Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Janas Bulhakas apie 1905 m. Fot. Janas Bulhakas. Krokuvos fotografijos muziejus (MuFo), MHF 49324/F/7

Įtraukioji istorija

JANO BULHAKO GYVENIMO PĖDSAKAIS (LVIA)

Asmenybės, jų gyvenimai ir palikimas

2026-aisiais minimos žymaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako 150-osios gimimo metinės. Tai išskirtinė proga prisiminti asmenybę, kuri daugiau nei tris dešimtmečius – iki pat lemtingųjų 1944-ųjų – savo objektyvu fiksavo Vilniaus architektūrą, kultūros paveldą ir miesto gyvenimą.

Apie ypatingą ryšį su Vilniumi pats fotografas rašė savo atsiminimų knygoje: „(...) gyvenimas nubloškė mane į Vilnių, visam gyvenimui apsistojau tame mieste, vis labiau prie jo prisirišau, kol galų gale bičiuliškų ryšių dėka jis tapo savu ir tarsi gimtu. Pusė gyvenimo, net trys dešimtys metų prabėgo dirbant mėgstamą, vaisingą darbą, tarp puikių žmonių ir brangių draugų. Su Vilniumi mane susiejo stipriausių išgyvenimų saitai, meniniai pasiekimai (...)“.

Šį pasakojimą apie J. Bulhaką paskatino parengti LVIA saugomas vertingas jo kūrybinis palikimas. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos dokumentų fonde saugomos jo fotografijos atveria unikalų to meto vaizdą. Jose įamžinti Lietuvos ir Baltarusijos architektūros paminklai, tačiau fotografo žvilgsnis neapsiribojo vien architektūra – jo nuotraukose meistriškai užfiksuoti ir žmonės, jų kasdienybė bei anuometinio gyvenimo akimirkos.

Tame pačiame dokumentų fonde saugomas J. Bulhako gyvenimo aprašymas tapo pagrindine šio pasakojimo gija, vedančia per jo gyvenimą, asmenines patirtis bei kūrybinį kelią. Kviečiame pažinti J. Bulhaką ne tik kaip fotografą, bet ir kaip savo gyvenimo pasakotoją.

Pasakojimą praturtina J. Bulhako atsiminimų fragmentai, suteikiantys galimybę geriau suprasti jo asmeninį santykį su aprašomu laikmečiu. Jie cituojami iš Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinių „Vaikystės metų kraštas“ (2008 m.) ir „Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu“ (2014 m.).

Parengė Informacijos ir sklaidos skyriaus patarėja mokslo klausimais Violeta Pansevič ir vyriausioji archyvistė Inesa Zuzo

Jano Bulhako autobiografija

Jano Bulhako autobiografija yra unikalus istorinis dokumentas, atskleidžiantis paties fotografo požiūrį į savo gyvenimą, profesinę veiklą ir kūrybinį kelią. Ją 1924 m. J. Bulhakas parašė istoriko Vladislovo Zahorskio prašymu, tikėtina, rengiant medžiagą planuotai platesnei studijai apie žymias to meto Vilniaus asmenybes. Šią prielaidą leidžia kelti ir kiti toje pačioje archyvinėje byloje saugomi dokumentai: daugiau kaip 50 Vilniuje gyvenusių asmenų – Vilniaus universiteto profesorių, aktorių, muzikantų, gydytojų ir mokslininkų – ranka rašytų bei spausdintų biografijų, taip pat laikraščių iškarpų su biografinio pobūdžio tekstais. Visa ši medžiaga buvo surinkta 1924–1925 m. ir liudija to meto pastangas kaupti duomenis apie Vilniaus visuomenės bei kultūros veikėjus.

Valerijaus Bulhako dvaras Ostašine, Naugarduko vaivadijoje. Fot. Janas Bulhakas. XX a. pr. Krokuvos fotografijos muziejus (MuFo), MHF 12419/II

Valerijus ir Kazimiera Miežejevska Bulhakai savo dvare Ostašine, Naugarduko vaivadijoje. 1904 m. liepa. Krokuvos fotografijos muziejus (MuFo), MHF 12370/II

Bulhakų dvaras Ostašine

Ostašine buvo du dvarai: senesnysis priklausė Grabovskiams, o esantis pietuose – Bulhakams. Apie 1840 m. šios valdos savininku tapo Janas Antanas Pranciškus Bulhakas, vėliau dvarą paveldėjo sūnus Valerijus (1842–1905), kuris pirmą kartą vedė Juzefą Haciską, o antrą kartą – Kazimierą Miežejevską. Paskutinysis Ostašino ir Peresekos dvarų savininkas buvo Valerijaus sūnus Janas, vedęs Aną Haciską.

