BOKSO AISTROS KAUNE 1960-ŲJŲ VASARĄ

Šiandien kiekvienas nedvejodamas pasakys, kad Lietuvoje sporto šaka Nr. 1 yra krepšinis. Daugeliui sunku įsivaizduoti, kad „antrąja lietuvių religija“ tituluojamas komandinis žaidimas pirmaisiais pokario dešimtmečiais populiarumu nė iš tolo neprilygo boksui. Didžiulio sporto mėgėjų susidomėjimo anuomet sulaukdavo ne tik žinomų meistrų, bet ir žemesnio lygio boksininkų kovos, per kurias sausakimšose sporto arenose liejosi nevaldomos aistros.

Pirmoji lietuviška sportinė religija

Boksą galima vadinti „pirmąja lietuviška sportine religija“. Sovietų okupuotos Lietuvos sporto sirgalius pirmąjį pokario dešimtmetį džiugino du kartus Europos čempiono, šešis kartus SSRS čempiono titulą iškovojusio Algirdo Šociko pergalės. 1956 m. Melburno olimpiadoje bronzos medaliu, SSRS čempionate – aukso medaliu pasipuošė Romualdas Murauskas. Vieną po kitos pergales skynė tris kartus Europos, penkis kartus SSRS čempionas Ričardas Tamulis, 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse iškovojęs sidabro medalį.

Lietuviško bokso pasiekimų kulminacija galima laikyti 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse Dano Pozniako ir Jono Čepulio iškovotus aukso ir sidabro medalius.

Sovietinės okupacijos 20-metis

1960-ųjų vasarą Lietuvoje pompastiškai buvo švenčiamas „savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS“ 20-metis. Tokiai „svarbiai“ datai paminėti buvo rengiamos iškilmės su tradiciškai vykdavusia Dainų švente ir eile kitų renginių. Pasidžiaugti pavergto krašto „laimėjimais“ atvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto (CK) sekretorius Michailas Suslovas, 1944–1946 m. ėjęs Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK Lietuvos biuro pirmininko pareigas, vadovavęs Lietuvos sovietizacijai, koordinavęs antisovietinio pasipriešinimo malšinimą ir pokario represijas, posakio „Lietuva bus, bet be lietuvių“ autorius. Sudedamąja iškilmių dalimi turėjo tapti ir liepos 21-ąją surengtos draugiškos bokso varžybos tarp Kauno „Spartako“ ir Taškento „Spartako“ komandų.

Nekompetentinga milicija

Ilgą laiką „pažangiausios pasaulio valstybės“, kurioje visi turėjo laimingai gyventi, našiai darbuotis ir statyti komunizmą, tvarkos sergėtojai – sovietiniai milicininkai – nebuvo mokomi tramdyti įsismarkavusios minios, suvaldyti didelių agresyviai nusiteikusių žmonių grupių. Tikėtina, kad milicininkai tam nebuvo rengiami, nes partinė-sovietinė vadovybė buvo įsitikinusi, kad protesto mitingai, stichiškos manifestacijos, neramumai bei masinės riaušės gali kilti tik kapitalistinėse „supuvusių vakarų“ valstybėse. Klestinčio socializmo šalyje žmonės galėjo rinktis tik į tvarkingas, oficialias demonstracijas, kuriose jie džiaugėsi laimingu gyvenimu, gausiais laimėjimais, reiškė padėką rūpestingai partijai ir dieną-naktį bendram labui triūsusiems „liaudies tarnams“. Tačiau realybėje buvo kiek kitaip.

Pokario Lietuvoje per bokso varžybas buvo kilę rimtų incidentų. 1949 m. liepą, po Kauno sporto halėje vykusio SSRS bokso čempionato finalinės dvikovos tarp Algirdo Šociko ir daugkartinio SSRS čempiono Nikolajaus Koroliovo, nesąžiningu teisėjavimu pasipiktinusius aistruolius pavyko sutramdyti tik iš priešgaisrinio čiaupo paleidus stiprią vandens srovę bei pasitelkus raitosios milicijos dalinius. Tvarkos milicija nepajėgė užtikrinti ir per 1960-jų liepos 3 d. Kaune vykusias tarptautines varžybas tarp Lietuvos SSR ir Vengrijos bokso komandų.

