1947 m. balandžio 15 d.

Nuorašas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3377, ap. 55, b. 218, l. 22, 23.

Tauro apygardos vadas, Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas Antanas Baltūsis-Žvejys 1947 m. gegužės mėn. pasiuntė BDPS įgaliotinius Juozą Lukšą-Daumantą ir Jurgį Krikščiūną-Rimvydą į Lenkiją susitikti su Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto Užsienio delegatūros vadovu Jonu Deksniu-Prapuoleniu. J. Deksnys BDPS įgaliotiniams perdavė Pro memoria, kuri jiems grįžus į Lietuvą buvo įteikta BDPS vadovybei, o jos nuorašai išsiųsti partizanų daliniams.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3377, ap. 55, b.218, l. 22, 23.

1948 m. spalio 15 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 1787, l. 2.

S. Lozoraičio agentūrinės paieškos byloje saugomame nutarime nurodyta, kad jis „įvedus sovietų valdžią Lietuvoje, nesutiko atsisakyti pasiuntinio įgaliojimų ir stojo į kovos prieš SSRS kelią“. Atsižvelgiant į tai, kad „jis galėjo pasirodyti SSRS teritorijoje“,  nutarta paskelbti jo paiešką.

1949–1955 m.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 1787, viršelis.

Sovietų saugumo 1949 m. paskelbta S. Lozoraičio visąsajunginė paieška 1955 m. buvo nutraukta nustačius, kad S. Lozoraitis gyvena užsienyje.

1919–1921 m.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 1787, l. 18-4.

Tarpukario Lietuvos leidinyje publikuotą nuotrauką sovietų saugumas naudojo S. Lozoraičio paieškai.

1949 m. balandžio 9 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 342,  l. 303-1, 303-2.

Jono Deksnio agentūrinio ištyrimo byloje saugomoje Pro memoria nurodyta, kad Atlanto pakto sudarymas karo tarp Vakarų valsybių ir SSRS nepriartino, „įsitikinimas, kad Europa yra suinteresuota išvaduoti sovietų užimtąsias valstybes, dar nėra įsišaknijęs“. Atsižvelgiant į tarptautinę padėtį, siūloma „kiek tik galima apsirėžti pasyvia rezistencija, vengiant ginkluotų operacijų, kurios gali iššaukti bolševikų represijas“, „kad kuo daugiau žmonių išliktų gyvi, pergyventų sovietų okupaciją“.

1949 m. balandžio 15 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 342, l. 306a-1.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 341,  l. 8, 10; b. 342, l. 343-2.

J. Deksnys (1914–1982), antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, 1945–1946 m. kelis kartus iš Vakarų nelegaliai buvo atvykęs į Lietuvą užmegzti ryšių su partizanais. Patekęs į sovietų saugumo įtaką, gavo sovietų saugumo kontroliuojamo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įgaliojimus Vakaruose sudaryti užsienio delegatūrą. Jos sudarymą rėmė ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas S. Lozoraitis. 1949 m. gegužės 1 d. J. Deksnys su grupe Didžiosios Britanijos žvalgybos parengtų desantininkų trečią kartą atvyko į Lietuvą, tačiau sovietų saugumo buvo suimtas ir užverbuotas agentu. Apklausiamas papasakojo apie 1947 m. liepos mėn. Berne (Šveicarija) vykusį susitikimą su S. Lozoraičiu, kuris kalbėjo, kad Didžiosios Britanijos–JAV bloko šalių karas su SSRS įvyks negreitai, todėl iki to lietuvių ginkluota kova su sovietų valdžia yra beprasmė, lemia lietuvių žūtį bei sovietų valdžios represijas ir taip silpnina tautą. Po J. Deksnio suėmimo, sovietų saugumo įkurtas fiktyvus, iš saugumo agentų sudarytas BDPS prezidiumas perėmė Lietuvos antisovietinio pogrindžio ryšius su Vakarais ir siūlė atsisakyti ginkluoto pasipriešinimo, pereinant prie pasyvaus priešinimosi taktikos. Sovietų saugumas per J. Deksnį skleidė dezinformaciją Vakarų valstybių žvalgyboms, iš kurių ji pasiekdavo ir Lietuvos diplomatinę tarnybą.

1951 m. liepos 14 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b.179, l. 269, 270.

