„Dailininkė jautri, kukli, tokia mažutė, o kai pasižiūri į darbus, tai tokios didelės dvasios – tikra DI-DE-LY-TĖ“. K. Saja
„Kur eičiau ar keliaučiau, visada su savim imu bloknotėlį ir pieštuką. Keliomis linijomis nupieštas kelias, miškas tolumoj, kaimo sodyba tarp susipynusių medžių vienaip ar kitaip vėliau pasikartoja mano darbuose. Buvo laikas, kai įdėmiai stebėjau sniego pusnimis padengtas medžių šakas. Tos baltos pusnys ir juodos medžių šakos atrodė kaip dangaus ir žemės susiliejimas, buvo kupinos paslapties ir laikinumo. Žiemos piešiniams labai padėjo Palanga, darbas kūrybos namuose. Čia ir gimė manoji linija – truputį drastiška, kiek išgryninta, švari. Ji slysta jūros, žemės ar ledo paviršiumi, staiga atsitrenkia į kokį kliuvinį – medį, kupstą, akmenį – ir savaime susidaro netikėta įtampa, kontrastas, pirmas meninis įvaizdis. Viename blonknote piešiu tik pumpurus. Labai įdomu matyti, kaip jie skleidžiasi, kasdien auga ir keičiasi. Kiekvienas žiedas ar lapelis sudaro vis kitokias formas, ir jau vien juos stebint galima sukurti ištisus meninius vaizdus. [...] “
„Manau, kad pirmas žvilgsnis, pirmos linijos ir yra svarbiausia kūrybinio akto pradžia, tas stebuklingas sąmonės susiliejimas su pasaulio realybe. Vėliau, kai mintyse jau subręsta kūrinio idėja, vėl „kreipiuosi“ į bloknotėlius, pertvarkau pirminį piešinį, užpildau lakštą gimstančiomis plastinėmis formomis bei mėgstamomis faktūromis. [...] “
„Nelaikau esmingu siekimo būtinai būti kitokiam negu visi. Įsiklausyk į savo prigimtį, būk nuoširdus, ir tau užtikrintas savitumas. Gamta nesukūrė vienodos žmonių išorės, nekalbant jau apie be galo skirtingą, nematomą ir paslaptingą jų vidinį gyvenimą. [...] “
Iš G. Didelytės straipsnio „Tik savas pasaulis“ A. Andriuškevičiaus sudarytame leidinyje „72 lietuvių dailininkai – apie DAILĘ“.
Virtualią parodą iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Gražinos Didelytės fonde saugomų dokumentų parengė Rūta Žemaitytė.