XIX a. pirmojoje pusėje dvaras buvo labai apleistas ir naudotas daugiau ūkio reikmėms nei gyvenimui. Dalis jo patalpų buvo paversta grūdų sandėliu, o didžiojo salono ąžuolinių grindų plote džiovinti grūdai. Tik po vedybų Valerijus Bulhakas kartu su pirmąja žmona sutvarkė namą ir iš naujo jį įrengė.

J. Bulhakas savo atsiminimuose taip aprašė gimtąjį Ostašino dvarą: „(...) jis buvo gražus, nes turėjo viską, ką privalu turėti tokiam senam, kukliam, tačiau pasiturinčio bajoro namui, deramai, organiškai, išmintingai ir patogiai suaugusiam su savo aplinka. Namas, iš kurios pusės bežiūrėtum, buvo proporcingų, akiai mielų formų: keturšlaitis dviejų tarpsnių, malksnomis dengtas stogas, su išvaizdžiais, lenktais, vingiuotais kampiniais profiliais, keturiomis kresnomis kolonomis paremtu, didingai prie namų prisišlijusiu priebučiu, apraizgytas laukinių vynuogių tankyne, pro kurią linksmai bolavo tinkuotos sienos. Aplink kiemą, tarp išlakių, senų medžių, už alyvų ir akacijų guoto glaudės tvarkingi, daugiausia mūriniai ūkiniai statiniai, o už namo, tarsi ramus aplinkos fonas, kyšojo aukštų, tankių sodo medžių viršūnės“.

Abu Ostašino dvarai – tiek Grabovskių, tiek Bulhakų – buvo visiškai sugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą.

Grabovskių dvaras Ostašine

J. Bulhakas savo atsiminimuose taip aprašė Grabovskių dvarą Ostašine: „Netoli mūsų Ostašino, visur vadinto „mūriniu“, už ketvirčio varsto į šiaurę, buvo kitas taip pat mūrinis Ostašinas, priklausantis kalvinistų grafų Grabovskių giminei. Dvaras buvo senesnis už mūsiškį, nes namas turėjo masyvius kontraforsus, neįprastai storas sienas, šaudymo angas primenančias, gilias langų nišas ir atrodė kaip tvirtovė. Vidaus įranga buvo savotiškai paprasta, tačiau pilna kilmingo santūrumo. Kitų smulkmenų, neskaitant dviejų spalvų: žydros ir baltos, majolikos kokliais apmūrytos krosnies su kojelėmis, neįsidėmėjau. Padavimas skelbė – Grabovskių Ostašinas buvęs pagrindinis dvaras, o mūsiškį – pastatė vėliau. Naujos statybos prasidėjo kažkokiais šeimyniniais sumetimais, o iki to visas dvaras priklausė Atinghausenų giminei, lenkiškai vadinamų Otenhauzais“.

Įtraukioje istorijoje pristatomos Grabovskių dvaro fotografijos, kurių autorius – fotografas J. Bulhakas. Ypatingo dėmesio verta nuotrauka, užfiksavusi lentelę virš pagrindinio įėjimo į Grabovskių dvarą Ostašine. Joje išraižyta citata iš XVI a. lenkų Renesanso poeto Jano Kochanovskio eilėraščio „Namas Čarnolesėje“. Ši gilias tradicijas turinti citata buvo įprastas dvariškosios kultūros elementas, tradiciškai puošęs namų slenkstį ir nešęs palaimą bei ramybę čia gyvenančiai šeimai.

