P. Smuglevičiaus parašas.

Vilnius, 1798 m. kovo 19 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 58, l. 20–20v.

Pranciškus Smuglevičius (1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje – 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje) – žymiausias Lietuvos klasicizmo dailininkas. Didžiąją dailininko kūrybos dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais, šventųjų paveikslai, taip pat istorinio, mitologinio, alegorinio ir portretinio žanro kūriniai. Be to jis savo darbuose įamžino Vilniaus architektūros paminklus, svarbiausius LDK istorijos įvykius, kasdieninio žmonių gyvenimo, buities scenas.

Nuo 1795 m. iki mirties (1807 m.) P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. jis vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete, mokė studentus piešimo ir tapybos. Iš pradžių paskaitos vykdavo privačiose Smuglevičiaus dirbtuvėse. Jose pats dailininkas ir gyveno. 1799 m. buvo įsteigta mokymo studija.

Patvirtintas A. Mickevičiaus parašu.

Vilnius, 1823 m. lapkričio 19 d. Lenkų k.

LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1342 (1 d.), l. 1, 3.

Adomas Bernardas Mickevičius (1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, Osmanų imperija) – iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.

1817 m. A. Mickevičius kartu su Vilniaus universiteto studentais Tomu Zanu, Juozapu Ježovskiu, Pranciškumi Jeronimu Malevskiu ir kitais įsteigė nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Draugijos veiklai plečiantis, caro valdžia susekė Filomatų, taip pat ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas ir Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo nurodymu suėmė daug jų narių. Iš Kauno į Vilnių atvykęs A. Mickevičius apsistodavo Literatų gatvėje, bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte. Ten ir buvo suimtas 1823 m. lapkričio naktį iš 22 į 23 d. Poetas buvo įkalintas  Bazilijonų vienuolyno celėje, o tardyti vedamas Aušros Vartų gatve į buvusius Vyskupų rūmus. A. Mickevičius kalėjo 6 mėnesius ir, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą, 1824 m. gegužę buvo paleistas. Taip pat A. Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo valdžiai raštą. Apsistojęs Kruonio dvare laukė teismo sprendimo.

1824 m. vasarą A. Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą ir spalio mėn. vienu vežimu su Jonu Sobolevskiu išvyko iš Vilniaus. Profesorius J. Lelevelis įdėjo į kišenę 100 rublių. Rusijos gilumoje A. Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė.

Apačioje užrašyti A. Mickevičiaus gyvenimo metai, poemos „Ponas Tadas“ ir eilėraščio „Odė jaunystei“ pirmos eilutės.

Aut. Mykolas Kopelovičius.

Vilnius, XX a. I pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1342 (1 d.), l. 12.

Prof. J. Lelevelio parašas.

Vilnius, 1824 m. balandžio 19 d. Lenkų k.

LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1342, l. 8.

Joachimas Lelevelis (1786 m. kovo 22 d. Varšuvoje, Lenkija – 1861 m. gegužės 29 d. Paryžiuje, Prancūzija) – lenkų istorikas, kartografas, geografas, kultūros mecenatas, vienas iš Europos numizmatikos pradininkų, pedagogas, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius, graviūrų meistras, revoliucionierius.

1815 m., laimėjęs konkursą, J. Lelevelis užėmė Vilniaus universiteto visuotinės istorijos katedros profesoriaus pavaduotojo vietą. Į J. Lelevelio visuotinės istorijos kurso paskaitas susirinkdavo nuo 150 iki 400 klausytojų, studentai stovėdavo ir klausydavo net sausakimšame koridoriuje. J. Lelevelio novatoriškos paskaitos bei pažiūros darė didelę įtaką studentams, ypač Adomui Mickevičiui ir jo bendraminčiams filomatams bei filaretams. J. Lelevelis buvo šių slaptų draugijų idėjinis vadas ir jų narių patarėjas. Su A. Mickevičiumi bendravo visą likusį gyvenimą.

Pagal Kazimiero Kviatkovskio Vilniaus universiteto viešajai bibliotekai nutapytą portretą.

Iškarpa iš savaitraščio „Savaitės apžvalga“ (Przegląd tygodniowy), 1928 m. kovo 11 d., nr. 11. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 13, b. 55, l. 118.

Pagal 1861 m. Marijano Joročinskio piešinį (iš L[iucijono] Uziemblos rinkinių).

