1939 m. kovo 26 d. iš Klaipėdos, okupavus ją vokiečiams, traukiniu buvo pervežtas buvusios Klaipėdos muzikos mokyklos turtas – baldai, instrumentai. Iš Klaipėdos atvyko ir mokyklos direktorius kompozitorius Juozas Karosas. Per mokinių šv. Velykų atostogas buvo sudėtas visas mokyklos inventorius. Po atostogų atvyko muzikos mokyklos dėstytojai Ignas Prielgauskas, Stasys Vainiūnas, Stasė Dievaitytė, Sofija Juodvalkienė ir surengė koncertą visuomenei.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 66, l. 3.

1939–1940 mokslo metais fortepijono, dainavimo, styginių instrumentų ir vargonų klasėse pradėjo mokytis 62 mokiniai, tarp kurių buvo Julius Juzeliūnas, Algirdas Lopas, Eugenijus Paulauskas, Saulius Sondeckis, Algimantas Kalinauskas – vėliau garsūs lietuvių muzikinės kultūros puoselėtojai.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 110, l. 7.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 69, l. 22.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 69, l. 18–19.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 115, l. 9.

Pirmoje eilėje iš kairės sėdi pedagogai: 1. Viktoras Jauniškis, 2. Petras Armonas, 3. Stasys Vainiūnas, 4. Sofija Juodvalkienė, 5. Juozas Karosas, 6. Stasė Dievaitytė, 7. Ignas Prielgauskas, 8. Povilas Matiukas, 7. Juozas Bertulis.

Tarp mokinių trečioje eilėje penktas iš kairės Juozas Pėželis. Julius Juzeliūnas stovi ketvirtoje eilėje šeštas iš dešinės, jo kairėje – Kornelija Kalinauskaitė, Rima Karosaitė, Algimantas Kalinauskas.

Šiauliuose muzikos mokykla sėkmingai tęsė darbą. Direktorius J. Karosas vėl papildė kolektyvą naujais pedagogais ir moksleiviais. Pradėjo vykti koncertai muzikos mokykloje bei aplinkiniuose miesteliuose. Vokiečiams užėmus Šiaulius, mokyklos darbas sustojo. Karo frontui persiritus, J. Karosas atgaivino muzikos mokyklą.

LLMA. F. 171, ap. 1, b. 418, l. 1.

Yra Igno Prielgausko mokinių Adeodato Pėželio (Tauragio), Gyčio Trinkūno, Laimos Dutkevičiūtės (Burkšaitienės) fortepijono programos. 1951 m.

LLMA. F. 49, b. 57, l. 8-9.

Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Stasė Dievaitytė, 2. Juozas Karosas, 3. Sofija Juodvalkienė, 4. Ignas Prielgauskas, 5. Gasiūnienė.

Antroje eilėje iš kairės: x, 2. Jeronimas Kačinskas, 2. Petras Armonas, 3. Viktoras Jauniškis, 4. Stasys Vainiūnas ar P. Matiukas.

Norėdami pamatyti, turime mokėti žiūrėti, norėdami išgirsti, turime mokėti klausytis, norėdami suprasti, turime mokėti galvoti. O kaip išmokti mokėti – to ir mokė profesorius I. Prielgauskas.

J. Šepaitis (Pocius), I. Prelgausko mokinys

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 69, l. 25.

LLMA. F. 301, ap. 1, b. 23, l. 2–3.

I eilėje iš dešinės: 2. Juozas Pėželis, 4. Ignas Prielgauskas, 5. Juozas Byra (direktorius).

 LLMA. F. 250, ap. 1, b. 39, l. 3.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 69, l. 14, 16.

Programos išpildymo metu prašyčiau aukštai gerbiamus klausytojus sulig išgalės įsakyti sau nekritikuoti nei veikalo, nei išpildytojų. Keistoms vietoms pasireiškus, pečių nekelti, bet kaip tik nuleisti. Pasyviai nusiteikę daromės tikslingais priimtuvais. Kūniškai atsipalaidavę ir nutolę nuo kasdienio gyvenimo turinio, malonėkite alsuoti giliai ir lygiai. Lygus ir gilus kvėpavimas veikia į žmogų raminančiai, daro jį geresniu priimtuvu specifiniams išoriniams paerzinimams pasireiškus. Lai muzikos tonai nuveda mus į pasaulį, kur viešpatauja santaika ir amžina ramybė.

Ignas Prielgauskas

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 54, l. 27, 32–33, 47.

