Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

KAZIO BORUTOS SKRYBĖLĖ

Asmenybės, jų gyvenimai ir palikimas

Kazys Boruta Marijampolės mokytojų seminarijoje. LLMA F. 9, ap. 1, b. 9, l. 3

Ar sulamdyta skrybėlė maištininko, avangardisto būtinas įvaizdžio atributas? Galvojant apie Kazį Borutą, atsakymas būtų teigiamas. Rašytojo skrybėlė gali simbolizuoti antimiesčioniško intelektualo laikyseną ir audrose „mėtytą ir vėtytą“ žmogaus gyvenimą. Vartant Borutos fotografijas matyti, kad skrybėlė, pypkė, o vėliau – beretė – buvo pagrindinės aprangos detalės. Sumanymas, kad galbūt verta apie tai įdėmiau pasvarstyti, radosi skaitant atsiminimus apie K. Borutą – tiek saugomus Lietuvos literatūros ir meno archyve, tiek publikuotus. Vakarų literatūroje, paminėjus šiuos būtinus intelektualo atributus, iš karto prieš akis iškyla klasikas – James’as Joyce’as, o lietuvių literatūroje, veikiausiai, šalia Jurgio Savickio, Antano Škėmos ir Jurgio Baltrušaičio – nenuorama Kazys Boruta.

„BALTARAGIO MALŪNAS“

K. Boruta daugiausia skaitytojams žinomas dėl savo romano „Baltaragio malūnas“ (1945 m.). Pagal šį kūrinį 1974 m. režisierius Arūnas Žebriūnas pastatė pirmąjį lietuvišką miuziklą „Velnio nuotaka“. Archyvinė medžiaga rodo, kad rašytojas siekė ekranizuoti „Baltaragio malūną“ dar XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje (žr. nuotraukas). Kino kritikė Rūta Oginskaitė teigia, kad 1956 m. Lietuvos kino studija buvo užsakiusi scenarijų iš paties Borutos¹. Tačiau dėl ideologinės kontrolės ir „netinkamų“ vertybių scenarijus buvo atmestas, o galiausiai – liko archyve. Taigi Boruta mirė nesulaukęs šios sėkmingos ir kino klasika tapusios romano ekranizacijos.

Marijos Pautieniūtės-Banionienės, Kazio Borutos pusseserės, atsiminimai, užrašyti Dalios Striogaitės 1970 m.

„Dar atsimenu: K. B. ruošėsi ekranizuoti savo „Baltaragio malūną“ ir tarėsi su režisieriumi Miltiniu, norėjo su juo drauge dirbti.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 8, l. 8v

MĖTYTAS IR VĖTYTAS

Rašytojas literatūros istorikų dažniausiai apibūdinamas kaip nenuorama, audringos biografijos, radikalių pažiūrų antikomformistas, maištininkas. Taigi „mėtytas ir vėtytas“ kaip paties eilėraščio „Paskutinė išpažintis“ kalbantysis: „Sunku. Ant dūšios man sunku. / Iš skausmo net širdis sutino. / Ar ne todėl ir po naštom klumpu, / ir visas lyg iš švino.“²

Rašytojas kalėjo Antano Smetonos autoritarinio valdymo metais ir vėliau – sovietų Lietuvoje. Kaip formuluoja Vytautas Kavolis, – abiem atvejais dėl neramios dvasios³. Privalėjo pasitraukti iš Lietuvos, emigravo į Rygą ir Vieną. Nors Boruta buvo radikalus kairysis, „besivadovavęs socialistų revoliucionierių ideologija, prieštaravusia marksizmui, valdžiai buvo taip pat nepatogus“⁴. Daugeliui žinoma, kad Boruta pašalintas iš Marijampolės mokytojų seminarijos, o studijų metais iš Lietuvos (dabar Vytauto Didžiojo) universiteto.

Marijos Pautieniūtės-Banionienės, Kazio Borutos pusseserės, atsiminimai, užrašyti Dalios Striogaitės 1970 m.

