Pasaulis nuolat keičiasi, o su juo keičiamės ir mes. Tačiau žmogiškumo esmę sudarančios vertybės ir moralinės nuostatos išlieka nepakitusios. Viena jų – filantropija (gr. philanthropia – žmonių meilė), noras padėti kitiems, labdarybė.

Nuoširdžiu noru padėti kitiems pasižymėjo ir žymus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios visuomenės veikėjas – verslininkas, bankininkas, daugelio sakralinių ir kitų pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius – Juozapas Montvila (1850–1911). Jis gimė 1850 m. kovo 21 d. Mitėniškių dvare prie Šėtos miestelio (dabartinių Kėdainių ir Jonavos rajonų paribyje), tad šiais metais minime jo 175-ąsias gimimo metines. Ši sukaktis tapo stimulu kartu su kitais Lietuvos valstybės archyvais bei atminties institucijomis parengti parodą „Didysis labdarys Juozapas Montvila“, primenant mūsų amžininkams šios iškilios asmenybės nuopelnus statybų, mokslo, meno ir ypač labdarybės srityse.

1867 m. baigęs Vilniaus gimnaziją, J. Montvila išvyko studijuoti teisės Sankt Peterburgo universitete. Berlyne ir Vienoje jis klausėsi sociologijos ir ekonomikos paskaitų, gilinosi į Vakarų visuomeninių, filantropinių ir kultūrinių institucijų veiklą, tad nenuostabu, jog grįžęs į Lietuvą gerokai įsiūbavo sustabarėjusį Vilniaus visuomeninį gyvenimą, savo pavyzdžiu pademonstravęs iki tol mažai kam girdėtas pozityvaus veikimo galimybes. J. Montvilos iniciatyva Vilniaus žemės bankas, kurio direktorius jis buvo, prisidėjo prie gyvenamųjų sublokuotų kotedžų, vadinamųjų kolonijų, statybų Naujamiestyje, Pohuliankoje, Šnipiškėse, Rasose, Lukiškėse finansavimo, našlaičių prieglaudų steigimo. Kone tris dešimtmečius jis buvo dosnus labdaros teikėjas ir atjaučiantis vargstančiųjų ir skurstančiųjų geradarys.

Parodoje pristatomus dokumentus sąlyginai galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro su J. Montvila susiję dokumentai: jo krikšto akto įrašas, fotografijos ir portretai, asmeniniai laiškai, vizitinės kortelės, pranešimai apie jo mirtį ir laidotuves 1911 m. „Vilniaus kurjeryje“ ir kt.

Antrosios grupės dokumentai susiję su bajorų Montvilų šeima, Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia ir Mitėniškių dvaru. Tai 1761 m. Andriaus Montvilos (Juozapo proprosenelio) ir 1801 m. Elenos Daumantaitės-Sesickaitės Montvilienės (Juozapo prosenelės) testamentai, Montvilų giminės genealoginiai medžiai (herbas „Kolona“) ir bajoriškos kilmės patvirtinimo išvados. Taip pat XIX a. antrosios pusės planai, kuriuose pažymėtos Šėtos klebonijai ir bajorui Stanislovui Montvilai (Juozapo tėvui) priklausiusios žemės valdos, Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia ir Mitėniškių dvaras; Stanislovo Montvilos bei jo sūnaus Juozapo epitafijų, šiuo metu saugomų Šėtos gimnazijos muziejuje, nuorašai ir Šėtos Švč. Trejybės bažnyčios fotografijos. Taip pat pristatomas 1928 m. Mitėniškių dvaro parceliacijos planas, paskutiniųjų šio dvaro valdytojų – 1940 m. metais ištremtų Vladislovo ir Marijos Huščaitės Montvilų – nuotraukos, Vladislovo Montvilos pirštų antspaudai iš tremtinio bylos.

Bene įdomiausi trečiosios grupės dokumentai, susiję su Vilniaus Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčia ir buvusiu pranciškonų vienuolynu, kurių istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės istorijos archyvo istorija. Numalšinusi 1863–1864 m. sukilimą, 1865 m. caro valdžia uždarė pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Čia buvo įkurdintas Vilniaus gubernijos viešųjų įstaigų archyvas, į kurį buvo suvežti valstybinių institucijų XIX a. dokumentai. Iš pradžių dokumentai buvo saugomi tik vienuolyno celėse, o nuo 1871 m. archyvui pritaikyta ir bažnyčia – atlikus remontą, sijomis ir lentomis ji buvo padalyta į 5 aukštus ir dokumentai čia buvo saugomi iki pat 1992 m.