Nors ir buvo galima prognozuoti, kad per Kauno „Spartako“ ir Taškento „Spartako“ bokso komandų varžybas gali kilti didesni ar mažesni neramumai, budėti į stadioną buvo pasiųstos gan kuklios pajėgos – 32 milicininkų grupė, vadovaujama Kauno miesto milicijos valdybos Tarnybos skyriaus viršininko Vladimiro Masiulio. Dėl nedidelio varžybose budėjusių milicininkų skaičiaus, Kauno milicijos valdybos viršininko pavaduotojas Aršakas Papazianas vėliau teisinsis, kad tomis dienomis daug darbuotojų arba atostogavo, arba budėjo kituose šventiniuose renginiuose.

Šališkas teisėjavimas

Nors Kauno komandą atstovavo ne paties aukščiausio lygio atletai, stebėti Kauno „Žalgirio“ stadione vykusių Kauno „Spartako“ ir Taškento „Spartako“ bokso komandų varžybų susirinko apie 4,5–5 tūkst. žiūrovų, Kai kuriuose dokumentuose minima, kad žiūrovų buvo net 8 tūkst. Dvikovos vyko įtemptai, emocijos kaito po kiekvienos abejotinos Taškento „Spartako“ boksininkų pergalės.

Dideles aistras sukėlė kauniečio Jono Bukso ir Uzbekijos SSR atleto Popovo akistata. Pasak specialistų, „tai buvo grubi, nešvari kova, primenanti muštynes“ ir toks kovos stilius dar labiau įaudrino publiką. Daugelis žinovų ir dalis teisėjų pripažino, kad nepaisant šiurkštaus stiliaus ir šiek tiek prastesnės technikos, gerokai aktyvesnis J. Buksas buvo labiau vertas pergalės, tačiau teisėjų kolegija nugalėtoju pripažino jo varžovą. Lemiamą sprendimą priėmęs teisėjas teisinosi, jog „vertino tik švarius smūgius, o jų daugiau pasiekė Popovas“. Po nugalėtojo paskelbimo kilo didžiulis triukšmas, švilpimas, būrys pasipiktinusių žiūrovų ėjo aiškintis, vienas įniršęs sirgalius į teisėjus paleido akmenį.

Po Antano Misevičiaus ir Taškento „Spartako“ komandos atstovo Kresnikovo dvikovos teisėjų kolegijai paskelbus Uzbekijos SSR boksininko pergalę, stadione kilo dar didesnis nepasitenkinimas.

Nesąžiningu, šališku teisėjavimu pasipiktinę sirgaliai emocijas reiškė rėkdami, švilpdami, mėtydami – kaip nurodyta dokumentuose – „agurkus, akmenis, kitus daiktus“.

Kauno „Spartako“ komandos boksininko Antanavičiaus pergalė paskutinėje dvikovoje šiek tiek apramino aistras, tačiau varžyboms pasibaigus lygiosiomis 5:5, aršiausi sirgaliai vėl pajudėjo link ringo, apsupo teisėjų kolegiją, laidė jos nariams agresyvias replikas, grasino susidoroti.

Varžybų eiga ir teisėjavimas buvo detaliai išnagrinėti po keleto dienų vykusiame Kauno „Spartako“ draugijos Bokso sekcijos išplėstiniame posėdyje. Jame posėdžio pirmininkas, tituluotas boksininkas Algirdas Šocikas pažymėjo, kad kai kurie teisėjai ne kartą padarė neteisingus ar abejotinus sprendimus. Kad kai kurių teisėjų veiksmuose „jautėsi šališkumas“ ir, kad būtent tas šališkumas išprovokavo kai kuriuos sirgalius, pripažino daugelis posėdžio dalyvių.

Trisdešimt šeši šūviai

Varžyboms pasibaigus ir žiūrovams išeinant iš stadiono, renginyje budėjęs milicijos mokyklos kursantas sulaikė jauną vyrą, kuris per varžybas į teisėjus mėtė akmenis, šūkavo, triukšmavo bei – kaip pažymėta dokumentuose – vykdė kitus „chuliganiškus veiksmus“. Sirgaliai sulaikytą jaunuolį išlaisvino jėga ir puolė mušti milicininkus. Sutrikę tvarkos sergėtojai griebėsi tarnybinių pistoletų ir pradėjo chaotiškai šaudyti. Keli šūvių pakirsti žmonės krito ant šaligatvio. Pistoletų šūviai ne tik neišgąsdino ir neišsklaidė minios, o tik dar labiau įsiutino sirgalius, kurie puolė milicininkus.

