1944 m. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis pasitraukė į Vokietiją. Lietuvoje liko žmona ir sūnus Vytautas. V. Landsbergis-Žemkalnis išvyko, siekdamas išvaduoti sūnų Gabrielių, kurį gestapas suėmė ir išvežė į Vokietiją už antinacinę veiklą.

1945–1947 m. dirbo piešimo ir architektūros perspektyvos mokytoju lietuvių gimnazijoje Eichštate, 1946–1949 m. dėstė statybą ir architektūros kompoziciją tarptautiniame UNRRA (Jungtinės Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos) universitete Miunchene; docentas (1947 m.).

1949 m. V. Landsbergis-Žemkalnis persikėlė į Australiją. 1949–1958 m. dirbo Darbų ir statybos departamento Melburne architektu. 1952–1953 m. pirmininkavo Melburno lietuvių kultūros fondui, rengė jo metraštį „Atolas“.

Kartu su kitais kolegomis suprojektavo Australijos ambasados kompleksą Naujajame Delyje (1955 m., Indija), Europiečių ir aborigenų ligoninės kompleksą Port Morsbyje (1956 m., Naujoji Gvinėja), Australijos sandraugos biurą Melburne (1956 m.), Mokesčių inspekcijos rūmus Brisbane (1956 m., Australija), Melburno miesto centro kinų kvartalo užstatymą (1957 m.). Savarankiškai parengė Australijos ambasados Naujajame Delyje (Indija) parko ir Nacionalinio parko Hobarte (1958 m., Tasmanija) bei „Burghart Hurle“ bendrovės guolių įmonės Melburne (1959 m.) projektus.