Minint Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo šimtmetį, Kauno regioninis valstybės archyvas pristato virtualią parodą „Kauno krašto sakralinis paveldas XX a. 6–7 dešimtmečių nuotraukose“.

1918 m. vasario 16 d. susikūrusi Lietuvos Respublika siekė tarptautinio pripažinimo ir savarankiškų santykių su Šventuoju Sostu. 1922 m. Šventajam Sostui de jure pripažinus Lietuvos Respubliką, atsivėrė galimybės pertvarkyti iki tol istoriškai susiklosčiusią, tačiau naujų valstybės sienų nebeatitikusią Katalikų Bažnyčios administracinę struktūrą. Tai tapo ypač aktualu po 1925 m. Lenkijos ir Šventojo Sosto konkordato, kuriuo Vilniaus arkivyskupija buvo įtraukta į Lenkijos bažnytinę administraciją.

Popiežiaus Pijaus XI pavedimu apaštalinis vizitatorius Lietuvai vyskupas Jurgis Matulaitis parengė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą. Jis buvo įgyvendintas 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI bule Lituanorum gente, kuria įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Ją sudarė Kauno arkivyskupija, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijos. Šios provincijos įkūrimas ne tik pertvarkė Lietuvos Katalikų Bažnyčios administracinį tinklą pagal nepriklausomos Lietuvos teritoriją, bet ir tapo reikšmingu valstybės suvereniteto bei jos tarptautinio pripažinimo įtvirtinimo ženklu. Bažnyčios autonomiją Lietuvoje galutinai įtvirtino 1927 m. rugsėjo 27 d. pasirašytas Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas.

Šioje virtualioje parodoje pristatomos XX a. 6–7 dešimtmečiais darytos Kauno krašto (dabartinės Kauno apskrities) bažnyčių nuotraukos. Paroda apima Kauno arkivyskupijos Kauno I, Kauno II, Jonavos, Kėdainių ir Raseinių dekanatus, Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto ir Prienų dekanatus bei Kaišiadorių vyskupijos Birštono ir Kaišiadorių dekanatus.

Nuotraukose užfiksuoti įvairių bažnyčių eksterjerai, interjerai ir kiti sakraliniai objektai. Šie vaizdai liudija Kauno krašto sakralinio paveldo būklę ir Lietuvos bažnyčių padėtį sovietmečiu – laikotarpiu, kai religinės bendruomenės susidūrė su įvairiais apribojimais, tačiau bažnyčios ir toliau išliko svarbiais dvasinio bei bendruomeninio gyvenimo centrais. Dėl sovietinės religinės politikos uždarant ir keičiant kai kurių bažnyčių paskirtį, dalis jų sakralinio paveldo buvo išsklaidyta – altoriai, paveikslai, skulptūros ir kiti liturginiai reikmenys perkelti į kitas veikiančias šventoves. Vėlesniais metais dalis šių vertybių buvo sugrąžinta į savo istorines vietas, tačiau kai kurių jų kelias liko neatsiejama sudėtingos XX a. Lietuvos sakralinio paveldo istorijos dalis. Todėl šios nuotraukos šiandien yra ne tik vertingas ikonografinis šaltinis, atskleidžiantis XX a. 6–7 dešimtmečių sakralinių erdvių vaizdą, bet ir svarbus liudijimas apie sovietinės religinės politikos poveikį Lietuvos bažnyčioms bei jų paveldui.

Siekiant kuo tiksliau identifikuoti ir aprašyti parodoje pristatomus bažnyčių interjero objektus, pirmiausia remtasi Kultūros vertybių registro duomenimis ir bažnyčių parapijų interneto svetainėse skelbiama informacija. Tais atvejais, kai altorių titulai šiuose šaltiniuose nebuvo nurodyti arba jų nepavyko patikimai nustatyti, jie įvardyti pagal nuotraukose vaizduojamą ikonografiją.

Kauno regioninis valstybės archyvas nuoširdžiai dėkoja Lietuvos kultūros tarybai už skirtą finansavimą, kuris suteikė galimybę papildyti archyvo fondus šiomis Lietuvos katalikų bažnyčios istorijai ir sakralinio paveldo pažinimui reikšmingomis nuotraukomis. Šių istorinių šaltinių įsigijimas ne tik praturtina archyvo fondus, bet ir leidžia visuomenei geriau pažinti Lietuvos bažnyčias bei jų istoriją sovietmečiu. Lietuvos kultūros tarybos parama prisidėjo prie to, kad šie vertingi dokumentai būtų išsaugoti ir pristatyti visuomenei.

Kviečiame susipažinti su paroda!