A. Pociūnas – Aloyzo Sakalo pusbrolis (iš mamos pusės). Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas, sportininkas, dainininkas ir muzikantas.
Foto: Antanas Pociūnas su Aloyzu Sakalu. 2019 m.
Iš asmeninio Antano Pociūno archyvo.

Amžiaus skirtumas tarp mūsų lygiai 20 metų. Aloyzo mama Zofija Pociūnaitė buvo mano tėvelio Broniaus Pociūno sesuo. Aš gimiau 1951 m. gegužės 30 d., o Aloyzą pradėjau pažinti nuo 1954 metų, kai jis grižo iš lagerio. Tuo metu jis dažnokai aplankydavo mus Pamūšio kaime (Ukmergės rajone). Mano tėtis ir mama dirbo kolūkyje, prie namų turėjo 60 arų dirbamos žemės, laikė karvę, keletą avių, kiaulių, naminių paukščių. Taigi darbų kaime niekada netrūkdavo. Reikėdavo pasirūpinti pašarais, malkomis žiemai.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse

G. Tamulaitis – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas, Fotonikos ir nanotechnologijų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius.
Foto: Prof. Gintautas Tamulaitis.
Iš Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto archyvo.

VU Fizikos fakulteto studentu tapau 1974 metais. Pasirinkau tuo metu prestižinę Puslaidininkių fizikos specializaciją. Neskaitant tų, kurie buvo sukurti dar 1930-aisiais, bet per anksti, kad taptų pramoniniais gaminiais, nauja karta primityvių puslaidininkinių tranzistorių, pademonstruotų 1947-aisiais, per dešimtmetį buvo ištobulinti iki pramoninio lygio ir iki 1956-ųjų metų Nobelio premijos trims jų kūrėjams. Tad žodis puslaidininkis mano studijų metais skambėjo išdidžiai, ir VU Puslaidininkių fizikos katedros profesoriaus vardas tada skambėjo daug iškiliau nei dabar skamba mano ir kolegų profesorių vardai VU Fotonikos ir nanotechnologijų institute.
<...>
Visus tekstus skaitykite skaidrėse

G. Juška – Vilniaus universiteto Cheminės fizikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Foto: Prof. Gytis Juška.
Iš Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto archyvo.

Su Aloyzu Sakalu mes buvome geri pažįstami, abu Vilniaus universiteto fizikai, bet dirbome skirtingose katedrose, todėl moksle nebendravome. Bendravome gyvenime.
Pateiksiu vieną gyvenimišką atvejį. Jis ieškojo vasarai sodybos. Aš pasiūliau man gerai žinomą sodybą prie Alksno ežero Molėtų rajone, nes ten netoli Kuktiškėse gyveno mano žmonos tėvai. Jis nusipirko tą sodybą. Todėl dažnai ten susitikdavome, uogaudavome ar grybaudavome.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėje

J. Stankevičienė – bibliotekininkė, bibliografė, parodų rengėja, kultūros renginių kuratorė ir vedėja.
Foto: Janina Stankevičienė savo darbo kabinete. Fotografijos autorius – Vilius Jasinevičius. 1998 m. gegužės 4 d.
Iš asmeninio Janinos Stankevičienės archyvo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų rengimo grupės specialistai 1995 m. suplanavo istorinę Lietuvos socialdemokratų partijos šimtmečio nuo jos įsikūrimo paminėjimo parodą. Parodų eksponatai buvo kruopščiai renkami, modeliuojami mėnesį prieš ekspozijos atidarymą – 1996 m. gegužės 1 d. Dalis medžiagos (spaudiniai, rankraščiai, fotografijos ir kiti dokumentai) buvo išieškomi iš turtingų Nacionalinės bibliotekos fondų.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse

V. P. Andriukaitis – gydytojas-chirurgas, istorikas, humanistas, progresyviojo sparno visuomenininkų atstovas Lietuvoje, vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavimo dalyvių, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir kelių Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų narys, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Europos Sąjungos komisaras, Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys visuotinei sveikatos aprėpčiai Europos regione, dabar – Europos Parlamento narys.
Foto: Signataras Vytenis Povilas Andriukaitis. Fotografijos autorė – Olga Posaškova. 2008 m. lapkričio 17 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, 2 / 5P / XI-020-20081117-107.

