Fotografija. D. A. Bonoldis. Vilnius, apie 1862 m.

Bajoras, teisininkas, vienas 1863–1864 m. sukilimo vadovų (slap. Makarevičius, Čarnovskis, Černockis, Ignatas Vitožencas ir kt.).

Leido laikraščius „Valstiečių tiesa“ (Mużyckaja Prauda), „Laisvės vėliava“ (Chorągiew Swobody), sukilimo instrukcijas, atsišaukimus ir t. t.

Slapta gyveno Vilniuje. 1864 m. sausio 29 (vasario 9) d. suimtas bute Vilniaus universiteto rūmuose.

Karo lauko teismas nuteisė jį mirties bausme pakariant. Nuosprendis įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje.

2017 m. Gedimino pilies kalno archeologinių kasinėjimų metu palaikai surasti ir iškilmingai palaidoti Vilniaus Rasų kapinių koplyčios kolumbariume.

Pridedamas N. Češkevičiūtės straipsnis apie K. Kalinauską iš leidinio „1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai“, Kaunas, 1991, p. 9–13.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 439, ap. 1, b. 147, l. l25–125v

Gimė nusigyvenusių bajorų Simono ir Veronikos Ribinskytės Kalinauskų šeimoje.

1838 m. vasario 18 d. (s. st. – 6) pakrikštytas VINCENTO vardu vien vandeniu (taip krikštydavo silpnus kūdikius, kurie turėjo mažai galimybių išgyventi).

Rašytinis dokumentas. Jalovka, 1838 m. vasario 18 d. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 604, ap. 45, b. 58, l. 10v, §22

1838 m. balandžio 16 d. (s. st. – 4) išgyvenęs kūdikis pakrikštytas su visomis krikšto apeigomis dviem vardais – VINCENTU ir KONSTANTINU. Krikštatėviu buvo Jalovkos Rkb administratorius ir Svisločiaus gimnazijos kapelionas Antanas Kitkevičius. Krikšto apeigose dalyvavo net 4 garbingi liudininkai.

Rašytinis dokumentas. Jalovka, 1838 m. balandžio 16 d. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 604, ap. 45, b. 58, l. 13, §49

Sudarė Neringa Češkevičiūtė, Vilnius, 2018 m.

Simonas Kalinauskas iš dviejų santuokų susilaukė 22 palikuonių.

Rašte nurodoma, kad Kalinauskas Jurgis Jonas, Stepono sūnus (V. K. Kalinausko dėdė) dėl labai prastos sveikatos ir skurdo pats to padaryti negali.

Rašytinis dokumentas. Minskas, 1845 m. kovo 1 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 789, ap. 1, b. 239, l. 1

LVIA išlikę labai nedaug dokumentų šiuo klausimu. Pagal šį dokumentą galima atkurti šeimos istoriją nuo 16–17 amžių sandūros. Giminės turėtas valdas Motiejus Kalinauskas 1769 m. išpardavė įvairiems asmenims. Konstantino senelis Steponas liko be žemės. 1772 m. testamentu jis gavo 2500 auksinų ir turėjo verstis kaip išmanė. Kalinauskų giminės bajoriška kilmė buvo patvirtinta 1822 m. lapkričio 14 d. Balstogės bajorų deputatų susirinkimo nutarimu.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1845 m. gegužės 30 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 789, ap. 1, b. 466, l. 23–23v

Pridedamas mokinių sąrašas, kuriame nurodoma mokinių klasė, amžius, socialinė kilmė, tėvų gyvenamoji vieta. I-oje klasėje įrašytas Konstantinas Kalinauskas (Nr. 28), o IV-oje klasėje – Viktoras Kalinauskas (Nr. 184).

Rašytinis dokumentas. Svisločius, 1847 m. spalio 30 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 567, ap. 2, b. 5924, l. 75, 77, 78, 83–83v

Fotografijos. Autoriai nežinomi. 1937–1939 m.

