[...] Iš vaizdų susidaro kažin kokia, dar formų neturinti, vizija. Ji turi nuotaiką, idėją. Ji įvairiausiais keliais ateina: kartais klausantis muzikos, užplūdus prisiminimams, kaip nors kitaip. Žodžiu, nė pats nežinau, kaip ji pasidaro. Ji dar neturi formos, bet jauti, kad tai – aktyvus dalykas, kuris turi išsiveržti į išorę, atsirasti ant drobės jau konkrečiomis formomis. Aš atsistojau prie molberto su ta vizija – su ta šviesos, spalvos, nuotaikų, nuojautų idėja.