XX a. pradžioje pranciškonų vienuolynas buvo Vilniuje veikusių labdaros įstaigų širdis. Čia veikė ir J. Montvilos įsteigtos Vaikų globos draugija, Šv. Zitos tarnaičių draugija, Neturtingųjų globos draugija su nemokama valgykla, ligonine, nakvynės namais, kūdikių priežiūros draugija „Pieno lašas“ ir kitos. 1908 m. rugpjūtį čia buvo atidaryta paroda „Vaikas“, kurios sumanytojas ir mecenatas taip pat buvo J. Montvila. Parodoje pristatomi žymaus fotografo Jano Bulhako pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno nuotraukos, J. Montvilos globojamų architektų Augusto Kleino ir Aleksandro Parčevskio parengti našlaičių prieglaudų Mažosios Pohuliankos ir Vitebsko gatvėse projektai, taip pat brolių Mirono ir Leono Butkovskių parodos „Vaikas“ fotografijos. Neatsitiktinai būtent buvusio pranciškonų vienuolyno Švč. Mergelės Marijos koplyčioje 1911 m. atidengta J. Montvilai skirta paminklinė lenta, o 1932 m. šalia pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno pastatytas paminklas jo garbei.

Tikimės, kad parodoje eksponuojami archyviniai dokumentai ne tik sudomins šio iškilaus visuomenės veikėjo ir filantropo, palikusio ilgalaikį pėdsaką Šėtos ir Vilniaus istorijoje, asmenybės tyrinėtojus, bet ir paskatins susimąstyti apie mūsų pačių indėlį bendruomenės labui. Ir pats J. Montvila yra pripažinęs: „Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jų atžvilgiu yra neteisingas, tačiau jei tiksliai palygintų tai, ką gero padarė patys, ir ką gavo iš kitų, tikriausiai įsitikintų, kad galutiniu apskaičiavimu patys yra skolininkai“.

Kviečiame apžiūrėti parodą!

Parodos rengėjas – Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Parodos kuratorės – Neringa Češkevičiūtė, dr. Violeta Pansevič ir Dovilė Korovacka

Parodos partneriai:

Kauno regioninis valstybės archyvas

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos ypatingasis archyvas

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje

Lenkijos institutas Vilniuje

Berlyno Humboldtų universiteto biblioteka

KTU doc. dr. Judita Puišo

Naudota literatūra:

Baužienė Morta, Lietuvos banko rūmai Vilniuje (Vilnius, 2007);

Bołdyrew Aneta, Mastianica Olga, „Dziecko, naród, nowoczesność. Polskie, litewskie i żydowskie Towarzystwa Opieki nad Dziećmi w Wilnie na początku XX w.“, Piotrkowskie Zeszyty Historyczne t. 23 (2022), z. 3, s. 31–59;                                                                      

Charkiewicz W., „Józef Montwiłł“, Słowo R. 11 (9 października 1932 r.), nr. 252, s. 1;

Firkovičius Romualdas, Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai istorijos bėgyje. Tyrimų apybraižos (Vilnius, 2022), p. 83–102;

„Józef Montwiłł 1850–1911“, Tygodnik Wileński R. 1 (13/26 lutego 1911 r.), nr. 7, s. 3–16;

Józef Montwiłł 1850–1911, zebrał i ułożył Józef Wierzyński (Wilno, 1932);

Laučkaitė Laima, „Vilniaus mecenatas Juozapas Montvila“, Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis (Vilnius, 2001), p. 137–145;

Laužikas, Rimvydas, „Lietuvos obelų mikroistorijos“, Būdas nr. 3 (2021), p. 40–49;

Lukšionytė-Tolvaišienė Nijolė, Acta Academiae artium Vilnensis. Dailė t. 18: Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje (Vilnius, 2000);

Stonkuvienė-Montvilaitė Ona Milda, Montvilai: gentys nuo seniausių laikų iki XX amžiaus pradžios (Marijampolė, 2009);

Wystawa wileńska „Dziecko“, Świat R. 3 (19 września 1908 r.), nr. 38, p. 17.