OSTAŠINO EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIA

Pasak J. Bulhako, šalia Grabovskių dvaro, ant kalnelio, stovėjo nedidukė, tačiau labai grakšti senovinė bažnytėlė – kalvinų bažnyčia. Mūrinis pastatas buvo dengtas raudonomis čerpėmis, jo baltas sienas rėmė masyvūs kontraforsai. Jis rašė: „be galo miela buvo ta mano gimtoji bažnytėlė, nors ir priklausė kito tikėjimo išpažinėjams. Be to, pamiršdavai, kad meldžiamasi joje buvo tik kartą per metus, o likusį laiką ji stovėjo tyli ir apleista, reikalinga ne tiek žmonėms, kiek apylinkės peizažui“.

Mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia Ostašine išgyveno abu pasaulinius karus, tačiau buvo visiškai sunaikinta 1950 m. Dalis šios bažnyčios metrikų knygų yra išlikusios ir saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve: gimimų (1727–1878 m.), santuokų (1851–1872 m.) bei mirčių (1753–1873 m.) aktų įrašai (su tam tikrais tarpais).

Vilniaus Stepono Batoro universiteto pastatas, kuriame 1803–1915 m. veikė Vilniaus 1-oji berniukų gimnazija. Fot. Janas Bulhakas. 1921 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 12, b. 17, l. 10

Vilniaus Stepono Batoro universiteto fligelis, kuriame 1803–1915 m. buvo įsikūrusi Vilniaus 1-oji berniukų gimnazija. 1921 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 12, b. 17, l. 8

Vilniaus 1-oji berniukų gimnazija

Vilniaus 1-oji berniukų gimnazija veikė buvusio Vilniaus universiteto patalpose ir teikė vidurinį išsilavinimą. Iš pradžių ją sudarė šešios klasės, o nuo 1834 m. – septynios. Joje buvo dėstoma lenkų ir lotynų kalbų gramatika, aritmetika, geografija, tikyba, etika, visuotinė (Graikijos ir Romos) istorija, teorinė ir praktinė matematika, gamtos istorija, botanika, fizika, retorika ir poezija, geometrija, algebra, politinė ekonomija, teisė, chemija, taip pat rusų, prancūzų ir vokiečių kalbos bei, pasirinktinai, graikų kalba.

Į gimnaziją stodavo vaikai iš visos Vilniaus gubernijos, ypač iš artimesnių apskričių, tačiau netrūko ir atvykusių iš tolimesnių kraštų – Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Voluinės, Podolės, Lifliandijos gubernijų, netgi iš Prūsijos ir Lenkijos Karalystės. Daugiausia čia mokėsi valdininkų ir bajorų sūnus. Nors mokinių daugumą sudarė katalikai, kartu su jais mokėsi ir evangelikai liuteronai bei reformatai, unitai, stačiatikiai, musulmonai ir žydai. Socialinė mokinių padėtis labai skyrėsi: šalia stambių dvarininkų vaikų mokėsi ir tie, kurie pragyvenimui turėjo užsidirbti patys, dažnai jau būdami vyresnio amžiaus. Nors iš pradžių už mokslą gimnazijoje mokėti nereikėjo, mokiniai turėjo patys rūpintis mokymosi priemonėmis, pragyvenimu (ypač atvykę iš kitur), taip pat samdyti vadinamuosius „namų prižiūrėtojus“ – korepetitorius. 1839 m. buvo įvestas mokestis už mokslą, iš pradžių nedidelis, tačiau 1856 m. jis padvigubintas.

Vilniaus 1-oji berniukų gimnazija

Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje 1887–1897 m. mokėsi Janas Bulhakas. Atsiminimų knygoje jis su liūdesiu aprašė išvykimą iš gimtojo Ostašino dvaro: „Tada dar nežinojau, kad visiems laikams palieku savo gimtąjį pasaulėlį ir palaimingą, tuopų sienos užstotą ir mylinčių širdžių globojamą „vaikystės metų kraštą“. Kad išvažiuoju toli ir jau niekada nebesugrįšiu į gimtinę, ilgus metus jos ilgėsiuosi miesto nelaisvėje, parvyksiu į ją tik per trumpas atostogas, o vėliau ir visai prarasiu“.