Iškarpa iš „Vilniaus laikraščio“ (Dziennik wileński), 1929 m. rugsėjo 24 d., nr. 219. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 13, b. 55, l. 119.

Patvirtintas I. Domeikos parašu.

Vilnius, 1823 m. lapkričio 19 d. Lenkų k.

LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1317 (25 d.), l. 1, 7v–8.

Ignas Domeika (1802 m. liepos 31 d. Nedzviadkoje (Naugarduko apsk., Baltarusija) – 1889 m. sausio 23 d. Čilėje, Santjage) – žymus lietuvių kilmės Čilės geologas, mineralogas, etnologas, 1831 m. sukilimo dalyvis, Čilės universiteto Santjage rektorius, Čilės respublikos garbės pilietis.

S. Daukanto parašas.

Sankt Peterburgas, 1843 m. kovo 21 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 33, l. 137–138.

Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dab. Skuodo rajonas – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, dab. Akmenės rajonas) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.

Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 m. Iškart po to išvyko į Rygą, kur tarnavo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.

Nuo 1835 m. Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. Jau Sankt Peterburge pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi. 1850 m. grįžo į Žemaitiją. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830–1831 m., nei 1863–1864 m. sukilimuose.

S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.), „Istorija žemaitiška“ (1831–1834 m.), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850 m.).

Jo sūnaus Liudviko Narbuto – 1863 m. sukilimo vado – parašas.

Šiauriai (Baltarusija), 1850 m. balandžio 20 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 11, b. 9, l. 6, 9v–10.

T. Narbuto parašas.

Šiaurių dvaras (Baltarusija), 1855 m. gegužės 25 d. Lenkų k. 

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 50, l. 41v–42.

Teodoras Narbutas (1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose, prie Gardino – 1864 m. lapkričio 27 d. Vilniuje) – lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas, inžinierius architektas. Jis kolekcionavo istorinius dokumentus bei jų kopijas, ypač – dokumentus, susijusius su Lietuvos istorija. Studijavo tautosaką. Panaudodamas liaudies pasakojimus savo darbuose, nuo 1813 m. organizavo archeologinius kasinėjimus. 1846 m. išspausdino Bychovco kroniką (išsamiausią Lietuvos metraščių versiją). Pagrindinis jo darbas – lenkų kalba parašyta ir Vilniuje atspausdinta 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“ (1835–1841 m.).

V. Sirokomlės parašas.

Vilnius, 1854 m. spalio 5 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 57, l. 17.

Vladislovas Sirokomlė (1823 m. rugsėjo 29 d. Smolgavos palivarke, Minsko gubernija – 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje, Vilniaus gubernija, palaidotas Rasų kapinėse) – lietuvių-lenkų bajoras, žymus vertėjas, publicistas ir poetas, rašęs daugiausia lenkų kalba.

Fot. [Abdonas Korzonas], kuris apie 1859 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, įsteigė fotoateljė. Jis priklausė 1863 m. sukilimo Vilniaus miesto organizacijai, fotografavo 1863 m. sukilimo dalyvius (Jokūbą Geištorą, Zigmantą Sierakauską ir kitus), platino jų fotografijas. 1863 m. balandžio mėn. suimtas ir ištremtas į Sibirą. Jo fotoateljė uždaryta, įranga ir fotografijos konfiskuotos.

Vilnius, apie 1860 m.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 161, l. 19.

XIX a. 6–7 deš.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 161, l. 25.

Išspausdino Mauricijus Orgelbrandas pagal Maksimilijono Fajanso (1827–1890) litografiją.

V. Sirokomlės ir M. Fajanso parašai.

Varšuva, XIX a. II pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 248, l. 209.

M. Akelaičio parašas.

Varšuva, 1856 m. rugsėjo 25 d. Lietuvių k.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 336, l. 2, 3v.

Mikalojus Akelaitis (1829 m. gruodžio 5 d. Čiuoderiškėse, dab. Marijampolės sav. – 1887 m. rugsėjo 27 d. Paryžiuje) – iškilus lietuvių kultūros veikėjas, prozininkas, publicistas, kalbininkas, tautosakininkas. 1858 m. su S. Daukantu apsigyveno Svirlaukyje (Latvija), vėliau gyveno Varniuose, Rietave, Vilniuje. Gyvendamas pas Oginskius, rūpinosi spaustuvės steigimu, lietuviškų knygų leidybos centro įkūrimu Rietave. M. Akelaičio paragintas Žemaičių vyskupas M. Valančius prašė Rusijos valdžios, kad leistų spausdinti blaivybės reikalams Žemaitijoje propaguoti skirtą laikraštį, bet leidimas nebuvo gautas.

