzikausko auka laikantis“ (!) ministras Zaunius, neva nenorintis pažaboti gubernatoriaus Merkio savivalės Klaipėdoje. Tačiau politinio pobūdžio kaltinimais neapsiribota. „Kaip, gaudamas kuklų atlyginimą, Sidzikauskas galėjo įsigyti kelis namus Berlyne?“ – klausė savaitraštis. Toliau anoniminis autorius rašė apie Lietuvos pasiuntinio dalyvavimą kontrabandoje „rusų auksu ir brangenybėmis“, kurios, tarp Maskvos ir Berlyno keliaudavo diplomatiniu paštu. Paminėtos ir asmenų pavardės, kurių paslaugomis šioje kontrabandos schemoje Sidzikauskas, kartu su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Baltrušaičiu, tariamai naudojosi. Straipsnis baigiamas dviprasmišku, grėsmingu nei tai teigimu, nei tai klausimu: „Reikia stebėtis, kad Sidzikauskas taip ilgai galėjo pasilikti savo vietoje“.

Taigi, posėdžių Ženevoje išvakarėse buvo taikomasi į du įtakingiausius Lietuvos delegacijos narius, keliant abejones ir dėl Lietuvos pasiuntinio Berlyne moralinio integralumo. Tokio straipsnio pasirodymas negalėjo būti atsitiktinis. Paprastam žurnalistui vargu ar galėjo būti prieinama informacija, galėjusi sukompromituoti svetimos valstybės pasiuntinį. Neišvengiamai turėjo kilti klausimas – iš kur ne pats įtakingiausias Berlyno savaitraštis ją gavo? Iš Klaipėdos, Kauno ar Berlyno, o galbūt iš asmenų, buvusių visai greta paties Sidzikausko? Ir kokia dar informacija galėjo disponuoti asmenys, siekiantys jį sukompromituoti? Pagal nerašytas tokių publikacijų taisykles visos kortos niekada neatverčiamos žaidimo pradžioje, visuomet tikimasi tęsinio.

Didesnio atgarsio ši bulvarinio savaitraščio publikacija Kaune tuomet nesusilaukė. Sidzikauskui, pasinaudojus savo ryšiais Berlyne, pavyko net pasiekti, kad „Das Kleine Journal“ straipsnyje „Dr. Sidzikauskas ir Vokietija. Puolimai prieš Lietuvos pasiuntinį“ paskelbtų dementi, t. y. pripažintų, jog anksčiau skelbti kaltinimai „nepasitvirtino“. „Sidzikauskas vokiečių atžvilgiu yra visiškai draugiškai nusistatęs, simpatizuoja vokiečių tautai, o būtent tai ir sudaro pagrindą kai kuriose valdžios sferose siekti jo atšaukimo iš Berlyno. Pramanytą informaciją platina pasiuntinio lietuviškieji priešai, o šios machinacijos kenkia Vokietijos interesams. Galime konstatuoti, kad visos žinios, liečiančios Sidzikausko privatų gyvenimą, yra išlaužtos iš piršto“, – postringavo „Das Kleine Journal“.

Tikėtina, jog šis straipsnis buvo rašytas Tautų Sąjungos tarybos posėdžio išvakarėse, manant, jog Sidzikauskas bus įtrauktas į Lietuvos delegacijos sudėtį. Taip neatsitikus, buvo galima paskelbti ir dementi. Tačiau tai buvo vadinamasis „šlubuojantis paneigimas“*. Metodas gana nesudėtingas: pripažinus, kad „priekaištas, jog dr. Sidzikauskas savo politinę padėtį panaudojo plačiai prekybai su Rusija, yra nepamatuotas“, toliau užsimenama, jog jis galėjęs būti įsivėlęs į kontrabandinę aferą dar prieš paskyrimą į Berlyną – „maždaug prieš 10 metų“. Tas pats ir kalbant apie Sidzikausko nekilnojamąjį turtą Berlyne: pripažinus, kad savaitraštis „neturėjęs galimybių išsiaiškinti šio reikalo su Lietuvos pasiuntiniu“, todėl, esą, pats kaltinimas „atrodo, neatitinka faktų“, toliau duodama suprasti, jog šiuo klausimu dar bus aiškinamasi. Tokio pobūdžio „paneigimas“ gali būti įvertintas greičiau kaip iššūkis Sidzikauskui ir Baltrušaičiui, kaip kvietimas jiems patiems viešai paneigti jiems mestus kaltinimus.