Artėja graži akimirka – liepos 6 dieną mes minėsime Lietuvos Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės Dienos šventę. 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba šią dieną pavadino Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Už šį sprendimą  Aloyzas Sakalas, Kovo 11-osios Akto signataras, tuomet balsavo tikrai negalvodamas, kad taip bus įprasminta ir jo gimtoji diena. Aloyzas Sakalas gimė 1931 m. liepos 6 dieną Jusiškių kaime, Taujėnų valsčiuje. Ir nuėjo ilgą kelią, kupiną įtampos, ryžto, tikėjimo tiesa ir laisve. Kelią, vedusį per Lietuvos valstybės nepriklausomybės praradimą jam esant dar tik gimnazistui, per patekimą į sovietų lagerius, per atkaklią kovą už savo įsitikinimus, per aistringą siekį sugrįžti Lietuvon, baigti studijas, apsiginti disertacijas. Ir štai – likimas leido Aloyzui balsuoti už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, už Lietuvos Respublikos valstybės naujų pamatų sutvirtinimą. Taigi, kažkas yra bendro tarp karaliaus Mindaugo pastangų klojant valstybės pamatus, ir tarp Aloyzo Sakalo pastangų matyti Lietuvą laisvą ir demokratišką.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse.

B. Vėsaitė – Lietuvos Respublikos Seimo narė, Lietuvos socialdemokratų partijos narė, technikos ir technologijų mokslų daktarė.
Foto: LSDP narė Birutė Vėsaitė.
Iš Lietuvos socialdemokratų partijos centrinės būstinės archyvo.

Prof. Aloyzas Sakalas – politikas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, ilgametis LSDP pirmininkas – buvo viena šviesiausių asmenybių Lietuvos socialdemokratų partijos istorijoje. Jį laikau savo mokytoju. Būdamas patrauklia asmenybe, prof. A. Sakalas įtraukė į partijos veiklą daug šviesių žmonių, išugdė ne vieną socialdemokratų kartą.
Tai buvo žmogus – uola. Jaunystėje, išduotas bendraamžių, atsidūrė kalėjime, kalintas už antisovietinę veiklą. Tačiau nepaisant visų išgyvenimų, grįžęs į Lietuvą baigė mokslus, tapo fizikos mokslų profesoriumi.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėje

J. Sabatauskas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos narys, automatizuotų valdymo sistemų inžinierius, teisės magistras.
Foto: LSDP narys Julius Sabatauskas.
Iš Lietuvos socialdemokratų partijos centrinės būstinės archyvo.

Darbas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, kuriam 2001-aisiais pradėjo vadovauti Sakalas, man, naujai išrinktam Seimo nariui, tapo labai reikšminga pažintimi su juo. Nepamirštamas yra jo gebėjimas įsigilinti ir išgirsti kiekvieną žmogų, vertinti, sverti ir suprasti svarbius, gilius, esminius klausimus.
Įstabus oganizuotumas ir kiekvieno veiksmo tikslingumas. Pagarba ir įsiklausymas į kito žmogaus nuomonę. Reiklumas sau ir kitiems.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėje

V. Blinkevičiūtė – Lietuvos socialdemokratų partijos narė (Garbės pirmininkė), Europos Parlamento narė, teisininkė.
Foto: Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Fotografijos autorius – Marius Morkevičius.
Iš asmeninio Vilijos Blinkevičiūtės archyvo.