Klemensas Kairys (1836 m. vasario 15 d. Liudiškiai, Anykščių valsčius – 1864 m. gegužės 28 d. Verchoturjė, dab. Sverdlovsko sritis) – Lietuvos kunigas, poetas. 1853–1857 m. jis studijavo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Varniuose, vėliau Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge. Už priklausymą slaptai studentų organizacijai 1863 m. ištremtas į Sibirą. Iki gyvenimo pabaigos gyveno tremtyje Verchoturėje (tuo metu – Permės gubernija, dabar – Sverdlovsko sritis, Rusija).

A. Baranausko parašas.

Varniai, 1856 m. lapkričio 22 d. Lietuvių k.

LVIA, f. 378, ap. 220, b. 200, l. 717–718.

Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskritis – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) – Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. 1856 m. jis įstojo į Varnių kunigų seminariją. Studijų Varniuose metais bendravo su Klemensu Kairiu.

F. Listo parašas.

Viena, 1858 m. kovo 16 d. Prancūzų k.

LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 427, l. 1.

Ferencas Listas (1811 m. spalio 22 d. Doborjane, netoli Šoprono – 1886 m. liepos 31 d. Bairoite, Vokietija) – XIX a. vengrų kompozitorius romantikas, pianistas, pedagogas, 19 vengrų rapsodijų, operos, oratorijų, sonatų, koncertų fortepijonui su orkestru autorius. Vengrų muzikos klasikas.

H. Semiradskio parašas.

Via Margutta 5, Roma, 1880 m. kovo 12 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 58, l. 18–19.

Henrikas Semiradskis (1843–1902 m.) – XIX a. lenkų tapytojas, akademistas. Geriausiai žinomas istorinio žanro paveikslais.

J. Mateikos parašas.

Krokuva, 1882 m. liepos 15 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 58, l. 9.

Janas Mateika (1838 m. liepos 28 d. Krokuvoje, dažnai jo gimimo data neteisingai nurodoma kaip liepos 24, pats dailininkas tvirtino, kad jis gimė liepos 30 – 1893 m. lapkričio 1 d. ten pat) – Lenkijos dailininkas, žymus savo istorinės tematikos ir bataliniais paveikslais.

Garsiausias jo darbas, Lenkijoje vadinamas nacionalinės kultūros perlu – batalinis paveikslas „Žalgirio mūšis“. Garsusis paveikslas iš karto buvo pripažintas kaip unikaliausia 1410 m. prie Griunvaldo įvykusio „tautų mūšio“ meninė vizija, perteikianti sąjungininkų kariuomenės pergalę prieš Kryžiuočių ordiną ir jo talkininkus. J. Mateikos paveiksle „Žalgirio mūšis“ galima identifikuoti net apie 90 istorinių asmenų, minimų šaltiniuose kaip mūšio dalyviai.

Julijano Kostkos ir Liudviko Mulerto fotoateljė, Varšuva, Lenkija, po 1873 m. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 83, l. 12.

Apačioje užrašas: „Kun. Antanas Juškevičius Kauno kalėjime 1864 m.“.

Išleistas Marijos Šlapelienės knygyne, Vilniuje, [1908] m. Lietuvių k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 253, l. 3.

Antanas Juška (1819 m. birželio 16 d. Daujotai, Ariogalos valsčius – 1880 m. lapkričio 1 d. Kazanė, 1990 m. perlaidotas Veliuonoje) – Lietuvos kunigas, tautosakininkas, leksikografas. Alsėdžių, Pušaloto, Veliuonos, Vilkijos apylinkėse užrašė apie 7000 dainų ir apie 2000 melodijų, aprašė veliuoniškių ir pušalotiečių vestuvių apeigas.

XIX a. II pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 178, l. 1a–1.

Jonas Aleksandras Liudvikas Karlovičius (1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse – 1903 m. birželio 14 d. Varšuvoje) – etnografas, muzikologas, kalbotyrininkas. Žinomas kaip vieno didžiausių lenkų kalbos žodyno, studijų apie lietuvių kalbą autorius.