„Iš tų jaunystės dienų Marijampolėje atsimenu dar tą Gegužės 1-ją, dėl kurios buvo Kazys pašalintas iš seminarijos. Matėm, kaip jis tą dieną išėjo iš namų, pasipuošęs raudonu ženkliuku⁵. Tą dieną didelis susibūrimas buvo prie kalėjimo. Kaliniai per langus iškišo vėliavas, ėmė šaukt „ura“, atjojo policija ant arklių, visi išbėgiojo. Gal Kazys kalbėjo ten, nemanyčiau, kad vien už ženkliuką būtų išmestas iš seminarijos. Vėliau susitikdavom tik pas jį tėviškėje. Iš Austrijos dar parašė laišką, atsiuntė atviruką. Kai jis sėdėjo kalėjime, buvau nuėjusi pasimatyti. Buvom trise: žmona, sesuo ir aš.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 8, l. 7v

KAZYS BORUTA ATSIMINIMUOSE

Kazys Boruta prisidėjo gelbėdamas žydus Holokausto metu Lietuvoje. Jis buvo ir vienas iš tų rašytojų, kurie XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo kalbėti apie žydų tautybės asmenų patirtis literatūroje.

Avromas Sutzkeveris dienoraštyje taip pat mini Kazį Borutą, kuris slėpė žydų kultūros vertybes Lietuvos mokslų akademijos Literatūros institute:

„Vieno iš Vilniaus muziejaus rinkiniuose, kurių eksponatus mes pernešėme į Rosenbergo štabą, radau dokumentą, pasirašytą Lenkijos ir Amerikos laisvės kovų dalyvio Tado Kosčiuškos. Buvo 1943 m. pavasaris, teroro prieš miesto gyventojus dienos. Dokumentą atidaviau lenkei, nuo žudynių išgelbėjusiai dvidešimt žydų. [...] Slepiant kultūros vertybes prisidėjo: Zeligas Kalmanovičius, Hermanas Krukas, Šmerkė Kačerginskis, Rachelė Krinski, Uma Olkienicka, dr. Danielis Fainšteinas, Noimė Markeles, taip pat Vilniaus universiteto docentė Maria Abramowicz ir žymus lietuvių poetas Kazys Boruta.“⁶

Kazio Borutos eilėraščio „Susimąstymai apie amžinastį“ mašinraštis su taisymais, rengiant „Poezijos pavasario“ 1965 m. almanachą. Dabar tekstą galima rasti poezijos antologijoje „Mačiau Vilnių“ (sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas ir Alvydas Šlepikas, 2023 m.).

Anksčiau buvo užsiminta apie Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomus atsiminimus. Literatūrologė Dalia Striogaitė 1970 m. užrašė penkių asmenų – Marijos Pautieniūtės-Banionienės, Kostės Gudrevičiūtės-Lapinskienės, Jono Litinsko, Leokadijos Sirutytės-Paštukienės ir Petro Urnevičiaus, pasakojimus apie rašytoją. Dalis jų mokėsi kartu su Boruta Marijampolės mokytojų seminarijoje. Fotografiją D. Striogaitei įdavė rašytojo kurso draugė Marytė-Ambraziejūtė-Mauručienės, o tekstas prie jos užrašytas iš pokalbio su Maryte ir tos pačios laidos auklėtinio Viktoro Senkaus (žr. toliau).

LLMA F. 9, ap. 1, b. 10, l. 1

Marijampolės mokytojų seminarija, 1921–1922 m., II kursas.

