1923 m. kovo 29 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 2, b. 575, l. 288.

Iš kairės stovi: 1 – Lietuvos pasiuntinybės generalinis konsulas Zalmanas Giršavičius, 2 – Lietuvos pasiuntinys Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, 3 – Lietuvos delegacijos pirmininkas derybose su Vokietija Jurgis Šaulys, 4 – Lietuvos pasiuntinybės Berlyne darbuotojas Stasys Lozoraitis. Sutartį pasirašo Vokietijos atstovas.

1923 m.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-55059.

Antroje eilėje, pirmas iš dešinės sėdi pasiuntinybės Konsulinio skyriaus vedėjas Juozas Urbšys, ketvirta – jo žmona Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Trečioje eilėje, antras iš dešinės – pasiuntinybės antrasis sekretorius Stasys Lozoraitis.

1924 m.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A373-P009.

1925 m. balandžio 6 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas,

f.668, ap. 1, b. 1012, l. 1.

Berlynas, 1926 m.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A373-P081.

Iš kairės: 1 – pasiuntinybės Konsulinio skyriaus vedėjas Kazys Škirpa, 2 – pasiuntinybės patarėjas Leopoldas Dymša, 4 – pasiuntinybės pirmasis sekretorius Stasys Lozoraitis.

Berlynas, 1927 m.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A373-P112.

1929 m. gruodžio 16 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 673, ap. 1, b. 242, l. 5.

Dienoraštyje aprašyta kelionė iš Berlyno ir atvykimas į Romą, pirmi įspūdžiai Romos mieste.

1930 m. sausio 16 d., 19 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 668, ap. 1, b. 1069, l. viršelis, 1, 2, 2 a. p., 3.

Stasys Lozoraitis 1923–1929 m. dirbo Berlyne, buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėjas. Nuo 1930 m. diplomatinę tarnybą tęsė Romoje, buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto patarėju.

1930 m. kovo 25 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 673, ap. 1, b. 242, l. 10, 10 a. p.

Roma, 1931 m.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-55060.

1939 m. lapkričio 2 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 676, ap. 1, b. 103, l. 2-14.

1939 m. rudenį Stasys Lozoraitis nujausdamas sovietų grėsmę (viena iš priežasčių 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis) ėmėsi iniciatyvos ir ragino sudaryti vyriausybę užsienyje. Lozoraitis kreipėsi į užsienio reikalų ministeriją prašydamas jos vadovo J. Urbšio leisti keliems diplomatams (P. Klimui, B. K. Balučiui, S. Lozoraičiui ir dr. J. Šauliui) susitikti ir parengti memorandumą valstybės okupacijos atveju. Nors pritarimas buvo gautas, tačiau B. K. Balutis atsisakė dalyvauti susitikime, nes nematė tame nei tikslo, nei prasmės. Tada S. Lozoraitis dar kartą kreipėsi į ministeriją, prašydamas pasitarimams dabar jau oficialaus įsakymo. Gavę oficialų įsakymą, spalio 29–lapkričio 2 d. diplomatai susitikę Paryžiuje parengė memorandomą dėl Lietuvos vyriausybės veiklos perkėlimo į užsienį.

Petraitytė-Briedienė, A. Lietuvos diplomatijos šefo veikla (1940-1983 m.). Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, p. 27, 28.

LCVA, f. 676, ap.1, b. 103, l. 1.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-55999.

Pastate 1933–1940 m. buvo įsikūrusi Lietuvos pasiuntinybė Italijoje. 1939 m.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pastatas priklausė Lietuvos Respublikai. 1933–1940 m. čia buvo įsikūrusi Lietuvos pasiuntinybė Italijoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pastatas su Italijos vyriausybės pritarimu buvo perduotas Sovietų Sąjungai. Stasys Lozoraitis tris savaites priešinosi ir neapleido pasiuntinybės. Bandydamas gelbėti pasiuntinybės patalpas perdavė patalpas Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto. Vatikanas išdavė Lietuvos atstovui prie Šv. Sosto S. Girdvainiui dokumentą apie Lietuvos pasiuntinybės perregistravimą kitu adresu – Via Nomentana 116, tačiau Italijos valdžia nesutiko perdavimo pripažinti. Nelikus kitų išeičių S. Lozoraitis iš pastato pasitraukė 1940 m. rugpjūčio 26 d. kartu su likusiu diplomatiniu korpusu ir šeima, sunaikindamas arba su savimi pasiimdamas daugumą dokumentų.

Sovietams užėmus pastatą Via Nomentana 116, S. Lozoraitis su šeima persikėlė gyventi į Vatikano pripažįstamą Lietuvos pasiuntinybę prie Šv. Sosto, kur tuo metu dirbo pasiuntinys Stasys Girdvainis.

Roma, 1939 m.

„Fotvedo“ fotostudijos nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-56003.

Roma, 1939 m.

„Fotvedo“ fotostudijos nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-56004.

Sovietams okupavus Lietuvą ir pareikalavus perduoti pasiuntinybės Italijoje pastatą „Villa Lituania“ (buv. „Villa Luisa“) Vincenta Lozoraitienė nukarpė visas rožes ir paliko tik kotus, išreikšdama savo protestą.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-56007.

1940 m. rugpjūčio 2 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas,R-1019, ap. 1, b. 1. 33, 34.

„Liaudies seimas“ – Lietuvos marionetinė sovietinė vadinamosios aukščiausiosios valstybinės valdžios institucija. Pažeisdamas 1938 m. Lietuvos Respublikos konstituciją „Liaudies seimas“ pasiskelbė suvereniu tautos valios reiškėju ir 1940 m. liepos 21 d. nubalsavo už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Po „Liaudies seimo“ balsavimo Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Pirmasis tokį protestą liepos 21 d. pareiškė K. Škirpa Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui. Šiek tiek vėliau, liepos 22 d. – rugpjūčio 4 d., protestą pareiškė ir kiti pasiuntiniai: S. Girdvainis – Vatikane, S. Lozoraitis – Italijoje, K. Graužinis – Argentinoje (jis taip pat pareiškė protestą Urugvajaus, Brazilijos užsienio reikalų ministrams ir kitų Lotynų Amerikos šalių akredituotiems diplomatiniams atstovams), B. K. Balutis – Didžiojoje Britanijoje, dr. J. Šaulys – Šveicarijoje, E. Turauskas – Rumunijos ir Jugoslavijos, V. Gylys – Švedijos ir Danijos vyriausybėms, P. Žadeikis – JAV, P. Klimas – Prancūzijos (Vichy) ir Portugalijos vyriausybėms. P. Klimas nepareiškė protesto Belgijos ir Liuksemburgo vyriausybėms, nes, šias šalis okupavus Vokietijai, jos pasitraukė į užsienį. Nėra žinių apie P. Klimo pareikštą protestą Ispanijoje. Protesto notose pasiuntiniai išdėstė sovietų vykdomą politiką Lietuvos atžvilgiu, taip pat paminėjo Sovietų Sąjungos pažeistas su Lietuva pasirašytas dvišales sutartis (1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį, kuria Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę).

Jonušauskas, L. (2004). Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940–1941 m. https://www.genocid.lt/Leidyba/6/laurynas6.htm (2024 09 26)

Liaudies seimas, Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/liaudies-seimas/ (2024 09 26)

1940 m. rugpjūčio 22 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 668, ap. 1, b. 734, l. 4, 5.