Nuotrauka daryta brolių Edvardo, Henriko ir Vaclovo Čyžų fotoateljė Vilniuje. Apačioje – firminis įrašas: „F[rè]res CZYŻ VILNA“. Nuotraukos reverse – Čyžų fotoateljė firminis ženklas, J. Karlovičiaus parašas, nuotraukos padarymo data – 1879 m.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 1, l. 12–12v.

XIX a. II pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 72, l. 631.

Antano Juškos brolis Jonas Juška, 1843 m. baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigavo Pušaloto, Veliuonos ir Alsėdžių parapijose. 1863 m. sukilimo metu buvo 9 mėn. kalintas caro valdžios. Rūpindamasis surinktų dainų spausdinimu, 1879 m. išvyko pas brolį į Kazanę,  kur ir mirė.

J. Juškos parašas.

Kazanė, 1880 m. lapkričio 2 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 178, l. 243–244.

Laiško pabaigoje pridėtas V. Bakučio ranka rašytas tekstas: „Aš daug žinau patarlių senovės. Esu biednas žmogus, duonos neturiu. Kad turėčiau duonos, galėčiau daug surinkti“ (laiško kalba adaptuota).

M. Davainio-Silvestraičio ir V. Bakučio parašai.

Davainava, 1883 m. vasario 15–16 d. Lenkų ir lietuvių k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 236, l. 8–9v.

Mečislovas Davainis-Silvestraitis (Dovoina-Silvestravičius, 1849 m. balandžio 20 d. Žieveliškėje, Raseinių apskritis – 1919 m. gegužės 31 d. Vilniuje) – žurnalistas, poetas, publicistas, tautosakininkas, kultūrininkas, knygnešys.

Apačioje užrašas: „M. Dovoina-Silvestravičius Lietuvos rašejas / M. Dowojna-Sylwestrowicz pisarz litewski“.

Išleistas Martyno Kuktos spaustuvėje, Vilniuje, 1906 m. Lietuvių ir lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 253, l. 6.

V. Bakučio parašas.

Paserbentis, 1883 m. rugsėjo 11 d. Lietuvių k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 236, l. 82.

V. Bakutis (1829 m. vasario 15 d. – 1899 m. gegužės 26 d.) M. Dovoinos-Silvestravičiaus prašymu rinko žemaičių (Kalnujų apylinkėse, prie Raseinių) tautosaką.

Apačioje užrašas: „Vincas Bakutis. Iš Raseinių parak[p]. ir pavieto / Z Rosieńskiego powiatu na Żmujdzi (M. Dovoinos-Silvestravičiaus leidimas).

Išleistas Martyno Kuktos spaustuvėje, Vilniuje, apie 1906 m. Lietuvių ir lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 253, l. 9.

Nuotrauka daryta Stanislovo Bizanskio fotoateljė, Stepono aikštėje, Krokuvoje.

O. Kolbergo parašas.

XIX a. II pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 83, l. 8–8v.

Oskaras Kolbergas (1814 m. vasario 22 d. Przysucha (Mazovijos vaivadija) – 1890 m. birželio 3 d. Krokuva) – lenkų tautosakininkas, kultūros antropologas, kompozitorius ir muzikologas. Nuo 1868 m. Krokuvos mokslo draugijos, nuo 1874 m. Krokuvos mokslų akademijos narys. Užnemunėje rinko lietuvių tautosaką ir etnografinę medžiagą. Užrašė ir paskelbė lietuvių liaudies dainų tekstus.

J. I. Kraševskio parašas.

Vila Mirafiora, Sanremas, 1886 m. gruodžio 18 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 105, l. 10–11.

Juozapas Ignotas Kraševskis (1812 m. liepos 28 d. Varšuvoje – 1887 m. kovo 19 d. Ženevoje, palaidotas Krokuvoje) žinomas kaip istorikas, rašytojas, kritikas ir publicistas, palikęs apie 600 tomų įvairios kūrybos. Domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius, leido žurnalą „Athenaeum“ (1841–1851 m. išėjo 66 numeriai). Gyvendamas Varšuvoje redagavo dienraštį „Gazeta Codzienna“. Taip pat domėjosi archeologiniais paminklais, dažnai apie juos rašė spaudoje ir kituose leidiniuose, palaikė ryšius su grafais Tiškevičiais, L. A. Jucevičiumi ir kitais to meto šviesuoliais.

