XIX a. pabaigoje Vilnius sparčiai plėtėsi, augo priemiesčiai, dygo naujos pramonės įmonės. Miestui reikėjo viešojo transporto. 1891 m. Vilniaus miesto Dūma sudarė sutartį su inžinieriumi A. N. Gorčiakovu, pagal kurią jis gavo monopolio teisę įrengti ir 35 metus valdyti arklinį tramvajų. Tai buvo arklių traukiamas vagonėlis ant bėgių (vadinamoji „konkė“).
1892 m. liepos 9 d. A. N. Gorčiakovas savo teisę ir visą tramvajaus statybą Vilniuje perdavė savo paties įkurtai akcinei bendrovei „Arklinis tramvajus Voroneže, Minske, Daugpilyje ir Tuloje“, kurios įgaliotiniu Vilniuje buvo paskirtas inžinierius Moisejus Liachovskis, vadovavęs Vilniaus arklinio tramvajaus statybai.
Pirmųjų dviejų linijų (Žaliasis tiltas – Geležinkelio stotis ir Užupio tiltas – Lukiškių aikštė) tiesimas buvo baigtas 1893 m. balandžio mėnesio pradžioje, o trečiąją liniją Katedros aikštė – Antakalnis leista naudoti tik nuo liepos 3 d. Kasdien trimis maršrutais kursuodavo vidutiniškai 28 vagonai. Vagonams traukti bendrovė turėjo 122 arklius. Arklinį tramvajų aptarnaudavo daugiau kaip 150 darbininkų.
Pirmasis pasaulinis karas galutinai sustabdė arklių traukiamo tramvajaus veiklą. Arkliai buvo paimti kariuomenės reikmėms, „konkės“ vagonai nustojo kursuoti.