„K. Boruta (kairėje pusėje, apačioje). Stovi I iš dešinės Vėdrinaitis, II (už jo) – V. Draskinis. K. Boruta su Draskiniu yra sėdėjęs viename suole. Didžiausia priešingybė vienas kitam. Draskinis – kairiųjų pažiūrų, labai rimtas vyras, K. Boruta tada dar ateitininkas, todėl jie labai stipriai ginčydavosi. M. Ambraziejūtė-Mauručienė tiesiog tvirtina, kad Draskinis bus K. Borutą apšvietęs, pakreipęs kairėn. Draskinis buvo silpnos sveikatos, besimokydamas mirė. Nors mirė be kunigo, bet kun. Dambrausko įsikišimo dėka buvo palaidotas kapinėse.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 9, l. 1

LLMA F. 9, ap. 1, b. 9, l. 1v

Skaitant Dalios Striogaitės užrašytus atsiminimus apie Borutą, matyti, kad pašnekovai(-ės) vėliau šiek tiek redagavo savo tekstus. Pavyzdžiui, Marija-Pautieniūtė-Banionienė pieštuku išbraukė faktą, kad Boruta padėjo žydams. Tokį kalbančiosios sprendimą būtų galima interpretuoti keliariopai, atsižvelgiant į to meto kontekstą ir ideologinę kontrolę.

Marija Pautieniūtė-Banionienė, Kazio Borutos pusseserė

„Esu buvusi pas Kazį, kai jis gyveno Kaune. Gyveno vargingai, palėpėje, kentė nepriteklius, valgė išsivirę bulvių su kopūstais. K. Borutos revoliucinė veikla buvo labai plati, atrodo, kad ne viskas yra ir atskleista. Atrodo, turėjo ryšius su vargingaisiais žydais.⁷ Ir pinigus, matyt, tam skyrė. Save skriaudė, labai kukliai gyveno, idėjai davė. Aš jį mėgau. Charakterio buvo gal ir nelabai malonaus – tykus, ramus, nemėgo daug apie save šnekėti.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 8, l. 7v

Marijampolės mokytojų seminarija. LLMA F. 9, ap. 1, b. 10, l. 2

ATSIMINIMAI

Jonas Litinskas, Marijampolės mokytojų seminarijos I laidos auklėtinis

„Seminarijos laikais K. Boruta mėgdavo jau savo apranga pabrėžti poeto keistumą, ypatingumą ir atrodyti kitoks negu visi: tai su kokiu ilgu apsiaustu, tai su kokia sulamdyta skrybėle. Spausdinosi seminarijoje leidžiamuose laikraštėliuose, šį tą – ir Amerikos spaudoje, kad gautų vieną kitą dolerį honoraro. K. Boruta dalyvaudavo seminaristų ginčuose, disputuose. Nors gal ir nebūdavo pats smarkiausias, bet dažnai pasižymėdavo, ir net ateitininkai sakydavo, kad iš K. Borutos ateityje galima daug tikėtis.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 8, l. 2

ATSIMINIMAI

Petras Urnevičius, Marijampolės mokytojų seminarijos II laidos auklėtinis

„K. Boruta mokėsi vyresniame kurse. Buvo ūkininkaitis, gražiai nuaugęs – kaip sakoma, pienas ir kraujas. Energingas, bet santūrus – nusišypsodavo tik retais atvejais. Labai tvarkingas – vaikščiojo, kaip lazdą prarijęs, drabužiai tik ką iš po laidynės. Jų kursas buvo labai margas. Buvo keletas jau gerokai vyresnių, ragavusių mokytojo duonos. Klerikalai stengėsi visus laikyti savo įtakoje, ugdė sau pamainą. Iš to kurso Dielininkaitis vėliau tapo krikščionių-demokratų stambiu šulu. Buvo ir ateistų. [...] Direktorius Antanas Daniliauskas (dėstė istoriją) mokiniams buvo labai geras, bet rūstus. Visi mokiniai be išimties jo bijodavo, privengdavo. Direktorius turėjo pravardę „Dzeusas“, vis sukuodavo grandinėlę ir turėjo įprotį, užlošęs galvą, akis perversti baltai. Susinervinęs, būdavo, tik akis užverčia, beldžia lazdele ir mikčiodamas nebeištaria žodžio... K. Boruta su kitais moksleiviais leisdavo šapirografy spausdintus laikraštėlius, daugiausia satyrinio pobūdžio. Atsimenu, leido „Šliurę“. Dabar vargu, ar jie beišlikę, nes jau tada beskaitantį į skutus pavirsdavo.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 8, l. 5