Tiesos paieškos ir tarnystė žmonėms. Nepalaužiamas stiprumas ir atkaklumas. Nejudinami principai – visada padėti ir ginti silpnesnį. Toks mūsų visų atminty yra profesorius Aloyzas Sakalas. Be jokios abejonės, vienas iškiliausių Lietuvos politikų.
Šiandien netekome reto ir nepalaužiamo charakterio žmogaus, gimusio Smetonos Lietuvoje, išgyvenusio Gulago košmarus, galiausiai labai reikšmingai prisidėjusio Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę ir atkuriant Socialdemokratų partiją. Aloyzo Sakalo pagarbus tonas, tvirti principai ir stipri valia ilgam išliks mūsų atmintyje.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėje

A. Rupšytė – Lietuvos visuomenės veikėja, vadinama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) metraštininke. Vilniaus universitete įgijo fizikės profesiją. Prasidėjus Atgimimui įsijungė į LPS veiklą kaip žaliaraištė, buvo viena iš pirmojo LPS suvažiavimo organizatorių. Vėliau tapo nuolatine visų LPS rinkimų kampanijų organizatore, LPS sekretoriato darbuotoja, atsakingąja sekretore. Buvo viena iš 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykusio Baltijos kelio organizatorių ir koordinatorių Lietuvoje. Nuo 2009 m. tapo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus (dabar — Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius) vedėja.
Foto: Angonita Rupšytė.
Iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus archyvo.

Metai bėga, ir nemažai įvykių jau išsitrina iš atminties, bet lieka nuostabūs, šilti prisiminimai apie fiziką ir savo šalies patriotą, nepaprastai šiltą, nuoširdų žmogų – profesorių Aloyzą Sakalą.
Įstojusi į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą ir pradėjusi mokytis, sutikau profesorių Aloyzą Sakalą. Nepasirinkau studijuoti būtent puslaidininkių fizikos, bet, mokantis fakultete, teko matyti visada pasitempusį, geros nuotaikos, mandagų profesorių. Fizikų dienos fakultete būdavo ne tik studentų, bet ir dėstytojų bendrystės ryšys. Profesorius buvo paprastas, į mus studentus, žiūrėjo ne iš aukšto ir mielai patardavo, kai reikėjo patarimo, padėdavo. Jo nuoširdumas ir paprastumas nuteikdavo optimistiškai.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse

B. Valionytė – Kovo 11-osios Akto signatarė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė, inžinierė miškininkė.
Foto: Birutė Valionytė. 2000 m.
Iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvo.

Turėdamas tokį tiksliųjų mokslų išsilavinimą, kas suteikia žmogui tikslumą, ir gilų suvokimą reiškinių – tai Aloyzas Sakalas tuo pasižymėjo.
Jis niekada nebuvo paviršutiniškas, jis suprato vykstančius procesus. Kaip tiksliųjų mokslų atstovas, labai tiksliai formuluodavo ir tiksliai veikė.
Tai buvo labai nuoširdus, konkretus, atsakingas savo žodžio žmogus.

2022 m. liepos 21 d.

P. J. Žilinskas – habilituotas fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius. Nuo 1966 m. dirbo Vilniaus universiteto Kietojo kūno elektronikos katedroje.
Foto: Prof. Pranas Juozas Žilinskas.
Iš Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto archyvo.

Teko nemažai dirbti kartu. Kūrėm originalią eksperimentinę aparatūrą puslaidininkinių medžiagų savybėms tirti. Ši aparatūra buvo pritaikyta daugeliui mokslinių tyrimų, apginta ne viena mokslinė disertacija. Palikęs Vilniaus universitetą ir laboratorijas, tapo narsiu kovotoju už Lietuvos nepriklausomybę.

2022 m. liepos 18 d.

Atsiminimus surinko „Gelbėkit vaikus“ komunikacijos atstovė Kristė Naraškevičiūtė.
Foto: A. Sakalas su „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės struktūrinio padalinio nariais.
Iš visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ archyvo.