XIX a. II pusė.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 161, l. 11.

Jubiliejaus minėjimas vyko 1879 m. spalio pradžioje, Krokuvoje. Šioje šventėje dalyvavo Jonas Karlovičius.

Krokuva, 1879 m. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 77, l. 30.

Pagal Henriko Redlicho piešinį.

XIX a. II pusė.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 83, l. 63.

Reverse nurodytas gavėjo – J. Karlovičiaus – adresas Varšuvoje.

Z. Gliogerio parašas.

Ježevas, Lenkija, 1888 m. sausio 30 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 96, l. 23–23v.

Zigmantas Gliogeris (1845 m. lapkričio 3 d. Tibori Kamianka, Augustavo gubernija – 1910 m. rugpjūčio 16 d. Varšuva, palaidotas Povonzkų kapinėse) – lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas.

Etnografiją laikė viena iš istorijos pagalbinių disciplinų, kuri teikia žinių apie tautas; etnografinį lyginimo metodą aprašė knygoje „Vestuvių apeigos“. Nuo 1871 m. ne kartą keliavo Nemunu nuo Gardino iki Kauno, rinko etnografinę medžiagą ir tyrinėjo jo pakrantes. Išleido dainų rinkinių.

Pirmasis Lietuvoje surado akmens amžiaus gyvenviečių, surinko daug įvairių iškasenų ir sudarė jų chronologiją, tai aprašė žurnale „Wiadomości archeologiczne“. Archeologiniai rinkiniai saugomi Krokuvos ir Varšuvos muziejuose bei bibliotekose. Išleistose knygose pateikė duomenų ir iš viduramžių Lietuvos.

Apačioje Z. Gliogerio parašas.

Fotoateljė „Świetlik“, Varšuva, 1890 m. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 83, l. 79.

Patvirtintas komisijos antspaudu ir jos pirmininko valstybės patarėjo J. Golovackio parašu.

Vilnius, 1887 m. spalio 2 d. Rusų k.

LVIA, f. 594, ap. 1, b. 633, l. 44.

Ivanas Sprogis (1835 m. birželio 20 d. Pliavinios, Livonijos gubernija, Rusijos imperija – 1916 m. arba 1918 m., Kijevas) – latvių kilmės rusų istorikas, archeologas, etnografas ir bibliografas. Nuo 1879 m. vadovavo Vilniaus centriniam senųjų aktų archyvui, dalyvavo Vilniaus archeografijos komisijos veikloje.

I. Sprogio parašas.

Vilnius, XIX a. pab. – XX a. pr. Rusų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 238, l. 1.

M. K. Čiurlionio parašas.

[Druskininkai, 1892 m.]. Lenkų k.

LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 5558, l. 3.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas. Jis vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žinomiausių jo muzikinių darbų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų populiariausi: „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, Piramidžių ir Žvaigždžių sonatos.

1889–1893 m. mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Bržezickį ir A. Sigetinskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskovskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.

M. Konopnickos parašas.

Varšuva, [XIX a. pab. – XX a. pr.]. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 50, l. 35–35a.

Marija Konopnicka (1842 m. gegužės 23 d. Suvalkuose, Rusijos imperijoje – 1910 m. spalio 8 d. Lvove, Rusijos imperijoje) – lenkų poetė, novelistė, literatūros kritikė, vertėja ir moterų teisių gynėja. 1855–1856 m. ji lankė moterų katalikių parapinę mokyklą Varšuvoje, ten susipažino su Eliza Ožeškiene, su kuria visą gyvenimą buvo geros draugės.

Spausdintas eilėraštis su M. Konopnickos ranka rašytomis pastabomis, pataisymais. 1893 m. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 104, l. 276–277.

Averse ranka užrašytas sveikinimas vestuvių proga: „Ilgų metų, laimės jauniesiems“.

H. Senkevičiaus parašas.

Varšuva, 1901 m. spalio 27 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 8, b. 57, l. 9–9v.

Henrikas Senkevičius (1846 m. gegužės 5 d., Wola Okrzejska, Lenkijos Kongreso karalystė, Rusijos imperija – 1916 m. lapkričio 15, Vevey, Šveicarija) – lenkų rašytojas. 1905 m. gavo Nobelio literatūros premiją. Jis buvo šeštasis rašytojas, gavęs šią premiją.