ATSIMINIMAI

Leokadija Sirutytė-Paštukienė, Kazio Borutos pusseserė

„K. Boruta buvo labai tiesus žmogus – drėbdavo į akis tiesiai, ką reikia ir ko gal nereikia sakyti. Stengdavosi išlaikyti išorinį ir vidinį paprastumą. Kartais jam sakydavau: „Kazy, tu gi galėtum nors apsirengti geriau.“ Jis atšaudavo: „O man ir taip gerai.“ Nekreipdavo didesnio dėmesio į išorę. Su K. Boruta artimiau bendravome Telšiuose. 1927–1928 ar 1928-1929 mokslo metais, kai jis ten kurį laiką dėstė lietuvių k. ir literatūrą žydų gimnazijoje, o aš mokytojavau M. Valančiaus gimnazijoje ir pedagoginėje mokykloje (dėsčiau biologiją). Apie šį K. Borutos gyvenimo laikotarpį iš viso mažai kur rašoma. Tada dažnai susitikdavome, jis užeidavo pasikalbėti, arbatos išgerti. Abu buvome geri čiuožėjai ir mėgdavome čiuožti. Kazys eidavo į čiuožyklą kasdien; jei nespėdavo anksčiau, tai eidavo nors labai vėlai, kai jau nieko čiuožykloje nebebūdavo. [...] Tada, kai bendravau Telšiuose, man ir neatrodė, kad iš jo išaugs įžymus žmogus. Žinoma, juo labiau apie tai negalvojome vaikystėje, kai kartu žaisdavome, o Kazys mėgindavo aukščiau už visus įsilipti į medį arba, būdavo, užsikars ant tvarto, iškiša galvą per tvarto galą ir juokiasi. Nors, tiesa, jau vaikystėje jis labai mėgdavo klausyti, ką kiti kalba. Kai būdavo svečių, jis prisiglausdavo kur kamputy ir klausydavosi...Tik daug vėliau aš supratau, kad jis tirkai neeilinis žmogus ir dar labai tvirtas – daug iškentėjęs, bet nepalūžęs.“

LLMA F. 9, ap. 1, b. 8, l. 3v

LLMA F. 9, ap. 1, b. 9, l. 3

Kazys Boruta Marijampolės mokytojų seminarijoje, 1924 m.

Kitoje nuotraukos pusėje – K. Borutos įrašas kurso draugei Marytei-Ambraziejūtei-Mauručienei.

¹ Rūta Oginskaitė, „Nuomonės ir kirčiai. Du Arūno Žebriūno filmai“, in Kinas, 2020. Prieiga internetu: https://www.zurnalaskinas.lt/kino-istorija/2020-09-01/Nuomones-ir-kirciai

²Kazys Boruta, „Dainos apie svyruojančius gluosnius“, in: Boruta, Gluosniai! Gluosniai! Gatvės!, sudarytojas Martynas Pumputis, Vilnius: Slinktys, 2025, p. 62.

³ Vytautas Kavolis, „Sąmoningumo trajektorijos“, in: Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, p. 154.

⁴ Aistė Kunčinskienė, Nuo devyniolikmečio žvėries iki melancholiško bernioko, in: Kazys Boruta, Gluosniai! Gluosniai! Gatvės!, sudarytojas Martynas Pumputis, Vilnius: Slinktys, 2025, p. 7.

⁵ Žodis ženkliukas buvo nubrauktas pieštuku ir pakeistas į „kaspinėliu“. Kaip nurodo D. Striogaitė, taisymus atliko pašnekovė.

⁶Avrom Sutzkever, Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo. Atsiminimai ir liudijimai, sudarytojai Justin D. Cammy ir Saulė Valiūnaitė, iš jidiš ir anglų k. vertė Saulė Valiūnaitė, Vilnius: Hubris, 2024, p. 111.

⁷Išbraukymai atlikti peštuku Marijos Pautieniūtės-Banionienės, kaip nurodyta Dalios Striogaitės.