1804 m. gimnaziją savo lėšomis įkūrė Svisločių valdęs Vincentas Tiškevičius. Iki šių dienų išlikusį klasicizmo stiliaus pastatą 1821–1828 m. projektavo architektas Jonas Šantyras. Tai buvo Vilniaus universiteto bazinė gimnazija. Čia mokėsi Napoleonas Orda, Romualdas Traugutas, Juozapas Ignotas Kraševskis ir kt. Joje veikė filaretų, filomatų draugijos. 1845 m. gimnazija tapo apskrities bajorų mokykla. 1851 m. Svisločiaus gimnazija perkelta į Šiaulius.

Šaltinis: https://poshyk.info/pl/svisloch-gimnazia/

Visi SPU studentai skirstėsi į 3 draugijas: rusų, lenkų (jaunuoliai iš vakarinių gubernijų) ir vokiečių. Lenkų draugijai priklausė apie 500 studentų, priimamų pagal 5 rekomendacijas. Turėjo bendrą kasą, aukas naudojo pagalbai neturtingiems. Turėjo biblioteką, kuria galėjo naudotis už 40 kap. mėnesiui. K. Kalinauskas buvo bibliotekininkas, labai gerbiamas, dažnai jo žodis galėjo būti paskutinis.

Lenkų draugija dar skilo į 3 partijas pagal politines pažiūras ir sąlyginai pagal turtinę padėtį: baltieji, nuosaikieji, raudonieji. Pastarieji, ir jų buvo daugiausia, vadino save liberalais ir revoliucionieriais. Jų išskirtinis bruožas buvo dėvėti suplyšusius siurtukus ir aulinius batus, vietoj kaklaraiščio ryšėti rankšluostį. Tarp jų ypač ryški figūra buvo K. Kalinauskas.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1863 m. kovo 2 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, PS, 1863, b. 743, l. 15–17

Oficialius dokumentus K. Kalinauskas dažniausiai pasirašinėjo „Vincentas Kalinauskas“. Konstantinas buvo daugiau vartojamas kaip sukilimo vado slapyvardis.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1861 m. kovo 2 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1861, b. 30, tit. lapas, l. 1

Nuo 1862 m. liepos iki 1863 m. balandžio mėn. leistas laikraštis baltarusių kalba. Paskutinis, 7 numeris, išėjo jau prasidėjus sukilimui, 1863 m. vasarą. Manoma, kad Vilniuje. K. Kalinauskas buvo ne tik jo autorius, redaktorius ir leidėjas, bet ir aktyviausias platintojas. Pasirašinėjo „Gaspadorius Jaska nuo Vilniaus“.

Spaudinys. Vilnius, be datos. Baltarusių k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 439, ap. 1, b. 12, l. 165–165v

Laikraštis leistas Vilniuje 1863 m. sausio 1 d. – birželio 8 d. Yra žinomi trys jo numeriai. Pirmuosius du redagavo K. Kalinauskas, trečiąjį – J. Geištoras ir P. Dalevskis. Vinjetėje vaizduojamas sukilėlis dalgininkas su dalgiu ir vėliava, kurios herbiniame skyde yra Lietuvos Vytis ir Lenkijos Erelis. Su tautinės vyriausybės Lietuvos provincijų valdymo skyriaus antspaudu.

Spaudinys. Vilnius, 1863 m. sausio 1 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 439, ap. 1, b. 12, l. 60

Manoma, kad jo autorius K. Kalinauskas. Daugiausia platintas Baltarusijoje. Su Tautinės vyriausybės spaustuvės antspaudu.

Spaudinys. Varšuva, 1863 m. Baltarusių k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 439, ap. 1, b. 12, l. 118

Lietuvos provincijos komiteto vardu pagal Lenkijos tautinės vyriausybės instrukcijas parengė K. Kalinauskas. Originalas spausdintas. Lietuvoje buvo platinama perrašyta ranka su papildytais 7 ir 8 straipsniais.