H. Senkevičiaus parašas.

1902 m. gruodžio 6 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 110, l. 195.

Nutapė lenkų tapytojas K[azimieras] Pochvalskis pagal anglų grafiko R[ičardo] Pauluseno heliograviūrą. Išspausdintas dvisavaitraštyje „Pasaulis“ (Świat).

XIX a. pab. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 13, b. 714, l. 25.

Nuotrauka. Gardinas, 1910 m. gegužės 15 d.

Elizos Ožeškienės sentencija: „Žmonės mylintys idėjas ir dėl jų kenčiantys, tai – varpai, kurie kviečia į šventovę apsnūdėlius“ ir jos parašas.

1903 m. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 13, b. 851, l. 7; ap. 3, b. 50, l. 9.

Eliza Ožeškienė (1841 m. birželio 6 d. Milkovščiznos dvare, Gardino gubernija – 1910 m. gegužės 18 d. Gardine, Gardino gubernija) – lenkų rašytoja, novelistė, publicistė. 1904 m. jos kandidatūra buvo pasiūlyta Nobelio literatūros premijai gauti. Nors E. Ožeškienės kūryba buvo vertinama geriau, premiją gavo Henrikas Senkevičius. Dar kartą jos kandidatūra buvo pasiūlyta 1909 m., tačiau švedų komisijos sprendimu ji atiteko jų tautietei Selmai Lagerlef.

Rektoriaus prierašas pieštuku: prieštaravimų nesulaukta, turi grįžti iki rugsėjo 18 d.

M. Yčo parašas.

Tomskas, 1908 m. gegužės 8 d. Rusų k.

LVIA, f. 1999, ap. 1, b. 15, l. 19.

Martynas Yčas (1885 m. lapkričio 13 d. Šimpeliškių sodžiuje, Biržų apskritis – 1941 m. balandžio 5 d. Rio de Žaneire) – žymus teisininkas ir politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.

Pradinį mokslą išėjo Biržų liaudies mokykloje. 1900 m. brolis Jonas Yčas nusivežė jį į Peterburgą, kuriame pats studijavo ir parengė stoti į gimnaziją. 1903 m. įstojo į Pernavos (Pernu, Estija) gimnazijos trečiąją klasę. 1906 m. išvyko pas brolį Joną į Tomską, metus mokėsi privačiai, o 1907 m. išlaikė abitūros egzaminus ir pradėjo studijuoti teisę Tomsko universitete. 1911 m. baigė studijas.

Fot. V. Korkinčė.

Tomskas, XX a. I deš. Rusų k.

LVIA, f. 1999, ap. 1, b. 15, l. 3a.

J. Basanavičiaus parašas.

Spaudinys, rankraštis. Vilnius, 1908 m. rugsėjo 23 d. Lietuvių ir rusų k.

LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 1, l. 118–118v.

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.

Apačioje užrašas: „Dr. Jonas Basanavičius „Auszros“ įsteigtojas 1883 m. / Dr. Jan Basanowicz założyciel „Auszry w 1883 roku (M. Dovoinos-Silvestravičiaus leidimas Vilniuje)“.

Išleistas Martyno Kuktos spaustuvėje, Vilniuje, XX a. pr. Lietuvių ir lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 253, l. 5.

Prie prašymo pridedama J. Aukštuolio nuotrauka. J. Aukštuolio parašas.

Tomskas, 1912 m. balandžio 11 d. Rusų k.

LVIA, f. 1999, ap. 1, b. 22–22v.

Jonas Aukštuolis (1885 m. vasario 20 d. Kalnagaliai, Vabalininko valsčiaus, Biržų apskritis – 1949 m. spalio 28 d. Dubravlagas, Mordovija) – Lietuvos diplomatas, teisininkas. 1907 m. baigė Mintaujos gimnaziją. 1908–1912 m. mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, 1912 m. baigė Tomsko universitetą.

Vilnius, 1916 m. kovo 29 d.

LVIA, f. 641, ap. 2, b. 18, l. 11.

Mykolas Eustachijus Brenšteinas (1874 m. spalio 2 d. Telšiuose – 1938 m. kovo 29 d. Vilniuje) – Lietuvos, daugiausia Žemaitijos istorijos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas, etnografas, bibliotekininkas. Rašė lenkų kalba.

Spaudinys su Mykolo Brenšteino parašu.

Vilnius, 1924 m. rugsėjo 25 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 115, l. 65–65 v.