Tai buvo tik Sidzikausko problemų pradžia, tik plataus mąsto tarptautinio skandalo preliudija, kurios herojumi, deja, tapo vienas įtakingiausių Lietuvos diplomatų.

* „Šlubuojantis paneigimas“ (angl. limping denial, vok. hinkende Dementi) – ne iki galo aiškus, dviprasmiškas paneigimas, formaliai tarsi paneigiant, bet realiai paliekant erdvės įtarimams.

Vaclovas Sidzikauskas – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne (1922–1931 m.). [1930–1933 m.]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-081158

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje Jurgis Šaulys. Kaunas, 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011232

Ar būta Lietuvos garbės konsulų Vokietijoje suokalbio?

Netrukus po Sidzikausko išvykimo, po prievartinio Klaipėdos direktorijos pirmininko Otto Böttcherio pašalinimo iš pareigų (1932 m. vasario 6 d.), Lietuvos ir Vokietijos santykiai atsidūrė giliausioje krizėje. Prasidėjus aštrios politinės konfrontacijos laikotarpiui, sunkioje padėtyje atsidūrė dviejų šalių sostinėse dirbę jų diplomatai ir kiti asmenys, dėl įvairių priežasčių laikinai gyvenę Vokietijoje, pavyzdžiui, Reicho universitetuose studijavę Lietuvos studentai. Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė ir Vokietijoje veikę Lietuvos garbės konsulai, visi be išimties buvę Vokietijos piliečiais, visi paskirti paties Sidzikausko. Kilusi įtampa negalėjo nepaveikti jų savijautos, pagaliau ir tiesioginių pareigų atlikimo, pastatydama garbės konsulus prieš sunkų pasirinkimą tarp pilietinio lojalumo Vokietijai ir tarnybinių įsipareigojimų Lietuvai. Šiomis aplinkybėmis Vokietijoje jie tapo ypač pažeidžiami.

1932 m. kovo 9 d., praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms po aštrių Zauniaus debatų su Auswärtiges Amt valstybės sekretoriumi Bernhardu Bülowu Ženevoje, Lietuvos garbės konsulas Drezdene Rudolfas Maronas pakvietė pietų Lietuvos pasiuntinį Berlyne Jurgį Šaulį į prestižinį restoraną „Horcher“. Pokalbio metu Maronas, anot Šaulio, „lyg ne tyčia“ prasitarė, jog Lietuvos garbės generalinis konsulas Hansas Fišeris ir jis pats, dar prieš paskyrimą į pareigas, labdaros ir reprezentacijos tikslais buvo perdavę dideles pinigų sumas jo pirmtakui Sidzikauskui. Tai buvo pasakyta tokiu tonu, tarsi Maronas būtų abejojęs, ar tie pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį. Atsižvelgiant į Šaulio jautrumą reputacijos klausimams, nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį turėjo padaryti toks pareiškimas.

Nepasitaręs su Kaunu ir jo net neinformavęs, Šaulys nusprendė apklausti ir kitus garbės konsulus. Kovo 11 d. į pasiuntinybę iškviestas garbės generalinis konsulas Fišeris patvirtino Marono žodžius ir, pasiuntiniui paprašius, pateikė tai patvirtinantį rašytinį liudijimą. Didžiausias netikėtumas Šaulio laukė išgirdus Fišerio prisipažinimą, kad dėl šio epizodo konsulams vėliau teko aiškintis Prezidento kanceliarijos valstybės sekretoriui Otui Meissneriui ir Auswärtiges Amt protokolo šefui Rolandui Köteriui. Netikėtas konsulo atvirumas galėjo būti suprastas dvejopai – tiek kaip spaudimas, tiek kaip užuomina apie būsimas politines pasekmes.

Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Jurgis Šaulys. [1931–1938 m.]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-08870

Reikalui pakrypus pavojinga linkme, Šaulys privalėjo susimąstyti, ar jo nebandoma įtraukti į politinę intrigą, galėjusią turėti Lietuvai rimtų pasekmių. Valstybės interesai ir prestižo aspektas jam neabejotinai buvo prioritetas. Problema slypėjo tame, kad pavojų valstybei jis matė kaltinimuose, inkriminuojamuose Sidzikauskui, kuriuos, regis, priėmė a priori, nepakankamai įvertindamas platesnės politinės intrigos galimybę. Ieškodamas paramos, pasiuntinys nuo pat pradžių į tyrimą įtraukė Lietuvos karo atašė Berlyne, plk. Kazį Škirpą, kuris tą pačią dieną, sprendžiant iš kovo 11-osios Šaulio dienoraščio įrašo, pateikė jam „medžiagos apie Sidzikauską“.

Kitą dieną, kovo 12-ąją, Šaulys išvyko į Dresdeną, siekdamas gauti konsulo Marono kaltinimų Sidzikauskui raštišką patvirtinimą. Kaip vyko jų pokalbis, galime tik spėlioti, tačiau Marono Šauliui įteiktame dokumente atsirado mįslinga formuluotė apie atsakymą į tariamai Prezidento Smetonos jam užduotą klausimą. Į tai vėliau atkreipė dėmesį ir pasiuntinybėje kvotą vedęs prof. Petras Leonas, teiravęsis Zauniaus, ar Maronas rašė Prezidentui savo iniciatyva, ar Šaulio paprašytas. Netrukus paaiškėjo, kad kovo 12-ąją nei Prezidentas, nei Zaunius, nei apskritai kas nors Kaune dar nežinojo apie konsulų pareiškimus ir Šaulio pradėtą tyrimą, juolab Prezidentas nebuvo įgaliojęs pasiuntinio jo vardu kreiptis į konsulą Drezdene. Tuo tarpu Maronas laiške ne tik atsakė į tariamą Prezidento klausimą, bet ir prašė Šaulio perduoti Smetonai jo prašymą visą šį reikalą laikyti paslaptyje. Kaip paaiškinti šį mįslingą epizodą? Neatmestina, kad, siekdamas padaryti įspūdį konsului ir išgauti rašytinį kaltinimų patvirtinimą, Šaulys galėjo remtis Prezidento vardu neturėdamas tam formalaus įgaliojimo. Tai tik hipotezė, tačiau šiuo metu neturime kitų įtikinamų paaiškinimų dėl tariamai per Šaulį Maronui perduotų Prezidento klausimų.

Lietuvos garbės konsului Kelne Albertui Bendiksui taip pat patvirtinus pinigų perdavimo Sidzikauskui faktą, susumavus bendrą Sidzikausko galimai pasisavintą pinigų sumą – žinoma, jei tikėti konsulų parodymais – ji siekė maždaug 88 000 reichsmarkių, t. y. apie 21 000 JAV dolerių pagal to meto valiutų kursą. Tačiau ar viskas vyko būtent taip?

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje ir pasiuntinys Šveicarijoje Jurgis Šaulys su žmona Mafalda Salvatini vaikščioja po Monte Bre kalnus Lugane, Šveicarijoje. Diplomato Edvardo Turausko albumas, apie 1937 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A178-P178

Vėliau įžanginį tardymą vedusiam teisėjui Eduardui Balbachui Sidzikauskas pateikė kitą versiją. Remdamasis konsulu Fišeriu, jis teigė, kad dar prieš pakviesdamas Šaulį į restoraną „Horcher“, Maronas su Fišeriu buvo susitarę, „išnaudodami dr. Šaulio nusistatymą prieš mane (...) padaryti žinomą žygį“, t. y. imtis veiksmų, turėjusių provokacinį pobūdį. Tai leistų manyti, jog kovo 9 d. Maronui tariamai „netyčia“ išsprūdęs prisipažinimas dėl pinigų perdavimo galėjo būti ne spontaniškas, o iš anksto surežisuotas etiudas. Šios versijos patikimumą šiandien nustatyti sunku, tačiau, atsižvelgiant į platesnį bylos kontekstą, jos visiškai atmesti negalima. Kita vertus, net jei suokalbis prieš Sidzikauską kaip valstybės, „terorizavusios Klaipėdos krašto vokiečius“, atstovą iš tikrųjų egzistavo, tai savaime nepaneigia galimo pinigų perdavimo ir jų paėmimo fakto. Priešingai, ši aplinkybė leidžia manyti, kad Lietuvos garbės konsulai Vokietijoje, kaltindami Sidzikauską nesąžiningumu, galėjo vadovautis ne vien moraliniais, bet ir politinio revanšo sumetimais.

