Tado Kosciuškos parašas. Apskritas sukilimo antspaudas, kurio vaizdulyje lenkų kalba įrašytas sukilimo šūkis „LAISVĖ, VIENTISUMAS IR NEPRIKLAUSOMYBĖ“ (WOLNOŚĆ, CAŁOŚĆ I NIEPODLEGŁOŚĆ).

Krokuva, 1794 m. kovo 31 d. Lenkų k.

LVIA, f. 39 (SA), ap. 1, b. 1 (19156), l. 66–66v.

Tadas Kosciuška (1746 m. vasario 4 d., Merečovščizna – 1817 m. spalio 15 d., Zoloturnas) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius ir generolas nesavanoriškai tarnavęs Lenkijos Karalystės kariuomenėje, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775–1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. 1792 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Patvirtintas T. Kosciuškos parašu ir sukilimo antspaudu.

Originalas. Stovykla prie Polamo, 1794 m. gegužės 18 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 10, l. 24.

Architektas Antanas Vivulskis sukilimo vadą pavaizdavo su vėliava rankoje. Kita ranka jis rodo į užrašą „Už tautų laisvę ir nepriklausomybę“ (Za wolność i swobodę ludów). Lentos viršuje – skydas su Lietuvos ir Lenkijos herbais, apačioje ištiesinti dalgiai – sukilime dalyvavusių valstiečių ginklai.

Vilnius, 1917 m. spalio 1 d. Lenkų k.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6348, l. 25v.

Patvirtintas 87 bajorų parašais.

Originalas. Širvintos, 1831 m. balandžio 9 d. Lenkų k.

LVIA, f.1135, ap. 4, b. 371, l.1–1v.

M. Muravjovo parašas.

Vilnius, 1864 m. birželio 5 d. Rusų kalba.

LVIA, f. 1240, ap. 1, b. 205, l. 36.

Michailas Muravjovas (1796 m. spalio 12 d. Maskvoje – 1866 m. rugsėjo 10 d. Peterburge) – carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius (nuo 1863 m. gegužės 15 d. iki 1865 m.; iki tol buvo Gardino generalgubernatorius). Į šias pareigas paskirtas numalšinti 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje. Pasižymėjo ypatingu žiaurumu, už tai vėliau pramintas „Koriku“.

XIX a. II pusė.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 149, l. 168–168v.

Spaudinys. 1898 m. Rusų k.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 215, l. 1.

Z. Sierakausko parašas.

Vilnius, 1863 m. gegužės 23 d. Rusų k.

LVIA, f. 494, ap. 1, b. 48, l. 22–23v.

Zigmantas Sierakauskas (1826 m. gegužės 30 d. carinės Rusijos Volynės gubernijoje (dabar Ukrainos Volynės sritis) – 1863 m. birželio 15 d., Vilnius) – vienas 1863 m. sukilimo vadų. Z. Sierakausko senelis buvo Kosciuškos sukilimo dalyvis, tėvas Ignotas Sierakauskas žuvo 1831 m. sukilime, kai Zigmantui buvo vos penkeri metai. Nuo 1863 m. balandžio mėn. – Lietuvos sukilėlių karinis viršininkas ir Kauno vaivada. Birželio 27 d. generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu pakartas Lukiškių aikštėje, o jo šeima suimta ir ištremta į Samarą. Palaikai paslėpti ant Gedimino kalno (2017 m. rasti ir tirti palaikai, 2019 m. lapkričio 22 d. perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje).

Apie 1863 m.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 147, l. 123-123 v; b. 148, l. 2–2v.

A. Mackevičiaus parašas.

1863 m. gruodžio 15 d. Lenkų ir rusų k.

LVIA, f. 378, ap. 219, b. 121, l. 19–19v.

Antanas Mackevičius (1828 m. birželio 26 d. Morkiuose, Viduklės valsčius – 1863 m. gruodžio 28 d. Kaune) – lietuvių kunigas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų, pirmasis išsakęs nepriklausomos Lietuvos idėją.