„Kiekvienas sukilėlių būrio vadas, kol susisieks su vaivadijos kariniu viršininku, yra visų jo valdžioje esančios apylinkės gyventojų gyvybės ir mirties neribotas valdovas [...]:

6. būtinais atvejais ardyti komunikacijas, sulaikyti telegramas ir pranešimus, kurjerius ir pasiuntinius, atiminėti iš priešininkų pinigus. Dalį šių pinigų panaudoti būrio karių savaitiniam atlyginimui, skaičiuojant po 2 zlotus dienai. Kita dalį – užantspauduoti ir per patikimus ryšininkus perduoti atitinkamiems Tautinės vyriausybės atstovams;
7. visokiais būdais naikinti caro policiją“.

Rašytinis dokumentas su tautinės vyriausybės Lietuvos provincijų valdymo skyriaus antspaudu.

Be datos (manoma iki 1863 m. vasario 27 (kovo 11) d. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 1, b. 55, l. 57–57v

Fotografija. Aut. nenurodytas. XIX a. 7-as deš.

Žandarai nežinojo, kaip K. Kalinauskas atrodė, todėl buvo sukūrę įvairiausių jo žodinių portretų. Vieni sakė, kad jis šviesiaplaukis ir mėlynakis,

kiti, jog rusvaplaukis, treti – juodas ir barzdotas [...] kartais, atrodė, kad toks asmuo iš viso neegzistuoja, nors jo „[...] buvimas buvo jaučiamas visur“.

Pirmąjį K. Kalinausko-Makarevičiaus išorės aprašymą randame tik 1864 m. vasario 10 d. akistatos protokole, t. y. jau po arešto: „[...] vidutinio

ūgio, apie 30 metų, plaukai tamsūs, galva ir veidas didelis, veido bruožai stambūs, veido spalva tamsi“.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 439, ap. 1, b. 147, l. l26–126v

K. Kalinausko gyvenamąją vietą nurodė Minske suimtas Mogiliavo gubernijos sukilėlių komisaras Vitoldas Parfianovičius.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1863 m. vasario 2 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 419, ap. 2, b. 190, l. 60–61

Fotografija. Aut. Janas Bulhakas. XX a. pr.

Uždaryto universiteto rūmuose įsikūrusios gimnazijos pastate iš tarnautojo Konstantino Žebrovskio K. Kalinauskas nuomojo butą dešiniajame fligelyje I. Vitoženco pavarde. T. Dalevskis parūpino šia pavarde pasą.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 3, b. 329a, l. 17

V. Parfianovičių prašoma parvežti į Vilnių.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1863 m. sausio 30 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 419, ap. 2, b. 190, l. 65

Fotografija. XIX a.

Kijevo universiteto studentas, Mogiliovo gubernijos įgaliotasis komisaras. Po susitikimo su Minsko gub. įgaliotu komisaru Juozu Jamontu V. Parfianovičius keliavo į Bobruiską ir 1864 m. sausį buvo sulaikytas su K. Kalinausko jam duotais dokumentais.

Jam buvo pažadėta tarpininkauti sušvelninant bausmę, tad per tardymą viską labai nuosekliai ir smulkiai išdėstė, kur, kada lankėsi, su kuo susitiko.

Jo išduoti buvo suimtas ne tik J. Jamontas, bet ir daugelis Minsko organizacijos narių. Bylos tirti į Minską išvažiavo pats Vilniaus Tardymo komisijos pirmininkas A. Losevas.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 439, ap. 1, b. 148, l. 61–61v

Fotografija. Aut. Janas Bulhakas. XX a. pr.

Iš leidinio „Jonas Kazimieras Vilčinskis. Vilniaus albumas“.

Virš Savickio vaistinės buvo Banevičių butas. Čia K. Kalinauskas susitikinėdavo su draugais.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 3, b. 332, l. 1

1844 m. caro valdžia uždarė dominikonų vienuolyną ir jame buvo įkurdinta miesto areštinė civiliniams asmenims. Vėliau pagal gubernijos architekto A. Ranvido projektą išplėsta iki 200 vietų. Numatytos ir patalpos moterims.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1852–1854 m. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 382, ap. 1, b. 203, tit. lapas, l. 32

Atvirlaiškiai. Fot. E. Zdanovskis.

