Aktorė Marija Dičpetrytė gimė 1933 m. sausio 24 d. Kaune, Lietuvos kariuomenės karininko Juozo ir Olgos Dičpetrių šeimoje.
1939–1943 m. mokėsi pradinėje mokykloje, 1943–1951 m. – Kauno mergaičių 2-oje vidurinėje mokykloje. Besimokydama lankė Kauno profsąjungų kultūros rūmų dramos studiją, vaidino Stasio Petraičio ir Jadvygos Ramanauskaitės, Vlado Sipaičio statomuose spektakliuose. Pabaigusi vidurinius mokslus, 1951 m. pradėjo mokytis Lietuvos TSR valstybinio dramos teatro vaidybos studijoje (vadovas Aleksandras Kernagis), kurią baigė 1953 metais. 1953–1955 m. dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Kaune.
1955–1965 m. M. Dičpetrytė dirbo Klaipėdos dramos teatre – čia, anot jos bičiulio rašytojo Prano Treinio, prabėgo jos kaip aktorės aukso amžius. Per dešimtį darbo metų aktorė įkūnijo net trisdešimt šešis vaidmenis (beveik pusėje per tą laiką sukurtų spektaklių, kurių buvo 69).
Teatro kritikai M. Dičpetrytę vertino teigiamai. 1957 m. T. Mušatesku komedijoje „Titaniko valsas“ aktorė surado originalių priemonių atlikti sudėtingam Sarmisažetuzos vaidmeniui (LLMA. F. 808, ap. 1, b. 1, l. 20). 1958 m. I. Voinovičiaus „Vasarvidžio audra“ „neįvykdė režimo keliamų reikalavimų“, tačiau spektaklis buvo įvertintas kaip pateikęs stiprių psichologinių charakterių, „lyriška, švelni Anicos vaidmenyje buvo M. Dičpetrytė“ (LLMA. F. 808, ap. 1, b. 1, l. 2). 1962 m. M. Dičpetrytės sukurtas Astos Girčytės vaidmuo R. Mikalauskaitės spektaklyje „Rožės ir laimė“ (A. Bieliausko romano „Rožės žydi raudonai“ motyvais) buvo įvertintas kaip vienas geriausių aktorių darbų. Kritikai gyrė M. Dičpetrytės pagrindinį vaidmenį Pelenę T. Gabė „Pelenėje“, teigė, kad aktorė „sukūrė simpatišką pasakos herojės paveikslą, darantį stiprų įspūdį mažiesiems“ (LLMA. F. 808, ap. 1, b. 1, l. 68). V. Mykolaičio-Putino dramoje „Valdovas“ suvaidintą Gerdą kritikai išskyrė iš kitų vaidmenų, kadangi ji buvo ryški ir psichologiškai spalvinga. Alinos Bitėnaitės personažas, 1965 m. suvaidintas „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?“ spektaklyje parodė žiūrovams kitokias, platesnes M. Dičpetrytės vaidybos galimybes.
1965 m. teatro režisierė A. Ragauskaitė įkūrė Jauno žiūrovo teatrą, kuris po metų virto Lietuvos TSR valstybiniu jaunimo teatru. M. Dičpetrytė buvo viena pirmųjų šio teatro aktorių. 1966 m. pasirodė V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“ – teatro gimimo spektaklis, kuriame M. Dičpetrytė suvaidino Džiuljetą. Po mėnesio ji skaitė ištrauką iš „Paskenduolės“ poezijos spektaklyje „Gintaro paukštė“, o D. Osborno „Atsigręžk rūstybėje“ (1967 m.) puikiai perdavė savotiškai sudėtingą Elison Porter asmenybę. Taip pat sukūrė Natašą B. Gorbatovo „Tėvų jaunystėje“ (1968 m.), Zerbinetą Moljero „Skapeno klastose“ (1969 m.), Klėją G. Figeredo „Ezope“ (1972 m.), daugelį vaikiškų spektaklių personažų. Valstybiniame jaunimo teatre aktorė dirbo iki 1973 metų.
1973–1988 m. M. Dičpetrytė vadovavo Kino meno propagavimo biuro Lietuvos skyriui. Kino propaguotojų tikslas buvo supažindinti su naujausiais sovietinės kino industrijos filmais kuo daugiau žmonių. M. Dičpetrytė organizavo susitikimus su filmų aktoriais iš visos Sovietų Sąjungos ir po visą Lietuvą. Ji rengė pažintinius interviu su to meto kino žvaigždėmis, organizuodavo kino aktorių susitikimus su žiūrovais. Parengė kūrybinius vakarus Lietuvos TSR meno darbuotojų rūmuose (1977 m., 1983 m.).
2012-ųjų lapkritį M. Dičpetrytė Lietuvos teatro sąjungoje pristatė savo atsiminimų knygą „Magdė“. Taip atsiskleidė dar vienas aktorės talentas – ji meistriškai valdė plunksną.
Artima bičiulė, bendravusi su M. Dičpetryte visą gyvenimą nuo pat Klaipėdos studijų metų, aktorė Gražina Balandytė interviu paklausta, ar Dičpetrytė turėjusi „savo“ spektaklį, brangiausią, labiausiai išgyventą, atsakė: „Manau, nebuvo tokio, kad vienintelis, svarbiausias... Apskritai scena buvo jos energijos, jos įkvėpimo šaltinis. Buvimas teatre buvo jos gyvenimas. Teatras buvo viskas“. (LLMA. F. 808, ap. 1, b. 18, l. 33).
![]()
Virtualią parodą parengė Marija Ežerskytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Marijos Dičpetrytės ir kituose fonduose saugomų dokumentų.