A. Sakalas organizacijos atmintyje išliko ne tik kaip iškilus visuomenės veikėjas ir valstybės kūrėjas, bet ir kaip nuoširdus žmogus, kuriam rūpėjo vaikai ir jų gerovė.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės struktūrinio padalinio narė Ramutė Regina Lepšienė prisimena profesorių kaip žmogų, kuris savo pareigas suvokė ne formaliai, o kaip atsakomybę veikti ir padėti:
„Aloyzas Sakalas buvo žodžio žmogus. Jeigu pasakydavo, kad atvyks – atvykdavo. Jeigu pažadėdavo padėti – padėdavo. Jam niekada nebuvo gaila nei laiko, nei pastangų, kai reikėdavo padėti vaikams, šeimoms ar mūsų padaliniui.“
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse

Lietuvos sakaliukų sąjunga – nevyriausybinė, pelno nesiekianti vaikų ir jaunimo organizacija. Ji veikia jau daugiau nei 30 metų (įkurta 1995 m. spalio 27 d.) ir yra atvira visiems nariams. Organizacijos tikslas – ugdyti pilietiškai atsakingą, visuomeniškai aktyvų jaunimą ir rūpintis vaikų gerove.

Esu Lauryna Lopaitė, ir mano kelionė Lietuvos sakaliukų sąjungoje tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį. Esu viena pirmųjų sakaliukių, įsiliejusių į organizacijos gretas nuo pirmosios vasaros stovyklos.
Iš kur kilo pavadinimas „Sakaliukai“? Atrodytų, jis labai lietuviškas, tačiau iš tiesų yra išverstas iš anglų kalbos – International Falcon Movement, tarptautinio vaikų ir jaunimo judėjimo, gyvuojančio pasaulyje jau ne vieną dešimtmetį.
Idėja įkurti visuomeninę (ne politinę) organizaciją, vienijančią Lietuvos vaikus ir jaunimą, kilo tuometinei moterų socialdemokračių grupei. Tarp jos narių buvo ir mano mama Regina Lopienė. Žinoma, šiam tikslui reikėjo įtraukti ir jaunuosius socialdemokratus. Vienas jų buvo Sergejus Glovackas, ne vienerius metus vadovavęs Lietuvos sakaliukų sąjungai.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėje.

I. Čeponienė (Varanauskaitė) – docentė, biomedicinos mokslų daktarė, gydytoja kardiologė. A. Sakalo dukros iš pirmosios santuokos, medicinos mokslų daktarės prof. Eglės Sakalaitės-Varanauskienės dukra.
Nuo 2022 m. vadovauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Kardiologijos konsultacijų ir diagnostikos skyriaus Širdies ir kraujagyslių tyrimų sektoriui.
Foto: Prof. Indrė Čeponienė.
Iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto archyvo.

Esu Indrė, vyriausiosios Aloyzo Sakalo dukters Eglės vienintelė dukra. Su mano močiute senelis susipažino dar gyvendamas Kaune. Ji buvo gydytoja, o jis kurį laiką dirbo inžinieriumi tuometiniame Kauno medicinos institute. Amžiaus skirtumas tarp močiutės ir senelio buvo didelis (16 metų), tačiau jis teigė to nežinojęs. Gimė mama, bet tėvai išsiskyrė, kai jai buvo dveji. Tėvo ilgą laiką ji nepažinojo, bendrauti pradėjo tik nuo 21 metų, kai senelis, draugės paskatintas, atvažiavo į Kauną ir iškvietė mamą iš paskaitos universitete. Bendrauti draudė mano močiutė, kuri pyko ant senelio ir  net kartą jo dovanotą triratuką numetusi nuo laiptų. Mano žiniomis, senelis daugiau su ja bendrauti ir nebandė. Mama jautė didelę nuoskaudą, senelis labai gailėjosi ir daugybę kartų atsiprašė. Paskutinį kartą – kai ją prieš mirtį matė ligoninėje.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse

Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Indrės Čeponienės archyvo.