Mykolas Eustachijus Brenšteinas 1919–1938 m. buvo Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininkas, 1925–1938 m. Rankraščių, raižinių ir natų skyriaus ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejaus vedėjas, prie muziejaus įsteigė Etnografijos skyrių.

M. S. Sklodovskos-Kiuri parašas.

Paryžius, 1912 m. rugpjūčio 20 d. Lenkų ir prancūzų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 50, l. 84.

Marija Salomėja Sklodovska-Kiuri (1867 m. lapkričio 7 d. – 1934 m. liepos 4 d.) – lenkų-prancūzų mokslininkė, viena radiologijos srities pradininkių, dukart Nobelio premijos laureatė. Ji buvo pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją ir pirmoji pasaulyje, gavusi šią premiją du kartus, taip pat vienintelė, šią premiją gavusi skirtingose mokslo šakose. Marija Sklodovska-Kiuri – pirmoji moteris, tapusi Paryžiaus Sorbonos universiteto profesore.

„Norėdamas pagerbti Lietuvoje gimusio Tado Kosciuškos mirties šimtąsias metines, sukūriau tai progai paminklinę lentą, kurią norėčiau įmūryti Šv. Jonų bažnyčios sienoje. Dėl to prašau Jūsų Ekscelencijos leidimo įmūryti šią lentą bažnyčioje ir savo sutikimą pranešti Šv. Jonų bažnyčios klebonui. Kitoje pusėje pridedu minimos lentos eskizinį piešinį. Su gilia pagarba – A. Vivulskis“.

Vilnius, 1917 m. spalio 1 d. Lenkų k.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6348, l. 25.

Antanas Vivulskis (1877 m. vasario 20 d. Totmoje, Vologdos sritis, Rusija – 1919 m. sausio 10 d. Vilniuje) – lietuvių architektas ir skulptorius, kūręs dabartinės Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje.

Gimė Rusijos gilumoje, kur jo tėvas mokęsis miškų ūkio mokykloje buvo likęs dirbti. Po tėvo mirties su motina sugrįžo į Lietuvą. 1897–1901 m. studijavo architektūros akademijoje Vienoje, 1902–1909 m. aukštojoje dailės mokykloje Paryžiuje. Nuo 1913 m. gyveno Vilniuje. 1919 m. sausį Vilniuje dalyvavo kovose prieš Raudonąją armiją. Vyskupo Jurgio Matulaičio leidimu, A. Vivulskis po mirties buvo palaidotas jo suprojektuotoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. 1932 m. įrengta skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus antkapinė plokštė su A. Vivulskio, apglėbusio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketą, atvaizdu. 1962 m. architekto palaikai perlaidoti Rasų kapinėse.

Vilnius, 1916 m. vasario 18 d.

LVIA, f. 641, ap. 2, b. 73, l. 471.

M. Juzefovičiaus parašas.

XX a. I pusė.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 248, l. 64bv.

Mykolas Juzefovičius (1860 m. gruodžio 26 d. Daugirdavos dvare, Ariogaloje – 1941 m. Vilniuje, apsigyveno Vilniuje nuo 1919 m.) – daugiausia dirbo kaip mokytojas ir kompozitorius. Jis baigė fortepijono studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje, vėliau žinias gilino Drezdeno karališkojoje konservatorijoje ir iki 1914 m. tęsė savo veiklą Liepojoje. M. Juzefovičius neapsiribojo vien mokymu. Nuo 1930 m. dirbo Vilniaus lenkų radijo stotyje, buvo Vilniaus filharmonijos draugijos steigėjas. Taip pat dažnai dirigavo Vilniaus simfoninio orkestro koncertams.

XX a. I pusė. Prancūzų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 248, l. 32.

Ernestas Galvanauskas (1882 m. lapkričio 20 d. Zizonyse, Vabalninko valsčius – 1967 m. liepos 24 d. Eks le Bene, Prancūzija) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas.

Nuo 1919 m. spalio mėn. iki 1920 m. birželio mėn. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, kartu – finansų, prekybos ir pramonės ministras; ministro pareigose iki 1922 m. Nuo 1922 m. vasario mėn. iki 1924 m. birželio mėn. – vėl Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. E. Galvanausko ryžto dėka jo vadovaujamas Ministrų kabinetas nutarė 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidaryti Lietuvos universitetą.