Aktyviai kurti M. K. Čiurlionis pradėjo pačioje XX a. pradžioje, jį tolygiai domino ir muzika, ir dailė. Jis sukūrė simfonines poemas „Miške“ (1901 m.), „Jūra“ (1907 m.), kūrinių fortepijonui, vargonams, chorui, pagal Sofijos Kymantaitės libretą buvo pradėjęs rašyti operą „Jūratė“, kurios nebaigė. 1904–1910 m. ypač daug piešė, tapė pastele ir tempera, fotografavo, kūrė įvairiomis grafikos technikomis. M. K. Čiurlionio dailės stilistiką veikė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios meno kryptys – simbolizmas, art nouveau, tačiau kūrybą jis suvokė kaip individualų, dvasinį procesą, kuriame atsispindi šiame laikotarpyje populiarios teosofijos, ezoterikos, kosmogonijos idėjos. Vengdamas regimosios tikrovės kopijavimo ir imitavimo, jis rėmėsi vaizduotėje kylančiomis asociacijomis, o būdamas kompozitoriumi, ir dailėje siekė perteikti laiko matmenį – per kūrinių ciklus, iš kelių dalių sudarytas tapybines sonatas.

M. K. Čiurlionio kūriniai nuo 1904 m. rodomi parodose, o pirmoji jo asmeninė pomirtinė paroda surengta Vilniuje 1911 m. draugijos „Liutnia“ salėje, kur buvo eksponuoti 287 kūriniai. Didžioji dailininko kūrybinio palikimo dalis saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, kur 1925 m. atidaryta Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija, kuri 1936 m. rudenį perkelta į naujai pastatytus Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rūmus.

M. K. Čiurlionio kūryba veikė amžininkus, veikia ir šiuolaikinius menininkus, jo asmenybė įkvėpė spektaklį „Svajonių piligrimas“ (režisierius – Jonas Vaitkus, Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1975 m.), Juozo Glinskio dramą „Po svarstyklių ženklu“ (1977 m.), Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ (choreografas – Robertas Bondara (Lenkija), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2013 m.), pagal simfoninę poemą „Jūra“ spektaklį sukūrė choreografė Anželika Cholina (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2023 m.).