Vilnius jam pasirodė kaip niūrus ir nemielas rusiškas miestas: „Dešimt metų, praleistų rusiškoje gimnazijoje, paliko man prieštaringus atsiminimus: politiškai bjaurius, bičiuliškai palankius, tačiau neviršijančius įprasto susigyvenimo su mokslo metų miestu, kuris vėliau paliekamas dėl kito – universitetinio“.

Įtraukioje istorijoje galima išvysti 1894 m. J. Bulhako fotografiją, darytą brolių Čižų fotoateljė Vilniuje, 1892–1893 mokslo metų Vilniaus gimnazijos šeštosios klasės mokinių sąrašą, kuriame įrašytas ir J. Bulhakas, bei jo ranka 1892 m. rašytą rašinį.

JOGAILOS UNIVERSITETAS KROKUVOJE

1897 m. Janas Bulhakas išvyko į Krokuvą ir Jogailos universiteto Filosofijos fakultete studijavo literatūrą bei istoriją. Čia jo dėstytojais buvo Stanislovas Tarnovskis, Janas Baudoinas de Courtenay ir kiti žymūs to meto profesoriai. Visgi, pasimokęs dvejus metus, J. Bulhakas studijas nutraukė. Grįžęs į gimtuosius kraštus, jis apsigyveno nedideliame Peresekos dvare netoli Minsko.

Ši įtraukioji istorija suteikia išskirtinę galimybę susipažinti su išlikusiais J. Bulhako studijų dokumentais iš Jogailos universiteto archyvo. Tarp jų – studento kilmės lapai, atskleidžiantys vertingų biografinių faktų: fotografo gimimo vietą, amžių, religiją, tautybę, adresą Krokuvoje, duomenis apie tėvą, informaciją apie iki studijų lankytą mokymosi įstaigą bei pasirinktus studijų dalykus. Šią informaciją taip pat papildo įrašai apie J. Bulhaką iš XIX a. pabaigos Jogailos universiteto Senato bei Filosofijos fakulteto katalogų.

Jano Bulhako šeima

1901 m. Janas Bulhakas susituokė su Ana Haciska. Pora gyveno Peresekos dvare, esančiame Minsko krašte. 1906 m. jiems gimė sūnus Janušas.

Būtent Peresekos dvare prasidėjo Jano Bulhako kelias į fotografijos meną. Apie 1905 m. žmona Ana jam padovanojo pirmąjį fotoaparatą, kainavusį 4 rublius. Kaip vėliau prisiminė pats fotografas, iš pradžių žmona fotografuodavo, o jis gamindavo nuotraukų atspaudus. Šis iš pradžių tik laisvalaikio pramoga buvęs užsiėmimas netrukus taip jį įtraukė, kad jis įsigijo brangesnį, 20 rublių kainavusį fotoaparatą ir pats ėmėsi fotografuoti.

Gyvenimas Peresekos dvare suteikė Bulhakui ne tik finansinį pagrindą, bet ir gausybę temų fotografijai. Dvaro aplinka, Minsko krašto peizažai ir kasdienis gyvenimas tapo jo kūrybos šaltiniu. Netrukus fotografija iš pomėgio virto pagrindiniu jaunojo Bulhako užsiėmimu, o jo darbai sulaukė aplinkinių dvarininkų pripažinimo – jie mielai priimdavo fotografo nuotraukas kaip dovanas.

Jano Bulhako fotografijos kelią vėliau tęsė ir sūnus Janušas, Vilniuje baigęs muzikos mokslus. Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1945 m., tėvas ir sūnus bendradarbiavo fotografijos srityje, o jų bendri darbai dažnai būdavo pasirašomi „Janas Bulhakas ir sūnus“.

Ferdinandas Ruščicas (1870–1936). Anglų dailininko ir vitražisto Edwardo Liddallo Armitage’o (1887–1967) nutapyto portreto fotografija. Iš straipsnio „Mokslo ir meno tradicijos Vilniuje. Ferdinandas Ruščicas. Specialus „Literatūros žinios“ interviu“. Spaudinys. Vilnius, 1926 m. Lenkų k. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 6, b. 179, l. 2

Jano Bulhako laiškas istorikui Vladislovui Zahorskiui su fotoateljė emblema – sparnuota, žalčiais apipinta moters galva. Rašytinis dokumentas, spaudinys. Vilnius, 1917 m. vasario 6 d. Lenkų k. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 8, b. 8, l. 372

Pažintis su Ferdinandu Ruščicu

Jano Bulhako kūrybinio kelio pradžia yra glaudžiai susijusi su žymiu Vilniaus dailininku Ferdinandu Ruščicu (1870–1936). Būtent F. Ruščico paskatintas, J. Bulhakas 1910 m. apsilankė Vilniuje, o netrukus šį miestą pasirinko savo gyvenamąja bei kūrybine erdve.

