„Gimė būsimasis dailininkas Vaclovas Kosciuška 1911 m. sausio 11 d. Geranainiuose (dabartinė Baltarusija), legendinėje vietoje, kur stūkso Goštautų pilies griuvėsiai. 1537 m. vasarą šioje vietoje Barbora Radvilaitė susituokė su Naugarduko (o vėliau ir Trakų) vaivada Stanislovu Goštautu.
Vaclovas būdamas dvejų metukų neteko mamos, o trejų – tėvo. Našlys 1914 m. patraukė į karą ir pateko į prancūzų ir vokiečių nelaisvę. Kosciuškų vaikus, du broliukus priglaudė giminaičiai. Būsimasis dailininkas skaityti, rašyti pramoko pats. Pastebėjęs vaiko gabumus, kunigas Juozas Šimkūnas išsiuntė jį Vilniun, į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Čia į jį atkreipė dėmesį Vytautas Kairiūkštis. Užkrėtė meile dailei, ypač – Čiurlioniui. Pastaruoju V. Kosciuška žavėjosi visą gyvenimą. Ypatingos reikšmės teikė tam faktui, kad yra gimęs Čiurlionio mirties metais.
V. Kairiūkštis savo gabųjį mokinį paakino važiuoti į Kauno meno mokyklą. Atsidūręs Kaune, pirmiausiai aplanko kun. J. Tumą, kuriam turėjo rekomendacinį laišką, susitikti su V. Uždaviniu, taipogi buvusiu vilniečiu, „Mūsų Vilniaus“ redakcijos darbuotoju. Meno mokykloje iš karto išsiskyrė iš kitų bendrakursių. Anot B. Motuzos buvo jau „gatavas dailininkas“, matęs tokį didmiestį kaip Vilnius, žinąs Loto, Brako, Pikaso, Kandinskio, Malevičiaus ir daugelio kitų pavardes, girdėjęs apie schematizmą, kubizmą, siurrealizmą, purizmą, suprematizmą. Dar V. Kairiūkščio įdiegta meno samprata V. Kosciuškai dažnai trukdė, pakurstydavo konfliktus su dėstytojais, tačiau pritraukė ir gerbėjų. Didelį poveikį jo kūrybai padarė ir J. Mikėno organizuota „Freskos-mozaikos“ studija. 1935 m. baigęs Meno mokyklą, savo mecenato V. Uždavinio paragintas, tęsė mokslus užsienyje, gauna stipendiją ir išvyksta Paryžiun į Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts. 1940 m. sovietinė okupacija nutraukia jau be baigiamus mokslus. Vaclovas lieka be diplomo. V. Kosciuška visas okupacijas išgyveno Lietuvoje. Laikas kūrybai buvo nepalankus. Daugiau atsidėjo taikomajam menui, kūrė plakatus, pano, medalius, meninės odos dirbinius, palaikė lietuviško ekslibriso tradiciją, iliustravo knygas (lietuvių liaudies dainelę „Du gaideliai“ 1949 m., Petro Cvirkos pasakas vaikams „Žvėrys muzikantai“ 1950 m., Eduardo Mieželaičio poemą „Zuikis puikis“ 1955 m. ir kt.). 1947–1953 m. dėstė Vilniaus valstybiniam dailės institute ( nuo 1951 m. – Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas), vėliau Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedroje, Dailės kombinate Vilniuje. Nuo 1940 m. pradėjo dalyvauti parodose. V. Kosciuška „tarybiniu“ dailininku netapo. Kūrė „savą“ Vytautą, dirbo Lietuvos bažnyčiose, 1967 m. ar 1968 m. buvo gavęs didžiulį užsakymą iš vienos Vakarų Ukrainos bažnyčios ir ten dirbo kelis mėnesius. Mirė V. Kosciuška 1984 m. lapkričio 1 d. Vilniuje“.
Ištraukos iš V. Jankausko straipsnio „Realybė kieta – jai pagalvės neklosiu...“. 1993 m.