Agentūrinėje byloje, kurią sudaro 20 tomų, buvo kaupiama medžiaga apie 1949–1953 m. sovietų saugumo vykdytus radijo žaidimus su Didžiosios Britanijos žvalgyba ir lietuvių išeivių organizacijomis. 1950 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta slapta žvalgybinė organizacija „Lietuvių rezistencinė tarnyba užsienyje“, o jos slaptai veiklai pridengti vieša organizacija „Lietuvių rezistencinė santarvė“. Jų veiklos tikslas, padedant Didžiosios Britanijos žvalgybai, teikti materialinę ir moralinę pagalbą antisovietiniam pasipriešinimui Lietuvoje. Mainais Lietuvos partizanai turėjo rinkti ir perduoti Vakarų valstybių žvalgybas dominančią informaciją. Ryšius su šiomis organizacijomis palaikė ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis. Jis dalyvao 1950 m. lapkričio 19 d. Londone vykusiame dalyvavo Lietuvių rezistencinės santarvės narių pasitarime su sovietų saugumo įkurto Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) „prezidiumo“, perėmusio Lietuvos antisovietinio pogrindžio ryšius su Vakarais, atstovu, sovietų saugumo agentu Gintautu (slap.). Pasitarime nutarta palaikyti ryšius su antisovietiniu pogrindžiu Lietuvoje ir ieškoti būdų kaip jį materialiai remti, pasmerkė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kuris bandė konkuruoti su Lietuvos diplomatine tarnyba ir palaikė aktyvią ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo taktiką, bei sutarta dėl būtinybės laikytis pasyvaus pasipriešinimo taktikos. 1950 m. gruodžio 10 d. saugumo agentas Gintautas (slap.) su dviem Didžiosios Britanijos žvalgybos parengtais žvalgais Povilu Janicku (slap. Juras, Juraitis) ir Algirdu Eugenijum Leichmanu (slap. Rasa, Tylius) buvo išlaipinti Lietuvoje, kur  pateko į partizanais  apsimetusių saugumiečių rankas. Sovietų saugumas juos naudojo skleidžiant dezinformaciją Vakarų šalių žvalgyboms ir melą apie Lietuvos partizaninį judėjimą. Skleidžiama dezinformacija turėjo stiprinti Lietuvių rezistencinės santarvės nuostatą laikytis pasyvaus antisovietinio pasipriešinimo taktikos, gilinti konfliktą tarp VLIK‘o ir Lietuvos diplomatinės tarnybos bei siekė visiškai likviduoti antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje.

Fotografavo slaptą išorinį sekimą vykdęs sovietų saugumo darbuotojas. Vilnius, 1951 m.

Dokumentų, kuriuos A. E. Leichmanas-Rasa atgabeno iš Londono J. Deksniui-Prapuoleniui ir kuriuos perėmė sovietų saugumas, sąrašo ištrauka. 1954 m.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 181, l. 304; b. 208, l. 110.

Didžiosios Britanijos žvalgybos parengti žvalgai Algirdas Eugenijus Leichmanas (slap. Rasa, Tylius) ir Povilas Janickas (slap. Juras, Juraitis), kartu su sovietų saugumo agentu Gintautu (slap.), apsimetusiu sovietų saugumo įkurto Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) „prezidiumo“, perėmusio Lietuvos antisovietinio pogrindžio ryšius su Vakarais, atstovu, 1950 m. gruodžio mėn. per Baltijos jūrą kateriu buvo permesti į Lietuvą. Siųsti desantą į Lietuvą buvo nuspręsta 1950 m. lapkričio 19 d. Londone vykusiame Lietuvių rezistencinės santarvės narių pasitarime, kuriame dalyvavo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis bei BDPS „prezidiumo atstovas“ Gintautas (slap.). Po pasitarimo S. Lozoraitis buvo susitikęs su A. E. Leichmanu ir P. Janicku, pritarė jų desantui į Lietuvą. Į Lietuvą permesti žvalgai pateko į sovietų saugumo pinkles ir buvo naudojami skleidžiant dezinformaciją Vakarų šalių žvalgyboms ir melą apie Lietuvos partizaninį judėjimą. Jų atgabentus dokumentus, tarp kurių buvo ir trys S. Lozoraičio rašyti laiškai, perėmė saugumiečiai.

Vokietija, Bona. 1951 m. spalio mėn.

Nuotrauka publikuota Arvydo Anušausko knygoje „Užmirštas desantas“, 2019.

1954 m. lapkričio 29 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 197, l. 212-215.

Pažymoje rašoma apie Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), pasisakusį už aktyvią ginkluotą kovą, Lietuvių rezistencinę santarvę ir Lietuvos diplomatų kolegiją. Pažymoje nurodyta, kad S. Lozoraitis į Lietuvą siuntė nurodymus antisovietiniam pogrindžiui vesti pasyvią kovą ir taip išsaugoti žmones kovai, susidarius palankesnei tarptautinei padėčiai.

1984 m. sausio 13 d.

Spaudos iškarpa.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 259, l. 22.

Iškarpas iš užsienyje leistos lietuvių spaudos rinko Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) 1-ojo skyriaus darbuotojai.