Fotografas apsigyveno tuometinėje Uosto g. 6 (dabartinė Pamėnkalnio g.). Pirmajame šio namo aukšte, palaikomas ir konsultuojamas F. Ruščico, jis įsirengė modernią fotoateljė. Kūrybinės dirbtuvės duris atvėrė 1912 m. gruodžio 8 d. ir tapo svarbiu J. Bulhako profesinės veiklos atspirties tašku. Šią kūrybinę bendrystę simboliškai įprasmino ir pats F. Ruščicas, sukūręs išskirtinę fotoateljė emblemą – sparnuotą, žalčiais apipintą moters galvą.

J. Bulhakas džiaugėsi savo fotoateljė Vilniuje, kurią atsiminimų knygoje aprašė su ypatingu susižavėjimu: „Sunkiai galėjau patikėti, kad gražūs, skoningi, intymūs, su visur matomais Ruščico prisilietimo ženklais kambariai – mano nuosava studija, kurioje nuo šiol gyvensiu ir atsidėsiu mėgstamiems darbams. O, koks tai buvo kontrastas viskam, ką iki tol buvau pratęs laikyti namų įrengimo pavyzdžiu, koks aukštas lygis ir rafinuotas saikingumas, koks paprastomis priemonėmis sukurtas stilingumas!“.

VILNIAUS MIESTO FOTOGRAFAVIMAS

Vilniaus įamžinimas tapo ne tik didžiąja Jano Bulhako kūrybine aistra, bet ir svarbiausiu jo pragyvenimo šaltiniu. Miestą jis fiksavo vedinas oficialaus Vilniaus magistrato užsakymo – taip buvo pradėtas kurti monumentalus, išsamus sostinės fotografijos archyvas.

Pagal pasirašytą sutartį fotografas įsipareigojo kas mėnesį pateikti iš anksto suderintą nuotraukų skaičių, už kurį jam buvo mokamas solidus atlygis. Šis sistemingas, kasdienis darbas ne tik užtikrino finansinį kūrėjo stabilumą, bet ir padėjo pamatus unikaliam, neįkainojamam Vilniaus vizualiniam metraščiui.

Šį istorinį bendradarbiavimą šiandien liudija Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus miesto valdybos fonde, saugoma byla. Joje išliko paties J. Bulhako pateiktos sąskaitos-faktūros už miesto architektūros paminklų fotografavimą, apimančios laikotarpį nuo 1913 m. gegužės 29 d. iki gruodžio 5 d.

Janas Bulhakas prie konservuojamo Aušros Vartų koplyčios Dievo Motinos paveikslo. Fot. Janas Bulhakas. Vilnius, 1927 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 3, b. 335a, l. 15

Jano Bulhako fotografijų rinkinio „Vilnius Jano Bulhako fotografijose“ reklaminio prospekto titulinis puslapis. Spaudinys. Vilnius, 1915 m. Lenkų k. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 23, b. 199, l. 1

Fotografijų rinkinio „Vilnius Jano Bulhako fotografijose“ reklaminis prospektas

Reklaminio prospekto pradžioje pateikiama nemažai informacijos apie fotografijų rinkinį „Vilnius Jano Bulhako fotografijose“. Jį sudarė daugiau kaip 630 originalių fotografijų lakštų, kuriuose įamžintas miestas ir svarbiausi jo architektūros paminklai – tiek atskiri jų fragmentai, tiek bendri vaizdai. Rinkinį sudarė 14 pilka drobe įrištų tomų, papuoštų spalvota lietuviška juosta. Kiekviename tome buvo vidutiniškai po 45 fotografijų lakštus ir išsamus jų sąrašas.

