A. L. Levenhaupto parašas ir antspaudas.

Mintauja, 1705 m. sausio 18 d. Švedų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 258, l. 38–38v.

Adomas Liudvikas Levenhauptas – vienas garsiausių Švedijos karaliaus Karolio XII karvedžių, pasižymėjusių Šiaurės kare (1700–1721m.). 1709 m. po kautynių prie Poltavos kartu su visa švedų armija pasidavė Rusijos caro Petro I kariuomenei. Mirė 1719 m. rusų nelaisvėje.

Švedų karininko J. Dankvarto parašas.

Plungė, 1705 m. vasario 9 d. Vokiečių k., vertimas į lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 6, b. 186, l. 1, 2.

Patvirtintas antspaudu ir rusų generolų majorų Sucharevo, Milovanovo ir Bestuževo–Riumino parašais, taip pat Karo kolegijos valdininkų parašais.

Sankt Peterburgas, 1804 m. lapkričio 10 d. Rusų k.

LVIA, f. 1282, ap. 1, b. 10182, l. 1.

Patvirtintas generolo M. Kutuzovo parašu.

Brunau, 1805 m. spalio 3 d. Rusų k.

LVIA, f. 387, b/s 1805 m., b. 285, l. 13.

Michailas Kutuzovas (1745 m. rugsėjo 16 d. Sankt Peterburgas – 1813 m. balandžio 28 d. Bunclau, dab. Boleslavecas, Lenkija) – rusų karvedys, karinis strategas, generolas feldmaršalas (1812 m.), Smolensko kunigaikštis (1812 m.). 1812 m. karo didvyris, išgarsėjęs tuo, kad apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės bei privertė jį gėdingai trauktis.

Karvedžio Aleksandro Suvorovo mokinys. Pirmąjį karinį patyrimą įgijo 1764–1765 m. Abiejų Tautų Respublikoje, vadovavo mažiems kariniams daliniams, kovojantiems su Baro konfederatais. Dalyvavo 1768–1774 m. ir 1787–1791 m. karuose su Turkija. 1774 m. sužeistas, neteko kairiosios akies. Pasižymėjo per 1790 m. Izmailo šturmą.

1795–1799 m. Rusijos imperijos kariuomenės Suomijoje vadas. 1799–1801 m. ir 1809–1811 m. Lietuvos generalgubernatorius, 1801–1802 m. Sankt Peterburgo generalgubernatorius, 1806–1807 m. Kijevo generalgubernatorius. 1802 m. patekęs į imperatorius Aleksandro I nemalonę, paliko kariuomenę.

Per 1805 m. Austrijos ir Rusijos karą su Napoleono I Prancūzija vėl vadovavo Rusijos kariuomenei Austrijoje, 1805 m. gruodžio 2 d. dalyvavo Austerlico mūšyje. Per 1806–1812 m. karą su Turkija 1811–1812 m. Moldavijos armijos vadas. Pasiekė pergalių ir pasirašė Rusijai naudingą Bukarešto taiką.

Per Napoleono 1812 m. žygį į Rusiją viešosios nuomonės veikiamo imperatorius Aleksandro I rugpjūčio 9 d. paskirtas kariuomenės vyriausiuoju vadu. Vengė lemiamo susidūrimo, bet spaudžiamas imperatoriaus ir viešosios nuomonės rugsėjo 7 d. stojo į Borodino mūšį. Nors patyrė didelių nuostolių, bet kariuomenės neprarado. Priverstas trauktis atidavė Maskvą prancūzams. Vėliau persekiojo dėl šalčio ir bado priverstus trauktis prancūzus, mūšyje prie Malojaroslaveco spalio 24 d. neleido jiems žygiuoti į Ukrainą. Lapkričio 26–29 d. Berezinos mūšyje sumušė Napoleono I pagrindines pajėgas. Nuo 1813 m. sausio vadovavo Rusijos kariuomenei Europoje.

Patvirtintas generolo M. Kutuzovo parašu.

1805 m. Rusų k.

LVIA, f. 387, BS, 1805 m., b. 285, l. 17.

Spausdintas dokumentas patvirtintas antspaudu ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I bei karo ministro A. Arakčejevo parašais.

Sankt Peterburgas, 1808 m. balandžio 27 d. Rusų k.

LVIA, f. 391, ap. 1, b. 1284, l. 85.

Aleksejus Arakčejevas (1769 m. spalio 4 d. Garusovo, Tverės gubernija – 1834 m. gegužės 3 d. Gruzino, Novgorodo gubernija) – Rusijos imperijos valstybės veikėjas, valdant carui Aleksandrui I, grafas (1799 m.), artilerijos generolas (1807 m.), Rusijos karo ministras 1808–1810 m.

Karo ministro J. Poniatovskio parašas.

Spaudinys, rankraštis. Varšuva, 1810 m. rugsėjo 4 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 3, l. 70.

Kunigaikštis Juozapas Poniatovskis (1763 m. gegužės 7 d., Viena – 1813 m. spalio 19 d., Baltasis Elsteris netoli Leipcigo) – Lenkijos generolas, Prancūzijos maršalas. Paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio giminaitis.

Aut. dailininkas Juozapas Grassi.

1788 m. Lenkų ir prancūzų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 248, l. 163.

Patvirtintas Karo ministerijos antspaudu ir karo ministro J. Poniatovskio parašu.

Rankraštis. Varšuva, 1811 m. vasario 1 d.

LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 3, l. 70.

Lenkijos Kongreso karalystė – 1815 m. Vienos kongreso sprendimu sudaryta valstybė, nominaliai savarankiška, bet faktiškai valdoma Rusijos imperijos ir iki 1918 m. buvusi jos sudėtyje. 1815–1831 m. turėjo atskirą nuo Rusijos kariuomenę. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro valdžios ji buvo panaikinta.

[1815–1831 m.]. Lenkų ir prancūzų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 258, l. 70.

Patvirtintas turkų armijos štabo viršininko parašu ir antspaudu.

1877–1878 m. Arabų ir rusų k.

LVIA, f. 1135, ap. 21, b. 43, l. 1–2.

Nuotrauka daryta J. Šteinbergo fotoateljė prie pasažo Nevos prospekto ir Sodų gatvės sankirtoje. V. Karlovičiaus parašas.

Sankt Peterburgas, XIX a. II pusė. Lenkų ir rusų k.

LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 83, l. 6–6v.