Stadione budėję trisdešimt du milicininkai pasirodė bejėgiai prieš kelis šimtus (dokumentuose nurodyta apie 200–270) įsiaudrinusių aistruolių. „Po įvykdyto intensyvaus šaudymo, – rašoma dokumentuose, – milicijos darbuotojai išsilakstė, palikdami operatyvinį automobilį“.

Įsismarkavusi minia apvertė ir padegė milicijos sunkvežimį, pradėjo „persekioti ir mušti milicijos darbuotojus“, laidyti į juos akmenis. Į įvykio vietą atvažiavo dar vienas milicijos automobilis. Juo atvykę pareigūnai taip pat pradėjo šaudyti. Į pagalbą pakviesti milicijos mokyklos kursantai bei karinio komendanto atsiųsta kareivių kuopa atvyko per vėlai, įvykiams nurimus.

Dokumentuose nurodyta, kad milicininkai iš pistoletų į įsiaudrinusius sporto sirgalius paleido 36 šūvius. Buvo nušautas devyniolikmetis Kauno 43-osios statybos valdybos mūrininkas Jonas Valkevičius, keturi žmonės sužeisti. Du iš jų sunkiai. Sužeisto dvidešimt penkių metų suvirintojo Alfonso Zarankos būklė įvertinta kaip „beviltiška“. Keturiasdešimt ketverių metų staliui Romui Misiurevičiui dėl sunkių sužeidimų buvo amputuota koja. Per neramumus buvo sumušti 8 milicininkai, dviem prireikė rimtos medikų pagalbos.

Prasta milicijos darbuotojų drausmė ir išbrauktas LKP CK biuro pažymos sakinys

LKP CK biuro pažymoje „Apie chuliganiškus pasireiškimus Kauno „Žalgirio“ stadione“ konstatuota, kad įvykiai „neturėjo politinio pobūdžio“ ir buvo įvertinti kaip „viešosios tvarkos pažeidimas“, kurį įvykdė laiku nesutramdyti chuliganai, daugelis kurių buvo neblaivūs. Griežtais papeikimais bei papeikimais nubausti Kauno miesto milicijos valdybos viršininko pareigas ėjęs A. Papazianas, kiti aukšto rango Milicijos valdybos pareigūnai. Varžybose budėjusių milicininkų liudijimu, įsakymą šaudyti davusio Milicijos valdybos Tarnybos skyriaus viršininko V. Masiulio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas. 1960 m. rugsėjo mėn. jis buvo atleistas iš pareigų „dėl baudžiamosios atsakomybės“, tačiau po metų vėl priimtas į darbą milicijoje.

Dokumentuose galima rasti iškalbingų duomenų apie blogą milicijos darbuotojų drausmę. Pavyzdžiui, apie tai, kad 1958‒1960 m. Kaune už kriminalinius nusikaltimus, įgaliojimų viršijimą, kyšininkavimą ir kt. nuteista 14 milicininkų. Vienas pareigūnas griežtos bausmės sulaukė už tai, kad būdamas girtas nušovė jokio nusikaltimo nepadariusį žmogų. Vien per pirmą 1960 m. pusmetį už tarnybinės drausmės pažeidimus bei „amoralius poelgius“ nubausti 44 milicininkai, už nusižengimus iš tarnybos atleista 13 pareigūnų.

LKP CK biuro pažymoje tipišku sovietiniu stiliumi atkreiptas dėmesys į tai, kad atrenkant 1960 m. liepos 21 d. varžybose Kauno „Žalgirio“ stadione turėjusius budėti milicijos darbuotojus, nebuvo įvertinta, jog renginys vyko „tarybų valdžios paskelbimo 20-mečio dieną“ bei nepadaryta tinkamų „politinių išvadų“. Sakinys apie tai, kad į 1960 m. liepos 21 d. Kauno „Žalgirio“ stadione budėjusių milicijos pareigūnų sąrašą buvo įtraukti „keli darbuotojai, anksčiau bausti už neteisėtą ginklo naudojimą ir girtuokliavimą“ dokumente išbrauktas.