M. K. Čiurlionio laiškai žmonai Sofijai Kymantaitei – ypatingas Lietuvos kultūros fenomenas. Rašyti lenkų kalba, lietuviškai pirmą kartą paskelbti 1973 m. (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, išvertė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė), sukūrė šviesios dviejų ypatingų asmenybių meilės legendą, kuri įkvėpė ne vieną menininką – sukurtas spektaklis „Ilgėjimos sonata“ (Kelionės teatras, režisierė – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė), šitaip pavadintas ir vienas iš meninių filmų, skirtų M. K. Čiurlionio gyvenimui ir kūrybai (2013, Artbox, Gizmo Films, režisierius – Robertas Mullanas (Didžioji Britanija), pagrindinius vaidmenis sukūrė Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė).

Motule mano ir vaikeli mieliausias! Neturi supratimo, kaip džiaugsmingai rengiuosi šnekėtis su Tavim. Dabar naktis, visi miega, o mes vienudu, ir aš kalbuosi su Siluetu. Labai džiaugiuos ir bučiuoju letenas, akis, plaukus ir visa visa. Žinai, Zosele, – tapau! Nuo ketvirtadienio tapau po 8–10 valandų kasdien. Nieko neišeina, bet tai nieko. Tapau sonatą – eskizuose jau visa apmesta (4 dalys), labai sunkiai eina, o labai norėčiau ją baigti kuo greičiausiai, nes jau antra pradeda man rodytis akyse. Atvešiu į Palangą – pamatysi. Kad Tu žinotum, kaip tatai malonu taip užsispyrus, pasiutusiai, taip užmiršus viską ir be nuovokos, be atsikvėpimo tapyti. Baisiai malonu. Viskas visur eina savo keliu: saulė šviečia, rugiai žydi, žmonės šnekasi, vaikščioja, o ten sau pievos, laukai, kalneliai, visur gėlės, paukščiai, visur vasara, gražu, o aš nieko – tik tapau. Zose, Zosele, vienintele! Nieko nežinau, Dievo pasaulį pamiršau, paskendau savo keistenybėse ir tik norisi į Zosę pažiūrėti, priglausti. <...>

Ak Tu Zose, Zosele mano, visai nedėkoju Tau dabar už nuotrauką – tai įvyks Palangoje, gerai? Skambant didžiajai jūros giesmei, tūkstančio arfų giesmei, gerai? Neaprėpiamas, amžinas, neišmatuojamas horizontas žiūrės į mus, vilios mus pas save, mokys mus didelių didelių dalykų, gerai? Nepyksti? Ak Tu mažule mano! <...>

Siluete. Kodėl nėra Tavęs čia šią akimirką, Zose, vienintele Zosele mano. Baisiai noriu nors vieną vienintelį Zosės pirštelį pabučiuoti, nors pažiūrėti. Žinai, Zose, buvau aš kartą pievoje, ir buvo daug daug gėlių, o virš pievos ir gėlių toks aukštas aukštas dangus, labai mėlynas ir žydras, ir tiktai nebuvo nė vieno debesėlio visame danguje, o šiaip viskas buvo, nes ir paukšteliai net kažką ten sau čiulbėjo, ir Zosė (žinai, tas Siluetas) buvo su manim, ir daug galvojau ir ilgėjaus, ir taip gera, taip be galo be krašto gera buvo, jog net Tau rašau apie tai, kad žinotum, taip. Taigi matai, kad puikiausiai verčiuosi ir labai laimingas esu, ir noriu vien, kad būtum gera, dora, šviesi, mandagi, kad nepyktum ant Kastuko, kad dažnai rašytum jam tokiame, žinai, žydrame mylimame popieriuje. Gerai? Zose, jau baigiu, o čia nieko – Tu taip toli esi, Zosele mano. Labai ilgu akių, lūpų, delnų, pirštelių, kaktos. Zo vienintele mano, ar jauti, kaip stipriai glaudžiu prie savęs ir myluoju ir bučiuoju?

Kastukas

Visi maniškiai širdingai Tave spaudžia, Zo manoji.