Šiaulių muzikos mokykloje dėstę pedagogai buvo aukštos kvalifikacijos menininkai, įgiję aukštąjį muzikinį išsilavinimą įvairiose užsienio kraštų mokymo įstaigose. Jie rengdavo daug ir įvairių koncertų, į kuriuos įtraukdavo ir savo mokinius. Juose ne kartą koncertavo ir I. Prielgauskas bei jo mokiniai.

1949 m., eidamas 78 metus, I. Prielgauskas skambino F. Chopino 100-ųjų mirties metinių minėjime Šiauliuose.

 Jei veikalo kūrėjas kuriant susilieja su amžinos gyvybės šaltiniu, tas atlikėjas, ieškodamas veikalo kūrėjo sielos paslapties, nagrinėdamas veikalą, turi panirti į savo sielos dugną, kur slepiasi veikalo kūrėjo rezonatorius. /.../ Nuolatinis palaikymas kontakto su vidaus balsu sudaro pilną žmogų, tolina jį nuo šabloniško gyvenimo sutvarkymo.

Ignas Prielgauskas. „Mano nusistatymas meno srityje“

LLMA. F. 301, ap. 1, b. 37, l. 1.

Kovo 8 d. 1944 m. įvyko didžiausias perversmas mano psichikoj. Mat buvo surengtas muzikos mokytojų koncertas, kuriame išpildžiau F. Chopino Scherzo h-moll ir Noktiurną c-moll op. 48 Nr. 1 iki galo palaikydamas aukštą muzikinę įtampą.  Nustojau bijoti scenos.

Iš I. Prielgausko laiško J. Kačinskui

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 54, l. 26, 30, 51.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 134, l. 3.

Pasibaigus mokslo metams, Ignas Prielgauskas pasiūlė mano žmonai su mažąja Jūrate važiuoti į Palangą į jų vilą. Čia jautėmės labai gerai, gyvenome visą vasarą ir nesiruošėme niekur vykti. Bet kada frontas artėjo prie miesto, tai Šiaulių gebitskomisaras irgi atsidangino  į Palangą, arčiau Vokietijos ir vieno sekmadienio popietę užėmė Prielgausko vilą. Šeimininkus paliko, o mums įsakė per porą valandų išsinešdinti.

Juozas Karosas. „Nueitas kelias“

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 112, l. 3–4.

Džiugu žinoti, jog yra asmuo, kurio neveikia šiurkšti ir bukaprotiška šių laikų žmogaus psichika. Katastrofiškai kartojamas senas atgyvenęs formalizmas ir tai visose srityse. Viena išvada: reikia dirbti ir laukti to darbo vaisių, kol žmogui nusibos klausyti į orą paleistų tuščių frazių, nieko bendro neturinčių su gyvenimo kūryba.

***

Iš tavo tyrinėjimų supratau vieną pagrindinį dalyką, jog per muziką ir per savotišką tos muzikos įsigilinimą iškeli vis naujų ir naujų savo dvasios gerųjų troškimų impulsų, prasiveržimų. Nenoriu tuo nei girti, nei garbinti, nes tai yra dovana iš aukščiau, todėl neturime teisės asmeniškai didžiuotis ir reikalauti iš ko nors pagyrimų, bet mūsų ypač dabartiniame gyvenime tokie žmonės labai reikalingi, nes jie vieninteliai jaučia paslėptą neišsivysčiusiems gyvenimo realybę.

Jeronimas Kačinskas. Iš laiškų Ignui Prielgauskui

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 118, l. 1.

Aš jums dažnai pavydžiu, kad jūs gyvenate šiame laike toliau nuo didelio žmonių susibūrimo. Jei dar galima kiek susikaupti kūrybos darbui, tai tik ne čia Vilniuje, nes mišri Vilniaus gyventojų sudėtis palaiko neramią, antagonizmu persunktą atmosferą. Man jau tai labai įkyrėjo. Žmonės visai pamiršo patys save, o tik žiūri ką kiti daro, bendrai padarydami tokį nežmonišką sūkurį, kuris juos pačius verčia nuo kojų ir sunku pajusti pagrindą po savimi.

***

Lyg ir ramiau pasidaro, kai pajunti, jog netoliese yra žmogus, kuris realiai, tikroje šviesoje mato pasaulį ir žmogaus gyvenimą jame.

Jeronimas Kačinskas. Iš laiškų Ignui Prielgauskui

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 45, l. 2–4.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 61, l. 2, 4, 5.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 119, l. 2.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 119, l. 11, 12.

Užrašas ant nuotraukos:

Gyvens širdy amžinai daina, kurią dainavai.

LLMA. F. 49, ap. 1, b. 70, l. 9.