Mokydamasis Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, A. Sakalas pateko į sovietų saugumo akiratį. 1949 m. gruodžio 21 d., vos 18 metų, jis buvo suimtas, apkaltintas antisovietine agitacija ir mėginimu organizuoti antisovietinę grupę. Nesutikdamas su kaltinimais, jis Kauno ir Vilniaus kalėjimuose buvo paskelbęs bado streiką ir badavo net 3 mėnesius, buvo maitinamas prievarta. Maskvos ypatingasis pasitarimas nuteisė jį už akių 8 metams priverčiamųjų darbų griežtojo režimo lageryje. 1950 m. rugpjūtį, vežamas gyvuliniame vagone, jis sugebėjo pabėgti, tačiau netrukus buvo sugautas ir išsiųstas į griežtojo režimo „Steplag“ koloniją Kazachstane. Tik po 2 metų išsiaiškinta, kad A. Sakalui nepriklauso kalėti griežtojo režimo kolonijoje, todėl jis buvo pervežtas į paprasto režimo koloniją Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovsko srityje. Čia sąlygos buvo lengvesnės. Iš pradžių A. Sakalas dirbo betonuotoju, paskui elektriku. Bet svarbiausia, kad šiame lageryje viršijus darbo normą 121 proc. buvo įskaitomos 2 dienos, o viršijus 151 proc. – net 3. Tie žmonės, kurie surašydavo išdirbį, negailėdavo tokiems kaliniams pridėti procentų. Taip A. Sakalas „užsidirbo“ 3 metus ir 3 mėnesius, kaip jau atkalėtus. Taigi 1954 m. jis buvo paleistas iš kolonijos ir grįžo į Kauną atsėdėjęs 5 metus be 3 mėnesių. 1955 m. Sovietų Sąjungoje įvyko visuotinė politinių kalinių amnestija, A. Sakalas taip pat buvo amnestuotas.