Prasidėjus sukilimui Vilniuje trūko kalėjimų politiniams kaliniams laikyti. Jie buvo kuriami uždarytuose Vilniaus vienuolynuose – dominikonų, pranciškonų, misionierių ir kt.

Spaudinys. Vilnius, 1935 m.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 3, b. 287, l. 3, 13

1863 m. gegužės mėn. generalgubernatorius M. Muravjovas įsteigė Ypatingąją tardymo komisiją, kuri tyrė sukilėlių bylas. Komisiją, o kartu ir jos administruojamą kalėjimą įkurdino dominikonų vienuolyne. Čia buvo tardomi ir kalinami dauguma sukilėlių. Tame tarpe ir Konstantinas bei Juozapas Kalinauskai, Jokūbas Geištoras, Juozapas Ogrizka ir kt.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1863 vasario 26 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, PS, 1863, b. 1359, l. 28

Medžio raižinys, M. Sevrukas (M. Sewruk).

Spaudinys. Nenustatyto leidinio iliustracija.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 6, b. 181, l. 120

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1863 sausio 30 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 20–20v, 24

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1863 vasario 1 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 26–26v

Fotografija. Aut. Juzefas Čechavičius. XIX a. II p.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 23, b. 505, l. 5

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1864 m. vasario 28 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 8

Juose K. Kalinauskas išdėstė savo pažiūrį į egzistuojančią santvarką, administracinę valdžią, savo įsitikinimus ir politinius tikslus.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1864 m. vasario 28 d. Rusų k.

Pridedamas dokumento vertimas iš N. Češkevičiūtės straipsnio leidinyje „1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai“, Kaunas, 1991, p. 17–20.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 4–7v

K. Kalinauskas buvo pripažintas I-os kategorijos valstybės nusikaltėliu.

Nuosprendžio pabaigoje yra prierašas pieštuku „Sutinku, bet pakarti“.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1864 m. kovo 2 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 40–40v

K. Kalinauskas buvo pripažintas I-os kategorijos valstybės nusikaltėliu. Auditoriatas peržiūrėjo Laikinojo karo lauko teismo nuosprendį ir priėmė galutinį sprendimą: nubausti mirtimi pakariant.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1864 m. kovo 5 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 44, 48–48v

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1864 m. kovo 10 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 280, l. 53

Laiške rašoma apie Bžeske (Lenkija) gyvenantį jos pusbrolį, turintį didesnio formato ir geresnės kokybės Kosto Kalinausko nuotrauką, darytą 1862 m. Vilniuje; taip pat apie Konstantino gerą bičiulį Feliksą Rožanskį bei vyresnyjį jo brolį Viktorą, brolių Kalinauskų mokslus ir veiklą Sankt Peterburge bei Maskvoje; taip pat apie K. Kalinausko nuotrauką, padidintą iš vizitinės kortelės dydžio nuotraukos, gautą iš sesers Kazimieros Kalinauskaitės Boguševičienės, vėlionio Valkavisko apskrities bajoro Antano Boguševičiaus našlės.

Rašytinis dokumentas. 1905 m. vasario 7 d. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 4, b. 381, l. 1–1v

Rašytinis dokumentas. 1905 m. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 4, b. 381, l. 2v–3v

Užrašas apie K. Kalinausko nuotrauką, padidintą iš 1862 m. Vilniuje darytos vizitinės kortelės dydžio nuotraukos, kurią perdavė jo sesuo Kazimiera Kalinauskaitė Boguševičienė.

Rašytinis dokumentas. 1905 m. balandžio 22 d. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 4, b. 381, l. 4–4v

Fotografija (aut. nenustatytas) savaitraštyje „Kurjer Poranny“, Nr. 23, išleistame 64-ųjų sukilimo metinių minėjimo proga.

Spaudinys. Varšuva, 1927 m. sausio 23 d. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 6, b. 181, l. 38v