P. Sakalas – Aloyzo Sakalo sūnus. Profesorius, fizikos mokslų daktaras. 45-erius metus dirbo Puslaidininkių fizikos intitute vyr. moksliniu bendradarbiu. Dabar dirba Vokietijoje, ATV Systems GmbH ir Taiwanio MPI corporation, Baltijos Pažangių Technologijų Institute. Vyr. mokslinis bendradarbis BPTI ir Taikomųjų aukštadažnių tyrimų ekspertas, 175 mokslinių darbų autorius (dauguma užsienyje). Taip pat yra IEEE BCICTS programinio komiteto narys, IEEE MTT – 11 komiteto narys bei ICNF Advisory komiteto narys. Sportininkas-lankininkas.
Foto: Paulius ir Aloyzas Sakalai. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Pauliaus Sakalo archyvo.

Tėvas buvo man kelrodis. Aš visuomet stengiausi sekti juo. Sykį prie Baltųjų Lakajų ežero, karštą dieną poilsiavome. Tėvas įsibėgėjo ir puolė į ežerą plaukti. Aš buvau gal 5 metų. Aš jam iš paskos ir į gylį. Pradėjau skęsti. Jau pradėjo trūkti deguonies ir pasirodė haliucinacijos, kurias pamenu. Krante buvo močiutė Monika (vadindavome ją Tute) ir sesuo Rūta. Jos pastebėjo ir pradėjo šaukti. Tėvas žaibais atgal ir išgelbėjo. Pamenu pakėlė kojomis į viršų ir laikė. Išgelbėjo gyvybę. Beje, haliucinacijos buvo spalvotos ir gražios.
Kai buvo 8 metai, rudenį susirgau baisiu gripu, po kurio gavau lėtinį inkstų uždegimą (tuomet neišgydomas). Tėvas aukojo laiką, surado gyd. Markevičienę iš Trečiosios vaikų ligoninės. Ten pragulėjau 4 mėnesius beveik nevaikščiodamas. Reabilitacijai Tėvas vežė į Krymą, kad galėčiau ilsinti inkstus ir šalinti vandenis per prakaitavimą. 2 vasaras iš eilės. Pasisekė ir vėl. Išgelbėjo. Beje, man buvo skiriami vaisiai ir kiti skanėstai, kurių nematė seserys. Jos nepyko. Kita sesuo buvo Jūratė Landsbergytė. Jis ją mylėjo kaip savą. Net palikimo paliko butą Druskininkuose.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse.

R. Brūzgienė – Aloyzo Sakalo dukra. Profesorė, filologijos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universitetas, Humanistikos tyrimų laboratorija.
Foto: Aloyzas Sakalas su dukra Rūta per žygį pėsčiomis po Nidos apylinkes. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Rūtos Brūzgienės archyvo.

Kiekvieną pavasarį, kai žiūriu į atgimstančią gamtą, – taip pasiilgstu mūsų su Tėvu kelionių po miškus. Kai rasdavome Dzūkijos giriose švelniąsias, mėlynu dangumi šviečiančias šilagėles; klastinguosius rausvažiedžius žalčialunkius paupėse... raukšlėtuosius surukusius bobausius... linksmai besisupančius pūkuotus kačiukus ant žilvičio šakelių... Kaip jis mus išmokė – matyti ir mylėti gamtą. Džiaugtis kiekviena ankstyvą pavasarį iškišusia žiedelį gėlyte, žalsvu aksomu nusamanojusiomis eglėmis, išlakiųjų pušų ošimu padangių aukštybėse, gervių klyksmu pelkėse, geležinės gyvatės – gluodeno grožiu... miško tyla ir vėjo dvelksmu, bylojančiu tai, ką kiekvienas lietuvis jaučia širdyje – miško Romumą. Išmintį. Būties ramų skambesį. Dievo žvilgsnį. Spinduliuojančią iš pasaulio vidaus šviesą.
<...>
Visą tekstą skaitykite skaidrėse.