Baigęs  Varnių kunigų seminariją vikaravo Krekenavoje, 1856–1862 m. – Paberžėje. 1862 m. susipažino su būsimais sukilimo vadais Z. Sierakausku ir K. Kalinausku. 1863 m. pavasarį Lietuvoje prasidėjus sukilimui prieš carinės Rusijos priespaudą, kovo 20 d. Paberžės bažnyčioje jis perskaitė sukilėlių manifestą, ir „išėjo“ į mišką. A. Mackevičius surinko apie 250 ginkluotų žmonių būrį ir ėmė jam vadovauti. Medžiokliniais šautuvais ir dalgiais ginkluotus 8–15 tūkstančių sukilėlių malšino beveik 145 tūkstančiai caro kareivių. 1863 m. lapkričio 26 d. netoli Vilkijos, Lebedžių kaime, įvyko paskutinis A. Mackevičiaus sukilėlių būrio mūšis. Gruodžio 17 d. kunigas suimtas ir pristatytas į Kauno kalėjimą (dab. Maironio namas). Atsisakius išduoti sukilimo vadus, M. Muravjovo nutarimu sukilėlių vadui paskirta mirties bausmė pakariant. Nuosprendis įvykdytas Kaune, Ožeškienės g. 1863 m. gruodžio 28 d.

V. Kalinausko parašas.

Rezoliucija pieštuku: kovo 5 d. Pranešti, kad vakansijų nėra.

Vilnius, 1861 m. kovo 2 d. Rusų k.

LVIA, f. 378, BS, 1861 m., b. 30, l. 1.

Konstantinas Kalinauskas (1838 m. vasario 2 d. Mastaulėnuose, prie Svisločiaus, Gardino sritis – 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje) – vienas 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vadovų. Dėl rengimosi sukilimui bei organizacijų vienijimo 1862 m. vasarą Vilniuje ir Kėdainiuose tarėsi su Z. Sierakausku, J. Geištoru, kunigu A. Mackevičiumi ir kitais. Nuo 1863 m. birželio mėn. jis įėjo į naują sukilimo vadovybę. Rusijos imperijos policijos suimtas 1864 m. vasario 9 d. Karo lauko teismas nuteisė jį mirties bausme pakariant. Nuosprendis buvo įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje. Palaikai paslėpti ant Gedimino kalno (2017 m. rasti ir tirti palaikai, 2019 m. lapkričio 22 d. perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje).

Fot. Džiuzepė Achilas Bonoldis (1818 m. Barselona, Ispanija – 1871 m. Paryžius, Prancūzija) – italų dainininkas, fotografas, 1863 m. sukilimo dalyvis.

Vilnius, 1863 m.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 147, l. 125.

V. Kalinausko parašas.

1864 m. vasario 28 d. Rusų k.

LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 7v.

V. K. Kalinausko ranka rašytuose parodymuose pateikiami jo biografiniai faktai ir aprašomas gyvenimas Vilniuje nuo1862 m. pabaigos iki arešto. V. K. Kalinauskas dažnai keitė gyvenamąsias vietas ir slapyvardžius.

V. K. Kalinausko ir tardymo komisijos narių parašai.

Vilnius, 1864 m. kovo 2 d. Rusų k.

LVIA, f. 1848, ap.1, b. 280, l. 20, 24.

Plakatas–piešinys pagamintas Valerijaus Ževuskio foto ateljė, Krokuvoje, XIX a. II pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 258, l. 95.

Plakatas–piešinys pagamintas Valerijaus Ževuskio fotoateljė, Krokuvoje, XIX a. II pusė. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 258, l. 97.

Išlikęs vokas, kuriame siųstas laiškas iš Sankt Peterburgo į Varšuvą.

M. E. Andriolio parašas.

Sankt Peterburgas, 1863 m. lapkričio 12 d. Lenkų ir rusų k.

LVIA, f. 378, PS, 1863 m., b. 1293, l. 6–6a.

Mykolas Elvyras Andriolis (1836 m. lapkričio 2 d. Vilnius – 1893 m. rugpjūčio 23 d. Nalenčiovas, Liublino vaivadija) – Lenkijos ir Lietuvos grafikas, tapytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis.

Tėvas dailininkas Pranciškus Andriolis. Nuo 1855 m. Maskvos universitete studijavo mediciną, mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1857 m. Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje įgijo dailininko diplomą. 1860–1861 m. tobulinosi Šv. Luko akademijoje Romoje.