Generalinio štabo viršininkas pulkininkas Kazys Škirpa – karo ataše Vokietijoje. Apie 1930 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-15179

Šiame kontekste iškalbingai atrodo netrukus sekęs demonstratyvus Lietuvos garbės generalinio konsulo Miunchene Fridricho W. Pflügerio atsistatydinimas iš pareigų. Protestuodamas prieš Lietuvos politiką Klaipėdos krašte, jis viešai ragino ir kitus Lietuvos garbės konsulus Vokietijoje pasekti jo pavyzdžiu. Kadangi šis žingsnis netrukus susilaukė Reicho prezidento kanceliarijos valstybės sekretoriaus Meissnerio padėkos ir buvo palankiai paminėtas spaudoje, Lietuvos garbės konsulų gretos Vokietijoje gerokai praretėjo. Kovo 12 d., motyvuodamas pablogėjusiais Lietuvos ir Vokietijos santykiais, garbės generalinis konsulas Berlyne Fišeris paskelbė apie atsisakymą toliau eiti konsulo pareigas. Tą patį padarė ir kiti konsulai. Toks garbės konsulų poelgis galėjo būti tiek jų pilietinės pozicijos išraiška, tiek koordinuota protesto akcija, galimai paskatinta Reicho valdžios institucijų. Bet kuriuo atveju demonstratyvūs garbės konsulų atsistatydinimai aiškiai signalizuoja ir apie vadinamosios „korupcijos bylos“ politinį aspektą.

Pažymėtina, kad garbės konsulai patys prabilo apie pinigų perdavimą informavę Auswärtiges Amt. Neaišku, kada tai buvo padaryta – ar iškart po perdavimo, dar iki Kauno ir Berlyno santykių paaštrėjimo, ar jau prasidėjus politinei krizei. Ne mažiau svarbus ir teisinis šio epizodo aspektas. Jei pinigai buvo perduoti teisėtu tikslu (kaip labdara, dovana ar paskola), turėjo egzistuoti tai patvirtinantys dokumentai. Tačiau konsulai jų nepateikė ir, kiek žinoma, apskritai jų neturėjo. Išimtis buvo Maronas, turėjęs kvitą dėl 10 000 RM, kurių Sidzikauskas neneigė, nes buvo raštu įsipareigojęs juos grąžinti „pirmu pareikalavimu“. Vėliau abi pusės ginčijosi dėl šios sumos perdavimo tikslo, tačiau abiejų pusių argumentai neatrodo įtikinami. Kadangi kitų pinigų perdavimą patvirtinančių dokumentų nebuvo, kyla klausimas, kaip tokius veiksmus vertinti teisiškai – kaip prisipažinimą dalyvavus neteisėtuose sandėriuose ar kaip elementarių finansinių procedūrų nesilaikymą. Abiem atvejais Auswärtiges Amt informavimas atrodo sunkiai paaiškinamas, nebent tai buvo daroma su šios institucijos žinia. Tai vėl grąžina prie Sidzikausko bylos politinės potekstės.

Garbės konsulai gana greitai suprato jiems kylantį pavojų. Jų kaltinimai Sidzikauskui galėjo būti suprasti ir taip, tarsi jie patys būtų pripažinę nusipirkę konsulų postus. Netrukus visi jie, išskyrus Maroną, siekdami išvengti galimų teisinių pasekmių, atsisakė savo ankstesnių pareiškimų. Dėl vietos stokos negalime išsamiau aptarti garbės konsulų kaltinimų Sidzikauskui, tačiau pats sprendimas juos pateikti praėjus 5–7 metams po tariamų įvykių ir netrukus sekęs demonstratyvus konsulų atsisakymas pareigų, sudaro pagrindą teigti, jog Sidzikausko „korupcijos byla“ nuo pat pradžių buvo susijusi ne tik su teisine, bet ir su politine dimensija.