Kartais tyliai kalbuosi su Tavim arba užsimerkiu ir, apkabinęs Tave, lekiu kažkur – tolių tolin <...>. Po mumis nyksta pilki juostuoti laukų kilimai, kažkokie kaimeliai ant kalvų, tai vėl tamsios miškų dėmės, suraišiotos sidabriniais upelių siūlais. Zosė glaudžiasi prie manęs, jaučiu jos šiltą kvėpavimą, ji šnibžda: „Kastuk, kaip tai stebuklinga, kaip tai stebuklinga!“ Aš glaudžiu Zosę dar stipriau ir sakau: „Tai Tu, Tu pati esi stebuklinga!“ Ir taip skrendam vis toliau. O štai ir jūra. Bangos didelės didelės. „Labą dieną!“ – šaukiame iš viršaus. „Labą dieną!“ – ūžia bangos, o mes kylame aukštyn aukštyn. Matome visą jūrą, ir krantus aplink jūrą, ir takelius, kuriais žmonės vaikšto ir žiūri į jūrą ir labai ilgisi. Ir kitas jūras matome, ir okeaną, o aplink okeaną irgi kelias krantu vingiuoja, žmonės vaikšto, stebisi ir bijo. O Tu glaudiesi prie manęs ir kuždi: „Kaip tai stebuklinga, kaip tai stebuklinga!“ O ten toliau geltonas laukas – didelis, galo nematyti, vidury sfinksas ramiai žiūri į priekį, o aplinkui, kiek tik akis užmato, griaučiai užnešti smėliu ir briliantais. Tai dykuma. Klupdamas per griaučius eina vaikas. Iš rytų tiesiai į vakarus žingsniuoja, bet vaikui kelią pastoja gyvatė. Nebijok, Zosele, žiūrėk, jau žaidžia jie kartu ir stato piramidę iš briliantų, o mes skrendame tolyn ir tolyn, ir kaskart vis nauji paveikslai vejasi, o Tu tokia stebuklinga ir viskas pasaulyje. Ir taip be galo. Tik nepyk ant manęs, Zosele.

Zosele, mažute Žmona mano. Matai, kokia Tu, matai, ir net norėdamas negaliu pykti ant Tavęs, tokia jau Tu nepaprasta esi. <...>. Ei Zose, Zosyte. Matai, kai dažniau rašai, tai ir ta čionykščių dienų pilkuma nebaisi, o galva pati kyla aukštyn, ir žinau, kad nėra tokių kliūčių, kurių nepajėgtume sutriuškinti, ir nėra viršūnių, į kurias užkopti pritrūktų mums drąsos. Nepyk, jeigu kartais liūdesys prasiveržia iš Tau brėžiamų žodžių, tai tik taip sau, ir tai tuoj praeina – o dabar nuo to laiko, kai gavau siuntinį, esu beveik visados linksmas. Jūratė – neturi supratimo, kaip Ją myliu ir nuolat apie ją galvoju, net mane kartais sąžinė graužia, kad tai truputį panašu į neištikimybę, nes juk ji nėra nei mano sužadėtinė, nei žmona, o tik šiaip jūros Karalienė ir nieko daugiau, ir juk ji niekuo Tau negali prilygti, o vis dėlto negaliu atsikratyti minčių apie Jūratę. Jau turiu net truputį muzikos, bet nė už ką Tau nepaskambinčiau, nes baisiai droviuosi. Norėčiau turėti bent prologo eskizą iki mūsų pasimatymo – mėnuo laiko! Taip mažai ir taip neaprėpiamai ilgai! Zosele, Vienatine, Šviesioji Sužadėtine mano, Žmona mieliausioji, širdingoji, tikroji. Iš tikrųjų tik mėnuo – kaip tai pasidarė tikrai nežinau. Vis buvo du mėnesiai, o dabar mėnuo! Bet ir tai dar labai toli. Tik Tu, mieliausias mano Vaikeli, neliūdėk ir nerimauti neturi teisės, tai mano dalykas. Atmink, kad visos mūsų svajonės išsipildys. Laimė yra su mumis, o jei likimas truputį erzina ir maivosi, tai toks jau jo įprotis. Pamatysi, kaip Jis susigės, išvydęs mus drauge giedrus, besišypsančius, pakeltom galvom, šviesiom akim. Pamatysi, suminkštės, bijos, kad gal mes norim be jo malonės apsieiti. Bus Kaukazas, Paryžius, fiordai ir viskas, ko tik manoji mažoji Zoselė užsigeis. Skambinsiu Zosei prieblandos valandomis, skaitysime drauge gražiausius veikalus, o žiemą prie didžiulio židinio kalbėsim apie tai, kas buvo, ir apie tai, kas bus, bendrai aptarinėsim naujus scenos veikalus, – ir jau matau, kaip dega šviesios Tavo Akys, ir girdžiu, kaip Tavo mintis skrieja tartum meteoras, ir jaučiu beribį džiaugsmą, ir šventai, tvirtai tikiu, kad pilkuma, skarmalota proza neįsigaus niekados į mūsų Namus. Matai, nes Tu saugosi mūsų Židinį, mano stebuklingoji Vaidilute. Visas mūsų Gyvenimas sudegs ant Praamžino, Begalinio, Visagalio Meno aukuro – ir tikrai, Zose, ar mes ne laimingiausieji pasaulyje? Zosele Vienintele, Gražiausioji mano, ir visa tai Tavo dėka. Tu tik pagalvok, įsigilink. Bet Tu esi Toks nieko negalvojąs vėjavaikis ir tikriausiai nori, kad aš pasiusčiau iš laimės pertekliaus, Zosele Tikroji mano. <...>

Kastukas