Lietuvoje prasidėjus 1863 m. sukilimui Liudvikas Narbutas jį paskyrė būrio vadu, prie Lydos paimtas į nelaisvę, kalintas Kauno kalėjime. Pabėgęs iš kalėjimo gyveno Londone, 1864–1866 m. Prancūzijoje, grįžtantis į Lietuvą suimtas ir 1868 m. ištremtas 15 metų į Viatką (Rusija). Po 1871 m. amnestijos apsigyveno Varšuvoje, nuo 1880 m. gyveno Bžeguose prie Varšuvos. 1883–1886 m. dirbo „Firmin Didot“ leidykloje Paryžiuje.

Nupiešė istorinių ir buitinių kompozicijų, ciklą „1863 sukilimas Lietuvoje“, iliustravo knygų (E. Ožeškienės, V. Sirokomlės, I. Chodzkos, A. Mickevičiaus, J. I. Kraševskio, J. Slovackio, J. F. Cooperio, W. Shakespeare’o), nutapė peizažų, portretų, religinių kompozicijų bažnyčioms (Veliuonos, Kauno, Naugarduko).

Vienoje iš jų įrašytas jo slapyvardis – Janas Zaruba.

1866 m.

LVIA, f. 439, ap. 1, b. 147, l. 7-7v, 8–8v.

Mykolas Elvyras Andriolis 1863 m. pabėgo iš Kauno tvirtovės, slapta išvyko iš Rusijos imperijos ir apsigyveno Paryžiuje. 1866 m. vykdydamas Lenkų emigracijos komiteto misiją, su buvusiu Trakų apskrities karinio viršininko Kleto Korevos adjutantu Tomu Gregutovičiumi per Šveicariją, Vokietiją, Austriją ir Graikiją pasiekė Konstantinopolį, o iš ten per Juodąją jūrą ir Krymą mėgino patekti į Podolę, tačiau Besarabijoje buvo vedlio išduotas ir uždarytas į Chotyno kalėjimą. Veikiausiai būtent Chotyne buvo pagamintos nelegalių keliautojų nuotraukos. M. E. Andriolis bandė užsimaskuoti ir pasivadino Janu Zaruba. Tačiau nusiuntus šias nuotraukas į Vilnių, abu konspiratoriai buvo identifikuoti. Vėliau T. Gregutovičiui pavyko pabėgti, o jo bendražygiui teko stoti prieš Vilniaus politinių bylų tardymo komisiją. 1868 m. M. E. Andrioliui buvo atimtos visos teisės ir priteista 15 metų katorgos darbų Viatkos gubernijoje, tačiau 1871 m., pritaikius amnestiją, leista sugrįžti į buvusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ir apsigyventi Varšuvoje.

Aprašyta jų išvaizda: amžius, ūgis, plaukų ir akių spalva ir t.t.

Parodymai patvirtinti A. Golubo ir J. Zarubos parašais.

Chotynas, 1866 m. gruodžio 5 d. Rusų k.

LVIA, f. 494, ap. 1, b. 724, l. 15–16.

Gubernatoriaus Aptolovičiaus parašas.

Kišiniovas, 1867 m. rugpjūčio 3 d. Rusų k.

LVIA, f. 378, PS, 1863 m., b. 1293, l. 60.

M. E. Andriolio parašas.

Viatka, 1871 m. birželio 25 d. Rusų k.

LVIA, f. 378, PS, 1863 m., b. 1293, l. 136–138.

M. E. Andriolio parašas.

J. Laskaris (1828 m. rugpjūčio 28 d. – 1888 m. birželio 22 d.) – lenkų poetas ir publicistas. Baigė Sankt Peterburgo universitetą. Dalyvavo 1863–1864 m. sukilime. Vėliau jis emigravo į Paryžių ir grįžo 1870 m. Ilgą laiką gyveno Vilniuje ir rašė pseudonimu „Vilniaus gandras“ (Bocian Wileński). 

3 rue Viete, Paryžius, 1886 m. sausio 18 d. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 413, l. 19–22v.

Prierašas pieštuku: M. E. Andriolis prašo p. Laskaris atsiųsti Jurgio Laskario adresą.

Tapytojo M. E. Andriolio parašas.

XIX a. 9 deš. Lenkų k.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 413, l. 23–23v.