Profesoriaus Petro Leono raštas Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui dėl Jurgio Šaulio ir Kazio Škirpos pateiktų kaltinimų Vaclovui Sidzikauskui. Pabrėžiami kaltinimo motyvai: asmeniškas kerštas, vokiečių politiniai sumetimai. Kaunas, 1932 m. spalio 24 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 53–60

Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Data nenustatyta, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-11154

Diplomatinio korpuso priėmimas pas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą. Iš kairės: 2 – Jurgis Šaulys, 10 – Dovas Zaunius. Iš dešinės: 3 – Jurgis Baltrušaitis, 7 – Vaclovas Sidzikauskas. Kaunas, 1927 m. spalio 13 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-15455

Kada reputacijos sumetimai ima kenkti valstybės interesams

Pirminė pasiuntinio Šaulio reakcija – pasipiktinimas ir gėda dėl jo pirmtakui metamų kaltinimų – buvo suprantama, juolab kad grėsmė kilo ne tik ir ne tiek pačiam Sidzikauskui, kiek Lietuvos valstybės prestižui. Tačiau vėlesni jo veiksmai, skubota kelionė į Drezdeną ir reikalavimas raštiškų pareiškimų, liudija patirties stoką tvarkant tokio pobūdžio klausimus. Šaulio iniciatyva gauti buvusių garbės konsulų rašytinius pareiškimus su kaltinimais Sidzikauskui prilygo Rubikono peržengimui. Net ir nustačius kaltinimų nepagrįstumą, vien jų egzistavimas rašytine forma būtų vertęs pradėti teisinį procesą. Klaipėdos Statuto bylos išvakarėse paaiškėjus, kad Lietuvos interesus NTTT pavesta ginti diplomatui, kaltinamam korupcija, valstybės reputacijai būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala. Šiame kontekste stebina Šaulio ir Škirpos nekritiškas pasitikėjimas garbės konsulais, neįvertinus rizikos, jog tokio pobūdžio kaltinimais nuo pat pradžių galėjo būti siekiama tyrimą nukreipti į siaurai „korupcinės bylos“ rėmus, niveliuojant jos politinį aspektą.Dar daugiau klausimų kelia Šaulio bandymas Drezdene, neturint tam įgaliojimų, spekuliuoti Prezidento vardu. Nepriklausomai nuo jo intencijų, tai buvo neatsakingas poelgis. Jei Maronas ir Fišeris dar iki kovo 9 d. buvo susitarę politiškai sukompromituoti Sidzikauską, tokia pasiuntinio laikysena objektyviai veikė Lietuvos nenaudai, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo pačių garbės konsulų iniciatyva, ar veiksmai, paskatinti iš šalies. Šią sudėtingą partiją pradėdamas pagal oponentų primestas taisykles, Šaulys nuėjo toliau, nei suokalbio dalyviai galėjo tikėtis. Tai nereiškia, kad kilus įtarimams dėl Sidzikausko moralinio integralumo reikėjo juos ignoruoti, tačiau valstybės interesams apginti buvo galima ir būtina pasirinkti saugesnį kelią.Problemiška ir tai, kad Šaulys, iš anksto pasmerkęs Sidzikauską, pasirinko užkulisinio veikimo taktiką, nuslėpdamas informaciją nuo ministro Zauniaus, asmeniškai informuodamas tik prezidentą ir premjerą. Kovo 12 d., Šauliui tik grįžus iš Drezdeno, pasiuntinybėje Berlyne lankėsi iš Ženevos į Kauną grįžtantis Zaunius, tačiau pasiuntinys nė žodžiu neužsiminė jam apie iš garbės konsulų gautą informaciją. Kyla klausimas, kodėl. Net jei Šaulys nuogąstavo, kad Zaunius dėl asmeninių ryšių gali bandyti bylą užgniaužti, jis, laikydamasis tarnybinės subordinacijos, privalėjo pirmiausia informuoti ministrą. Tik įsitikinęs, jog Zaunius iš tiesų gina savo bičiulį, Šaulys galėjo imtis kitų priemonių Lietuvos garbei apginti.

