Kultūrininkas, dailininkas Adomas Brakas gimė 1886 m. balandžio 5 d. Jankaičiuose (Klaipėdos rajone).  1908–1910 m. mokėsi Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje Paryžiuje. Nuo 1914 m. gyveno Klaipėdoje. 1922–1939 m. mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1920–1923 m. buvo Prūsų lietuvių susivienijimo tautos tarybos pirmininku.

1919–1939 m. vadovavo Klaipėdoje įsteigtai lietuvių scenos mėgėjų draugijai „Aida“, 1922–1939 m. – lietuvių draugijai „Aukuras“. Rengė koncertus, vaidinimus.

Svarbiausia A. Brako kūrybos sritis buvo knygų grafika. Daugiausia apipavidalino Vydūno leidinių, pjesių, knygų, kūrė viršelius, iliustracijas ir kt. Kartu su M. Kairiu parašė ir apipavidalino pirmąjį Klaipėdos krašto lietuvių elementorių „Skaitymo-rašymo knygelė“ (1921 m.). Redagavo ir savo piešiniais iliustravo kultūros almanachą „Aukuras“ (1937 m.).

2006 m., minint 100-ąsias Adomo Brako gimimo metines, Klaipėdos vaikų dailės mokyklai suteiktas Adomo Brako vardas.

Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis gimė 1893 m. kovo 10 d. Linkaučiuose (Pakruojo rajone). 1913–1916 m. studijavo architektūrą Rygos politechnikos institute. 1925 m. baigė Romos aukštąją architektūros mokyklą. Nuo 1927 m. dėstė Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, V. Landsbergis-Žemkalnis įsitraukė į germanizuoto krašto atlietuvinimo procesą. Dalyvavo Žemės banko iniciatyvoje įkurti Klaipėdoje lietuvišką koloniją, naują gyvenvietę ir žurnalistų poilsio namus Giruliuose. 1937 m. V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo (kartu su A. Prapuoleniu) Pedagoginio instituto Sporto ir gimnastikos rūmus Klaipėdoje, kurie iškilo ir tebestovi S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje.

Tautodailininkas Eduardas Jonušas gimė 1932 m. balandžio 26 d. Pikelių kaime (Mažeikių rajone). Nuo 1946 m. gyveno Klaipėdoje. Atlikdamas privalomąją tarnybą sovietų kariuomenėje, buvo apkaltintas antitarybine veikla ir atsidūrė Tolimųjų Rytų lageriuose. 1956 m. amnestuotas, grįžo į Klaipėdą. Ten gyveno, dirbo ir padėjo kurti Žemaitijos liaudies meistrų draugiją. 1970 m. persikėlė gyventi į Kuršių neriją. Atvykęs į Nidą tapo Kuršių nerijos senųjų gyventojų kuršininkų kultūrinio ir dvasinio palikimo gaivintoju.
Menininkas sutvarkė apleistas senąsias Nidos kapines ir atkūrė per 100 kuršių senovinių antkapių – krikštų. Į Neringos gyvenimą menininkas grąžino vėtrunges. Pagal iš Vokietijos archyvų gautus brėžinius su bendraminčiais 1993 m. baigė statyti kurėną „Kuršis“. Vienas iškiliausių skulptoriaus medžio darbų – netoli Pervalkos stovintis  paminklas garsiam Karaliaučiaus profesoriui Martynui Liudvikui Rėzai (1975 m.). 2002 m. E.Jonušui kaip Kuršių nerijos paveldo puoselėtojui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2004 m. Neringos savivaldybės taryba jam suteikė Neringos garbės piliečio vardą. 2009 m. tapo pirmuoju, Neringoje įteiktos M. L. Rėzos kultūros ir meno premijos, laureatu.