Lozoraičiai – ypatinga šeima Lietuvos istorijoje. Trys Lozoraičių kartos rūpinosi Lietuvos valstybingumo išsaugojimu, negailėdami laiko ir jėgų visą gyvenimą dirbo vardan Lietuvos. Meilė savo valstybei, darbas Lietuvai buvo svarbi šeimos tradicija ir paveldėta vertybė, ėjusi iš kartos į kartą.

Minėdamas Diplomatų Lozoraičių metus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas kviečia prisiminti į Lietuvą grįžusius diplomatų archyvus ir pristato virtualios parodos apie Lozoraičius pirmąją dalį „Diplomatai Lozoraičiai. Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis“, kurią pratęs antroji ir trečioji dalys apie Stasį Lozoraitį jaunesnįjį ir Kazį Lozoraitį.

Stasys Lozoraitis (1898 m. rugsėjo 5 d. – 1983 m. gruodžio 24 d.) gimė Kaune advokato, aktyvaus lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Motiejaus Lozoraičio ir Suvalkų bajoraitės, kalbėjusios lietuviškai, Marijos Jaroševičiūtės šeimoje. Pirmas keturias klases S. Lozoraitis baigė Kaune, pradžios mokykloje, pirmojo pasaulinio karo metais išvyko į Rusiją, kur Voroneže, aukso medaliu baigė Martyno Yčo gimnaziją. Studijavo Aukštuosiuose kursuose Kaune, teisę studijavo Berlyno universitete. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Po metų perėjo dirbti į Ministrų Kabinetą – buvo Kanceliarijos viršininkas, Reikalų vedėjas. Diplomatinę tarnybą pradėjo 1923 m. tapęs Lietuvos pasiuntinybės Berlyne sekretoriumi, patarėju  (1925 m. buvo paskirtas pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1928 m. – patarėju).

Nuo 1929 metų pabaigos buvo Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto patarėjas, vėliau, nuo 1931 m. – atstovas arba įgaliotas ministras (charge d‘affaires). Grįžęs į Lietuvą 1932–1934 m. buvo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. 1934 m. birželio 12 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Istorijoje žinomas kaip vienas tuo metu jauniausių amžiumi (beveik 35 metų) užsienio reikalų ministrų. Ketverius metus, būdamas užsienio reikalų ministru, S. Lozoraitis rūpinosi Lietuvos valstybės tarptautinių ryšių stiprinimu. Jo iniciatyva Ženevoje (Šveicarija) pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis (Baltijos antantės sutartis), vyko oficialūs vizitai, susitikimai su kitų šalių užsienio reikalų ministrais Maskvoje, Taline, Helsinkyje ir kitur.

Pirmas iš lietuvių gavo tarptautinį diplomato pripažinimą – 1935 m. buvo išrinktas prestižinės Paryžiaus Tarptautinės diplomatinės akademijos nariu. Pasirinko naują užsienio politikos kryptį, apibūdinamą „Nepriklausomybė svarbiau už Vilnių“. Būdamas Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje pirmininku gynė Lietuvos interesus tarptautiniu lygiu. Užsienio politikos vadovo pareigas ėjo iki 1938 m. pabaigos. Vėliau dar pirmininkavo komisijai, kuri sprendė Klaipėdos krašto klausimus. 1939 m. tapo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės uždarymo 1940 m., kai sovietai okupavo Lietuvą.

Po sovietų okupacijos, būdamas Lietuvos diplomatijos šefu, rūpinosi Lietuvos valstybingumo atkūrimu ir tolimesniu Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimu. Palaikė ryšius su užsienio valstybių vyriausybėmis, atstovavo Lietuvai, darė oficialius politinius pareiškimus, dalyvavo užsienio diplomatų kolegijų veikloje. Ne kartą kreipėsi į JAV Kongresą, Jungtines Tautas, Europos Tarybą ir kitas politines institucijas dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos.

Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis bendradarbiavo su lietuvių išeivijos organizacijomis. Per radiją ir spaudoje kėlė Lietuvos nepriklausomybės sugrąžinimo klausimą, informavo apie padėtį okupuotoje Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, rūpinosi lietuviais pabėgėliais, išeivijos švietimo, kultūros reikalais, siekė suvienyti užsienio lietuvius bendrai politinei ir visuomeninei veiklai. Lietuvos diplomatijos šefo pareigas ėjo iki mirties.

Stasys Lozoraitis buvo vedęs Vincentą Matulaitytę, valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio dukrą. V. Matulaitytė, baigusi prancūzų kalbos kursus, dirbo ELTOJE, 1922 m. ištekėjusi už S. Lozoraičio ėmėsi visuomeninės veiklos. V. Lozoraitienė buvo Lietuvių moterų tarybos pirmininkė, rašė spaudoje, aktyviai rūpinosi pedagogine veikla ir moterų spauda, skleidė Montessori pedagogikos idėjas. 1929 m. įsteigė žurnalą „Motina ir vaikas“, iki 1930 m. buvo jo redaktorė, 1937 m. redagavo žurnalą „Moteris ir pasaulis“. Per II pasaulinį karą rūpinosi lietuviais pabėgėliais, jų šelpimu.

Lozoraičiai susilaukė dviejų sūnų – Stasio ir Kazio. Sūnūs sėkmingai tęsė tėvo pradėtus darbus Lietuvos labui.

Parodą sudaro 7 dalys: „Ankstyvieji jaunystės metai, mokslai, studijos“, „Darbas atkūrus Lietuvos valstybę“, „Lietuvos užsienio reikalų ministras“, „Diplomatinė veikla iki 1940 metų“, „Lietuvos diplomatijos šefas“, „Šeima, laisvalaikis“, „S. Lozoraitis ir sovietų saugumas“. Parodoje eksponuojami Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi Stasio Lozoraičio užsienio pasai, gyvenimo aprašymai, paties Stasio Lozoraičio piešti piešiniai, mokslo dokumentai, diplomatinės veiklos dokumentai: Kybartų aktai, paskyrimų į tarnybą raštai, susitikimų darbotvarkės, pro memorijos, pranešimai spaudoje, Lietuvos diplomatijos šefo kreipimaisi į Europos Tarybą, Jungtines Tautas ir kt.

Fotografijose užfiksuoti susitikimai su užsienio valstybių diplomatais, svarbių sutarčių pasirašymas, taip pat laisvalaikio su šeima, draugais akimirkos.

Parodoje pristatomi ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai apie sovietų saugumo paskelbtą S. Lozoraičio paiešką Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo ryšius su antisovietiniu pogrindžiu Lietuvoje ir sovietų saugumo operacijas šiuos ryšius sužlugdyti bei sovietų saugumo pastangas rinkti informaciją apie Lietuvos atstovą prie Šventojo Sosto Stasį Lozoraitį ir kt.  

Kviečiame apžiūrėti parodą.