Stebina ir tai, kad Šaulys bei Škirpa, pradėję tyrimą, visą dėmesį sutelkė į pasiuntinybės inventorių, kurį Sidzikauskas sąmoningai ar per klaidą buvo išsivežęs į Londoną, visiškai ignoruodami politinę bylos potekstę. Sunku pasakyti, kaip toliau būtų klostęsi įvykiai, jei ne du epizodai, laikinai pakeitę jėgų santykį šioje priešpriešoje: balandžio 11 d. valstybės signatarės iškėlė Lietuvai bylą NTTT; o balandžio 21 d. Sidzikauskas buvo pakviestas tapti Lietuvos agentu NTTT, pabrėžiant, kad tai – Ministrų Kabineto vienbalsis sprendimas. Tai reiškė jo kandidatūros patvirtinimą aukščiausiame valstybės lygmenyje. Kyla klausimas, kaip, Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui žinant apie Sidzikauskui iškilusias problemas, jo kandidatūra galėjo sulaukti „vienbalsio“ pritarimo. Atsakymas gana paprastas: iš pradžių į Hagą planuota siųsti Klimą, tačiau dėl sunkios ligos jo kandidatūrai atkritus, alternatyvos Sidzikauskui nebeliko. Paskyrimas Lietuvos agentu NTTT byloje reikšmingai sustiprino Sidzikausko pozicijas ir privertė Šaulį bei Škirpą bent laikinai atsisakyti atviro puolimo.

Tačiau užkulisiuose kova tęsėsi. Didžiausią iniciatyvą rodė Škirpa, kuris 1932 m. balandžio 22 d. „kilimų klausimu“ parengė specialų Aide-mémoire. Gegužės viduryje, pasiuntinio Šaulio nurodymu, atlikus pasiuntinybės tarnautojų kvotą, buvo nustatyta įvairių pažeidimų, susijusių su Sidzikausko vadovavimo pasiuntinybei laikotarpiu. Greta vadinamosios „Bucharos kilimo“ ir į Londoną iš Berlyno „nuklydusių kėdžių“ istorijų, buvęs pasiuntinys kaltintas ir kitais nusižengimais – slaptų lėšų netinkamu naudojimu, fiktyvių sąskaitų sudarymu, „bizniu įvairiomis rusų brangenybėmis“, nelegaliu nekilnojamo turto Berlyne įgijimu ir pan. Ne visi šie kaltinimai buvo vienodai pagrįsti: dalį jų Sidzikauskas pripažino, kai kurie kėlė abejonių, o kiti buvo akivaizdžiai iš piršto laužti. Pavyzdžiui, Škirpa kaltino Sidzikauską didelės pinigų sumos pasisavinimu už Vasario 16-osios proga neįvykusį priėmimą pasiuntinybėje. Priėmimas tą dieną iš tiesų neįvyko – jis buvo surengtas keliomis dienomis anksčiau, kai į pasiuntinybę galėjo atvykti Reicho kancleris.

Neteisindami Sidzikausko, turime pripažinti, kad kai kurie jo nusižengimai buvo rimti ir kenkė ne tik jo, bet ir valstybės reputacijai. Tačiau ne mažiau akivaizdus buvo ir kryptingas bandymas jį sukompromituoti bei sužlugdyti jo karjerą. Siekdami išvengti galimų kaltinimų intrigomis, Šaulys laikė būtinu paaiškinti savo veiksmus bei motyvus. Gegužės 19 d. laiške Prezidentui, remdamasis valstybės interesais ir prestižu, Šaulys tvirtino negalįs dangstyti veiksmų, galinčių ilgam suteršti Lietuvos garbę ir net kelti pavojų jos nepriklausomybei. Šaulys ne tik teisinosi, bet ir kaltino – ne tik Sidzikauską, bet dar labiau ministrą Zaunių, kuris, jo teigimu, perdavė surinktą informaciją „pačiam kaltininkui“ ir net bandė daryti įtaką pradėto tyrimo eigai. Tačiau URM archyve nepavyko rasti nė vieno dokumento, patvirtinančio Zauniaus kišimąsi siekiant paveikti tyrimo eigą.