Vienas tomas kainavo 35 rublius, o visas 14 tomų rinkinys – 420 rublių. Fotografijų lakštus buvo galima įsigyti ir atskirai: po 80 kapeikų už vienetą, o perkant 50 ir daugiau – po 70 kapeikų. Pirkėjo pasirinktas fotografijas buvo galima įrišti į albumą (už papildomus 4 rublius) arba sudėti į specialų aplanką (už 2 rublius). Užsakant leidinį su pristatymu, kaina dėl pakavimo ir siuntimo išlaidų didėjo 25%.

Leidinį buvo galima įsigyti Vilniuje: tiesiogiai pas autorių (Uosto g. 6), taip pat Zavadskio spaustuvėje bei Makovskio knygyne.

Jano Bulhako fotografijų rinkinio „Vilnius Jano Bulhako fotografijose“ reklaminis prospektas. Spaudinys. Vilnius, 1915 m. Lenkų k. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 23, b. 199, l. 1

Vilnius Jano Bulhako fotografijose

Jano Bulhako paso kortelė

1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas atnešė esminių permainų į Lietuvos kasdienybę. Jau 1915 m. rugsėjo pabaigoje Vokietijos kariuomenė užėmė visą šalies teritoriją, įkūrė Oberostą ir įvedė griežtą okupacinį režimą su karine centrine bei vietos administracija. Siekdama efektyviau kontroliuoti gyventojus, vokiečių valdžia 1915 m. išleido įsakymus dėl pasų įvedimo, o 1916 m. suorganizavo ir atliko gyventojų surašymą.

Šį istorinį laikotarpį puikiai iliustruoja Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi „Lietuvos karinės valdybos viršininko“ administracijos dokumentai, atspindintys pasų išdavimą Vilniaus miesto bei priemiesčių gyventojams 1916–1918 m. Šiame fonde saugomos Vilniaus miesto milicijos nuovadų bei komendantūros išduotos pažymos pasams gauti, specialios asmenų kortelės, taip pat iš gyventojų paimti senieji Rusijos imperijos vidaus bei užsienio pasai ir naujai parengti, bet neatsiimti Oberosto pasai.

Tarp šių dokumentų rasta fotografo Jano Bulhako asmens kortelė. Joje užfiksuoti detalūs jo duomenys: vardas ir pavardė, amžius, gimtoji kalba, gimimo bei gyvenamoji vieta Vilniuje, šeiminė padėtis, religija, profesija, ūgis ir net piršto antspaudas. Prie kortelės taip pat išliko prisegtas fotonegatyvas, pozityvai buvo klijuojami į pačius pasus.

Ana Haciska-Bulhakienė

Ana Haciska-Bulhakienė suvaidino lemiamą vaidmenį Jano Bulhako kūrybiniame kelyje. Apie 1905 m. ji padovanojo vyrui pirmąjį fotoaparatą – šis įvykis tapo svarbiu atspirties tašku jo, kaip vieno iškiliausių XX a. pirmosios pusės fotografų, karjeroje. Pirmieji J. Bulhako fotografijos bandymai buvo mėgėjiški, o ankstyvuosiuose jo darbuose ypatingą vietą užėmė žmonos Anos portretai.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas A. Haciskos-Bulhakienės mirties akto įrašas liudija, kad ji mirė 1944 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje, būdama 64 metų. Žmonos netektis sutapo su dramatiškais karo įvykiais, atnešusiais J. Bulhakui ir skaudžių materialinių praradimų. Per Vilniaus šturmą sudegė jo butas, fotostudija, biblioteka ir beveik visas fotografijų bei negatyvų archyvas. Šių asmeninių netekčių ir besikeičiančios politinės situacijos akivaizdoje J. Bulhakas su sūnumi Janušu pasitraukė į Varšuvą. Karas, nauja okupacija ir asmeninės aplinkybės privertė fotografą palikti Vilnių – miestą, su kuriuo jį siejo ne tik ilgametė kūrybinė veikla, bet ir gilus emocinis ryšys. Jo ilgesys Vilniui lydėjo jį visą likusį gyvenimą.

