Naujasis sovietinis pramogų rojus turėjo užimti solidų, net 50 hektarų žemės plotą, kurį iš visų pusių stropiai įrėmino miesto gatvės: šiaurėje jis rėmėsi į T. Kosciuškos gatvę, vakaruose ir pietuose atsitrenkdavo į Vilnelės vingius, o rytuose jį saugojo Krivių (M. Margytės) bei Olandų gatvės. Visą šį šimtmečių senumo istorinį masyvą partiniai architektai liniuote suraižė į keturias funkcines zonas.

Pirmoji, pompastiškai pavadinta masinių renginių zona, prarijo Dainų slėnį ir Stalo kalną. Antroji buvo atiduota sportui. Tam reikalui nukreipta į dabartinį Policijos departamento stadioną bei šaudyklą. Trečioji zona gavo „ramaus poilsio arba tylos“ statusą ir, matyt, tam, kad tyla būtų absoliuti, ji buvo suprojektuota kaip pati didžiausia – ant Trijų Kryžių, Altanos bei Gedimino kapo kalnų su visomis jų papėdėmis.  Na, o ketvirtoji, arčiau M. K. Čiurlionio meno mokyklos, buvo tiesiog palikta ūkiniams reikalams.

Kad darbo liaudis netyčia nepasiklystų pakeliui į kultūrą, į parką buvo suprojektuota net dvylika įėjimų iš visų įmanomų pusių: keturi (įskaitant patį svarbiausiąjį) lankytojus pasitiko nuo T. Kosciuškos gatvės, dar keturi kvietė užsukti tiesiai nuo Vilnelės krantų, o paskutinis ketvertas laukė pasirodančiųjų nuo Olandų ir Krivių gatvių pusės.

„Kalnų parko“ projekte svarbus vaidmuo teko ne tik apželdinimui, bet ir vandens architektūriniams įrenginiams. Buvo numatyta įrengti fontanus, kaskadas, upelius ir tvenkinius. Svarstyti trys techniniai sprendimai: hidrotechniniai įrenginiai su hidrotaranu, siurblinė su siurbliais ir vandens tiekimas iš miesto vandentiekio. Palyginus variantus, tinkamiausiu pripažintas hidrotaranas – pradinis jo įrengimas kainuotų daugiau, tačiau eksploatacija vėliau būtų pigesnė. Skaičiuota, kad tiekiant 36,7 litro vandens per sekundę sistema atsipirktų maždaug per 7,5 metų. Viskas atrodo labai racionalu, jei tik pamirštame, kad kalbame apie Vilniaus istorinę vietą, o ne apie hidroelektrinės filialą. Archeologiniams sluoksniams čia buvo be šansų išlikti.

Projektas numatė įrengti keturis fontanus, kurių vandens čiurkšlės kiltų iki 15 metrų aukščio, taip pat du dirbtinius tvenkinius. Nutekamąjį vandenį planuota nukreipti mažais upeliais piliakalnių šlaitais. Dar platesni sumanymai buvo siejami su Vilnia (Vilnele). Netoli jos santakos su Nerimi buvo planuojama upę užtvenkti ir suformuoti vandens telkinį, kuris žiemą galėtų būti naudojamas kaip čiuožykla. Įrengus hidrotaraną ir pastačius užtvanką, baseino plotis turėjo siekti apie 35 metrus, o gylis prie užtvankos – apie 4 metrus.

Hidrotaranas turėjo „užkelti“ Vilnelę į Kalnų parką. Pagrindinė užduotis buvo išspręsti fizikos problemą: vanduo pats į kalnus neteka, tai buvo sugalvota pasitelkti hidrotaraną – vandens kėlimo mašiną, kuri veikia be elektros variklio ar įprasto siurblio. Jos principas paremtas hidrauliniu smūgiu: vamzdžiu tekantis vanduo staiga sustabdomas automatiškai užsidarančiu vožtuvu, todėl susidaro trumpas, bet stiprus slėgio šuolis. Ši energija dalį vandens pakelia aukščiau nei yra pats vandens šaltinis.

Techniniu požiūriu tai buvo patrauklus sprendimas: hidrotaranas galėjo veikti naudodamas paties tekančio vandens energiją. Tačiau šios Vilniaus istorinės vietos kontekste šis mechanizmas atskleidžia ir viso projekto gigantišką mastelį. Norint sukurti fontanus, upelius ir kaskadas piliakalnių šlaituose, buvo planuojama ne tik kelti vandenį į aukščiausias parko vietas, bet ir keisti pačią Vilnios (Vilnelės) aplinką – įrengti užtvanką, vandens baseiną ir sudėtingą hidrotechninę sistemą.

Vietoje, kur 1950 m. buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas, sovietiniame projekte siūlyta pastatyti pusapvalę kolonadą su apžvalgos terasa. Žemiau turėjo atsirasti antroji terasa – balustrados pavidalo. Visas šias konstrukcijas planuota gaminti iš baltos medžiagos, kad jos ryškiai išsiskirtų žaliuojančio kraštovaizdžio ir dangaus fone.