Škirpa nuėjo dar toliau. Vyriausiojo štabo viršininkui gen. Petrui Kubiliūnui jis signalizavo apie galimą Sidzikausko pažeidžiamumą, teigdamas, kad vokiečiai galėjo jį versti dirbti jiems „naudingą darbą“. Šauliui Škirpa siūlė atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvieną kartą, kilus konfliktui su Auswärtiges Amt, Sidzikauskas tariamai siūlydavęs Vyriausybei daryti nuolaidas Berlynui, bandydamas sudaryti įspūdį, jog buvęs pasiuntinys, vokiečių pinigų suviliotas ir patekęs į jų spąstus, galėjo veikti Vokietijos naudai. Škirpa nuogąstavo, kad Sidzikausko pasilikimas tarnyboje buvo pavojingas Lietuvai net ir jam dirbant Londone, nes vokiečiai, disponuodami jį kompromituojančia medžiaga, galėjo ir ten kenkti Lietuvos interesams. Įtampa tik augo. Sužinojęs apie 1932 m. gegužės 19 d. Šaulio laišką Prezidentui, Sidzikauskas ėmėsi atsakomųjų priemonių. Po kelių dienų slaptame laiške Zauniui jis perspėjo, kad Šaulio ir Škirpos veiksmai, peržengę pasiuntinybės ribas, gali būti panaudoti prieš jį, ypač tuo metu, kai jam buvo patikėta itin atsakinga pareiga ginti Lietuvos teises NTTT. Jis prašė ministro ištirti visą reikalą, padaryti galą Šaulio ir Škirpos „vakchanalijai“ (taip tekste – aut.) ir taikyti jiems atitinkamas sankcijas.

Prezidentas delsė. Tam buvo kelios priežastys. Pirma, artėjo parengiamieji posėdžiai Hagoje. Antra, Sidzikausko nusižengimai tuo metu nebuvo įrodyti – jie rėmėsi garbės konsulų kaltinimais ir Šaulio bei Škirpos įtarimais dėl galimų machinacijų pasiuntinybės inventoriumi. Šių kaltinimų nebuvo galima ignoruoti, tačiau jų nepakako drausminėms priemonėms taikyti. Vis dėlto delsti nebuvo galima per ilgai, nes tai galėjo būti suprasta kaip neryžtingumo ar net politinio silpnumo požymis.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. 1927 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A025-P001

Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos laiškas užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui. Kaunas, 1932 m. birželio 4 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 236

Likus savaitei iki parengiamųjų posėdžių Hagoje, 1932 m. birželio 4 d. Prezidentas Smetona persiuntė Zauniui penkiolika Šaulio ir Škirpos pateiktų dokumentų, konstatuodamas, kad jie „meta negarbės šešėlį“ Sidzikauskui, įtariamam veiksmais, nesuderinamais su įgalioto ministro pareigomis, prašydamas ministrą rimtai susirūpinti byla bei informuoti, kokių priemonių ketinama imtis ir kokias išvadas padaryti. Šios formuluotės atskleidžia Prezidento nuostatas Sidzikausko atžvilgiu, nors byla tuo metu dar buvo tyrimo stadijoje. Kita vertus, tokia Prezidento pozicija liudija netikėjimą Sidzikausko sėkme Hagoje ir siekį atsakomybę perkelti užsienio reikalų ministrui su visomis iš to kylančiomis politinėmis ir tarnybinėmis pasekmėmis.

Tačiau šis atsakomybės prisiimti nesutiko. Birželio 9 d. laiške Ministrui pirmininkui Tūbeliui užsienio reikalų ministras argumentavo savo poziciją: kadangi Šaulys minėtus dokumentus įteikė tiesiogiai Prezidentui, apeidamas jį kaip savo tiesioginį viršininką, anot Zauniaus, buvo „mestas šešėlis abejojimo dėl mano objektyvumo“. Atsižvelgdamas į tai, kad Sidzikauskas buvo žinomas kaip jo artimas draugas, ministras laikėsi nuostatos, jog jam tikslingiausia likti nuošalyje nuo bylos tyrimo. Prezidentui neprieštaraujant, visą bylos medžiagą Zaunius perdavė Tūbeliui, prašydamas rasti „patikimą, autoritetingą asmenį“, turintį Ministro pirmininko pasitikėjimą, ir pavesti jam šią bylą ištirti.