LLMA. F. 319, ap. 1, b. 21, l. 1, 3, 4, 5, 10.

 O. Knapkytė pasakojo, kad yra laiminga, nes neturėjo griežto amplua. Ji vaidino ir dramatinius, ir charakterinius vaidmenis, ir berniukus, ir žvėrelius – išbandė įvairius vaidmenis, įvairiuose žanruose.

1948 m. O.Knapkytė gavo gal savo išsvajotą vaidmenį – dramatinį, gilų, jautrų. Būtent Telšių žemaičių dramos teatre R. Juknevičius skyrė jai pagrindinį – Nadios – vaidmenį A. Ostrovskio pjesėje „Augintinė“.

 O. Knapkytės veikėja buvo jauna, kaip ir pati aktorė, neturtinga ir bekraitė mergina – augintinė, šviesi ir atvira, nuoširdžiai mylinti ir be galo patikli. Apsigavusi dėl mylimojo klastos ir apgavystės, ji skaudžiai kenčia, išgyvena ir galiausiai atsikrato iliuzijų.

Būtent dėl santūrios, išmintingos ir subtilios O. Knapkytės vaidybos šis spektaklis sulaukė didžiulio pasisekimo, ypač kai buvo nuvežtas į mėgėjiškų teatrų festivalį Kaune. Po vaidinimo uždanga kėlėsi ir kėlėsi, spektaklis buvo apdovanotas pirmąja premija.

LLMA. F. 319, ap. 1, b. 24, l. 1, 3.

LLMA. F. 319, ap. 1, b. 27, l. 1–2.

Praėjus šešeriems metams po „Augintinės“, R. Juknevičius dar sykį įteikia žmonai dovaną, skirdamas vaidmenį, kuris A. Čechovo buvo parašytas tarsi specialiai jai. Tai buvo Sonia („Dėdė Vania“) – paprasta, drovi kaime išaugusi mergina su kasa, kukliai apsirengusi, tyli ir nepastebima. R. Juknevičius specialiai ją tokią pristatė žiūrovams, aiškiai priešindamas Sonios –­ Knapkytės nuoširdumą ir neišvaizdumą rafinuotai ir šaltai gražuolei –­ Lidijos Kupstaitės Jelenai Andrejevnai, dėl kurios visi vyrai spektaklyje buvo pametę galvas. Onai Knapkytei šią gražuolę reikėjo nurungti. Sonia R. Juknevičiaus spektaklyje švytėjo moralinėmis savybėmis, vidiniu dvasiniu grožiu ir sielos švelnumu.

I. Aleksaitė

LLMA. F. 319, ap. 1, b. 34, l. 1, 4, 5, 9.