Šalia kolonados esančioje aikštelėje planuota vasaros kavinė su staliukais po skėčiais ir bufetu. Šaltuoju metų laiku ji būtų buvusi uždaroma. Visai greta numatyta ir viršutinė funikulieriaus stotis, kuria lankytojai būtų galėję pakilti į kalną nuo Vilnios (Vilnelės) pusės.

Tarp Stalo ir Karigailos kalnų buvo numatyta įrengti medinį tiltą, kuris sujungtų šias dvi aukštumas. Tiesa, „medinis“ jis būtų buvęs tik iš dalies, konstrukcijoms vis tiek planuota naudoti metalą ir gelžbetonį. Tiltas turėjo palengvinti lankytojų judėjimą iš ramaus poilsio zonos į masinių renginių erdvę. Jo ilgis būtų siekęs 33 metrus, plotis 2,25 metro, o pralaidumas iki 3000 pėsčiųjų. Tiltelis vedė ne kur kitur, o link didžiulio restorano.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad projekto autoriai pripažįsta vietos savitumą: parkas kalvotas, jo reljefas natūralus, o lietaus ir tirpsmo vanduo kai kur jau buvo suformavęs nuošliaužas bei išplovas. Tačiau projekte iškart matyti siekis reljefą pertvarkyti, suvaldyti ir pritaikyti bendram projektui.

Dokumente pažymima, kad daugelyje vietų šlaitų nuolydžiai viršija „leidžiamąsias normas“. Toliau siūlomi tipiški inžineriniai sprendimai: sumažinti pernelyg stačius šlaitus, likviduoti nuošliaužas ir išplovas, įrengti uždarą lietaus nuotekų tinklą, paviršinius latakus, o šlaitus sutvirtinti velėna arba dirbtine velėna.

Statesniuose šlaituose rekomenduojama mediniais kuolais pritvirtinti velėną prie grunto. Be velėninio šlaitų sutvirtinimo, numatoma sodinti krūmus ir medžius su stipriai išvystyta šaknų sistema. Apatinėse šlaitų dalyse, ten, kur bus įrengtas latakas lietaus vandeniui praleisti, numatoma įrengti 1,5 m aukščio akmeninę atraminę sienelę.

Svarbiausias akcentas – „Žaliasis teatras“ (estrada) ir masiniai renginiai. Kadangi buvo skaičiuojama apie 12 tūkstančių žiūrovų, takai, jų plotis ir išėjimų kryptys buvo planuojami kaip evakuacijos ir minios judėjimo sistema.

Vienose vietose takuose planuotos betoninės trinkelės, kitur betoninės plokštės, raudonos plytų skaldelės, raudonas asfaltas. Šalia šių dekoratyvių sprendimų numatyti  ir labai pigūs pasirinkimai: visi keliai turėjo būti įrengiami iš sutankintų statybinių šiukšlių, o sporto aikštelės – iš sutankinto šlako.

Į šiaurės rytus nuo masinių renginių zonos, gerokai lygesnėje, kalvomis neišraižytoje, vietovėje buvo suprojektuotas būsimasis Vilniaus sporto centras. Architektams apsispręsti dėl šios vietos nebuvo sunku – čia jau stūksojo stadionas. Dar tarpukariu, 1925 metais, Lenkijos kariuomenės iniciatyva šioje vietoje buvo įrengtas stadionas, kurio atidarymas virto tikru aviaciniu šou: virš aikštės praskridęs lėktuvas išmetė gėlių puokštę bei futbolo kamuolį. Pačiose iškilmėse dalyvavo net Juzefas Pilsudskis, asmeniškai atlikęs pirmąjį simbolinį pasą vienai iš žaidžiančių ekipų, o istorinis Vilniaus klubų „Pogoń Wilno“ ir „Wilia Wilno“ susitikimas tąkart baigėsi lygiosiomis.

Po Antrojo pasaulinio karo šį stadioną sovietų valdžia pavadino „Dinamo“ vardu. Šalia jo Kalnų parko projekte buvo užsimota sukurti grandiozinį sporto kompleksą. Svarbiausiu jo akcentu turėjo tapti milžiniški sporto rūmai, talpinantys nuo 7 000 iki 10 000 žiūrovų ir šaltuoju metų laiku veikiantys kaip žiemos stadionas. Aplink planuota įrengti tankų smulkesnių aikštynų tinklą: teniso kortus, rankinio, krepšinio, gimnastikos bei sunkiosios atletikos erdves, specialų stalo teniso, šachmatų ir šaškių sektorių, biliardinę bei rusų mėgstamo žaidimo – miestučių (городки́) aikštelę. Kad sportuojantys piliečiai jaustųsi komfortiškai, šalia buvo numatyti persirengimo kambariai bei bufetas.

Naujasis „Kalnų parkas“, suprojektuotas pagal sovietinius planavimo principus, turėjo palaikyti draugiją ką tik pastatytai M. K. Čiurlionio menų mokyklai (tada Vilniaus specialioji muzikos mokykla). Mokykla į naujas patalpas T. Kosciuškos g. atsikraustė apie 1959–1960 m.