Paskutinioji kūrybinė kelionė

Janas Bulhakas mirė 1950 m. vasario 4 d. Gižycko mieste (dabartinėje Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lenkijoje), būdamas 74 metų. Dar 1944-aisiais žymusis Vilniaus fotografas kartu su sūnumi Janušu pasitraukė į Varšuvą. Į Gižycką jis buvo atvykęs darbo reikalais – kūrybinės komandiruotės metu fotografavo Mozūrijos krašto kraštovaizdžius naujai kuriamam Lenkijos miestų ciklui, tačiau čia jį ištiko staigus širdies smūgis. Nors fotografas mirė Gižycke, jo palaikai buvo pervežti į Varšuvą ir palaidoti Povonzkų (Powązki) kapinėse – garsiame lenkų kultūros veikėjų panteone.

Įtraukioje istorijoje pristatomi atvirlaiškiai su Gižycko miesto vaizdais bei paties Jano Bulhako antkapinio paminklo Povonzkų kapinėse nuotraukos. Šie vaizdai leidžia emociškai prisiliesti prie paskutiniųjų fotografo dienų aplinkos ir vietų, kurios saugo jo atminimą.

Jano Bulhako memorialinė lenta Vilniuje (Gedimino pr. 9). Fot. Violeta Pansevič. 2026 m.

Jano Bulhako memorialinė lenta Vilniuje

Jano Bulhako memorialinė lenta Vilniuje yra atidengta ant pastato, esančio Gedimino pr. 9 (tarpukariu – Ožeškienės g. 3). Ši lenta žymi vietą, kurioje gyveno ir kūrė garsusis fotografas.

Šiuo adresu stovėjusį pastatą 1944 m. liepą, per Vilniaus šturmą, sunaikino gaisras. Jo metu sudegė menininko butas, kūrybinė fotoateljė ir didžiulis Vilniaus archyvas, kurį sudarė apie 10000 negatyvų. Vėliau pastatas buvo atstatytas.

Memorialinė lenta fotografui pagerbti čia atidengta 1997 m. vasario 3 d. Jos autorius – skulptorius Petras Mazūras. Lentos atidengimo iniciatoriumi buvo fotografas Saulius Paukštys, o projektą finansavo bendrovė „Fujifilm“.

Lentos atidengimo ceremonija žr. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000265924/panoramos-archyvai-jano-bulhako-memorialine-lenta

Panaudoti dokumentai ir fotografijos:

Įtraukioje istorijoje pristatomi ne tik Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi dokumentai ir fotografijos, bet ir stažuotės Krokuvos nacionaliniame archyve metu surinkta medžiaga, Krokuvos fotografijos muziejuje saugomos fotografijos bei Jogailos universiteto archyvo dokumentai. Nuoširdžiai dėkojame šių Lenkijos atminties institucijų darbuotojams už bendradarbiavimą, geranoriškumą ir suteiktą pagalbą, leidusią išsamiau atskleisti J. Bulhako gyvenimo bei kūrybos istoriją. Taip pat dėkojame Kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto prof. Sławomirui Godek už Jano Bulhako antkapinio paminklo Povonzkų kapinėse nuotraukas.

Panaudota literatūra:

Aftanazy, Roman, „Ostaszyn“, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej t. 11 (Wrocław, 1997), p. 466–469;

Aftanazy, Roman, „Ostaszyn“, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej t. 2 (Wrocław, 1992), p. 308–309;

Blažiūnas, Juozapas, „Profesorius Janas Rutkowskis: tarp ars ir sacrum“, Acta Academiae Artium Vilnensis 2015, 77/78, p. 185–198;

Bułhak, Jan, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu (Vilnius, 2014), p. 26, 70;

Bułhak, Jan, Vaikystės metų kraštas (Vilnius, 2008), p. 22, 27, 362.

Bułhak, Jan, Vilnius. I knyga sud. Jūratė Gudaitė (Vilnius, 2012);

Junevičius, Dainius, „Życiorys Jana Bułhaka z 1924 r. w zbiorach Państwowego Archiwum Historycznego Litwy w Wilnie“, Dagerotyp: biuletyn Stowarzyszenia Historii Fotografii 2000, t. 9, p. 42–45;

Vilniaus istorija t. 2: 1795–1914 metai (Vilnius, 2023), p. 165–171, 456–461.