Jurgelis...
Jo nereikia pristatinėti. Užtenka pasakyti – Jurgelis ir visi supranta, apie ką kalbama. Visada rankose smuikelis, ant pečių – žemaitiška sermėga ir plati šypsena veide. Ir Zoselė šalia jo, tradiciniu žemaitišku tautiniu kostiumu pasipuošusi. Ir muzika... Visas gyvenimas jai paskirtas.
Jurgiui Gaižauskui šių metų rudenį būtų sukakę šimtas metų. Kompozitorius, smuikininkas, nenuilstantis dainų ir liaudies kapelų švenčių dirigentas.
J. Gaižauskas gimė 1922 m. spalio 25 d. Karužalaukyje (Ukmergės apskritis, dabar Molėtų rajonas).
Baigęs Telšių M. Valančiaus gimnaziją, muzikos pasimokęs pas Telšių katedros vargonininką A. Jasenauską bei 1939 m. Šiauliuose – pas smuikininką P. Matiuką, 1940 m. įstojo į Kauno konservatoriją, V. Motiekaičio smuiko klasę. 1943 m. vokiečiams uždarius konservatoriją, 1943–1945 metais gyveno Austrijoje, Vienos radiofono simfoniniame orkestre griežė altu, muzikos mokėsi privačiai (pas N. M. von Springerį kompozicijos ir polifonijos, pas B. Walterį – vargonavimo).
Karui pasibaigus, vėl studijas tęsė Kauno konservatorijoje, prof. L. Hajóso bei K. Matiuko smuiko klasėse. 1949 m. reorganizavus Kauno ir Vilniaus konservatorijas į Lietuvos valstybinę konservatoriją, joje 1950 m. įgijo smuikininko diplomą (prof. J. Targonskio klasė), o 1953 m. pas A. Račiūną baigė kompoziciją.
1953–1997 m. dėstė muzikos teoriją ir kompoziciją Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje,
1957–1977 m. vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapelai,
1965–1990 m. – Trakų rajono liaudies kapelai „Galvė“, vėliau – savo šeimos kapelai.
Mirė 2009 m. gegužės 24 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
1958 m. J. Gaižauskas įstojo į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Tai bene produktyviausias Lietuvos kompozitorius, sukūręs daugiau kaip 1200 kūrinių: operų, operečių, kantatų, simfonijų, daug kitų žanrų simfoninių, kamerinių, chorinių kūrinių, muzikos dramos spektakliams.
Šių metų rudenį, minint J. Gaižausko gimimo šimtąsias metines, klaipėdiečiai dar kartą atgaivins populiariausią jo operą vaikams „Buratinas“, sukurtą 1968 metais, pusę amžiaus gyvavusią Lietuvos nacionalinio operos ir baleto scenoje, su kuria užaugo ne viena karta.
Pats kompozitorius yra sakęs: Ši opera vis dar scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Labai svarbu rasti raktą į vaiko širdį, jam artimą temą. O čia dar scenoje ir patys vaikai veikia, nugali visas kliūtis, pasiekia laimę…
Tačiau labiausiai Jurgiui rūpėjo kaimo kapela. Tai buvo tikrasis jo pašaukimas, ryškiausia gyvenimo veikla, – rašė M. Dvarionaitė.
Nuo 1965 m. J. Gaižauskas – visų respublikinių dainų švenčių, taip pat liaudies kapelų švenčių „Grok, Jurgeli“ Kaune bei panašių renginių Telšiuose, Kretingoje, Naujojoje Akmenėje, Kuršėnuose, Utenoje ir Vilniuje nuolatinis dirigentas.
Muzika įtraukė ir gausią kompozitoriaus šeimą: iš dešimties vaikų – didžioji dalis savo gyvenimą taip pat susiejo su muzika, vėliau ir ne vienas vaikaitis pasirinko muziko kelią. Taip gimė Gaižauskų šeimos kapela, vėliau – ir trio bei kvartetas, tapę ne vieno kompozitoriaus kūrinio pirmaisiais atlikėjais.
J. Gaižauskui 1986 m. suteikta Lietuvos TSR valstybinė premija, 1994 m. apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, 2009 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2000 m. suteiktas Telšių miesto garbės piliečio vardas.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos, atspindinčios įvairias J. Gaižausko kūrybos sritis, parodą papildo paties kompozitoriaus mintys.
Virtualią parodą parengė Virginija Eleonora Kunigėlytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų J. Gaižausko fondo dokumentų.