„Muzika supo mane nuo pat kūdikystės dienų, o paaugus, pasiglemžė visiškai“

J. Fledžinskas

                 Jurgis Fledžinskas savo autobiografiją pradeda pasakojimu: „[j]ei tikėti gandrų legenda, mano raudonkojis skrido link Šiaulių, bet išsigandęs Nuroko ir Frenkelio fabrikų, piktai rūkstančių kaminų, pasuko atgal ir išmetė mane į ežerą, kuris priklausė Ginkūnų dvaro valdoms. <...> Kas mane ištraukė iš ežero, neprisimenu, tik gimiau 1924 m. balandžio 27 d.“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b.700,  l. 6).

                 Vienas žymiausių Lietuvos muzikų – J. Fledžinskas, griežti smuiku pradėjo dar būdamas devynerių, o jau praėjus keleriems metams priklausė gimnazijos styginiam orkestrui. Aplinka, kurioje augo J. Fledžinskas, buvo neatsiejama nuo muzikos – tėvas Jonas griežė smuiku, motina Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė skambino fortepijonu. Savo autobiografijoje jis mini, kad beveik kiekvieną sekmadienį namuose rinkdavosi muzikos entuziastai, o tėvo „slapta mintis buvo sudaryti šeimos ansamblį“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700,  l. 6). J. Fledžinskas teigė, kad jį gimstant pasitiko ne tik brolis Vytautas, seserys Sofija ir Aleksandra, tačiau taip pat ir muzika. Nuo pat ankstyvų dienų, ką atskleidžia ir J. Fledžinsko dienoraščiai, jis žinojo, kad muzika taps neatsiejama gyvenimo dalimi: „gimnazijos renginių metu <...> mane apimdavo nuojauta, kad šiuo keliu eisiu visą gyvenimą, niekada neliksiu nuošalyje nuostabaus garsų pasaulio“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b.700,  l. 6).

                 1940-ųjų rugsėjį J. Fledžinskas įstojo į Kauno konservatoriją (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). Tačiau nacistinės Vokietijos įvykdyta Lietuvos okupacija, slapstymasis nuo prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją, pakeitė muziko planus. J. Fledžinskas turėjo palikti Kauną ir išvykti pas mamos brolį Vladimirą Zubovą, kuris tuo metu gyveno Akmenės rajone. J. Fledžinskas autobiografiniuose tekstuose šį laikotarpį aprašo gana detaliai. 1945-aisiais jis mini, kad besislapstydamas [pas V. Zubovą – įrašyta teksto autorės] išvaikčiojo beveik visą Lietuvą (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700, l. 1v). Apsigyvenęs pas dėdę miškų apsuptyje, muzikas prisimena, jog „[s]muikelio vietoje mano rankose suskambo dalgis. Grįžau prie taip mylimos gamtos, pasidaviau jos alsavimo ritmui.“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700,  l. 7). Vėliau su visa šeima jis persikėlė į Skaudvilę, ten pradėjo mokytojauti ir kaip pats sakė, būdamas  dvidešimt vienerių metų suprato, jog pedagoginiame darbe rado savo „antrąjį pašaukimą“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700,  l. 8).

                 1945 m. žurnale „Tiesa“ jis perskaitė, kad į Vilniaus konservatoriją iš Maskvos atvyksta profesorius Jakovas Targonskis ir nusprendė kuo greičiau grįžti į konservatoriją, nors artimieji bandė atkalbėti: „Kam tau tie mokslai? Ir taip gražiai čirpini...“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700,  l. 8). Tačiau J. Fledžinskas teigė, kad niekas jo nebegalėjo perkalbėti.

                 1946 m. pradėjo studijuoti Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jau pirmaisiais metais buvo pakviestas tapti J. Targonskio naujai organizuojamo styginio kvarteto altininku. J. Fledžinskui teko atsisakyti smuiko, o kaip teigė, šį sprendimą priimti nebuvo itin paprasta. Visgi profesoriaus paskatintas suprato, kad „geriau būti geru altistu, nei vidutiniu smuikininku“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700,  l. 9).  Kvartete J. Fledžinskas sutiko savo būsimą žmoną Korneliją Kalinauskaitę, pirmąją profesionalią Lietuvos smuikininkę: „merginą, draugą, žmogų, būsimą bendražygį <...> kurios dėka mudviejų gyvenimas virto muzikinių išgyvenimų tąsa!“ (LLMA. F. 108, ap. 1, b. 700, l. 9).

                  1949 m. J. Fledžinskui baigus Lietuvos TSR valstybinę konservatoriją buvo pasiūlyta organizuoti alto klasę. Muzikas tapo lietuviškosios alto mokyklos įkūrėju. 1959 m. su Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos simfoniniu orkestru debiutavo kaip dirigentas ir pradėjo vadovauti konservatorijos simfoniniam orkestrui. J. Fledžinsko iniciatyva suoorganizuotas I-asis Pabaltijo studentų simfoninio orkestro sąskrydis, tačiau nuo šio darbo buvo nušalintas dėl neaiškių priežasčių.

                 Kvartete J. Fledžinskas liko trisdešimt penkerius metus, iki įvykusios nelaimės 1981 m., kada Plungėje kvarteto gastrolių metu buvo parblokštas automobilio.

Parodą iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų parengė Radvilė Bartkutė.