Paskutinę 2016-jų dieną netekome poeto, vertėjo, dainų tekstų autoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto P. Bložės, kuris šių metų vasario 9 d. būtų šventęs savo 87-ąjį gimtadienį. Viešojoje erdvėje pažymimas faktas, kad poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, todėl būsimam iškiliam kūrėjui teko nutraukti mokslą gimnazijoje, o vėliau – sunkiai skintis kelią literatūroje, tačiau išsamesnės informacijos apie sovietų valdžios represijas Vytauto P. Bložės šeimos narių atžvilgiu, nėra. Baisogaloje gyvenusiai vaistininko Petro Bložės šeimai pokario metais teko patirti skaudžias sovietų valdžios represijas. Petras Bložė buvo suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos darbų, kalintas ypatingajame lageryje, kur 1953 m. spalio mėnesį mirė. Jo žmona, Marija Bložienė ir duktė Rožė Bložytė, 1948 m. gegužės mėnesį buvo ištremtos į Krasnojarsko sritį. R. Bložytei dar prieš tremtį teko patirti suėmimą, tardymus, kalinimą pataisos darbų lageryje. Sūnūs Vytautas ir Laimutis buvo įtraukti į asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR teritorijos, sąrašus, tremties išvengė tik dėl to, kad negyveno kartu su seserim ir motina. Pirmoji Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) taikiklyje atsidūrė Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentė Rožė Bložytė, kuri 1945 m. kovo 24 d. buvo suimta, įtariant dalyvavimu antisovietinėje veikloje, kadangi ji asmeniškai pažinojo ir bendravo su partizanais Vladu Kuročka ir Kostu Margevičiumi. LSSR NKGB Kauno skyriaus Tardymo poskyrio 1945 m. gegužės 27 d. nutarimu, R. Bložytė „tolesniam bylos tyrimui“ buvo išsiųsta į SSRS NKVD Vorkutos-Pečioros pataisos darbų lagerį. Tyrimą vykdžiusiems tardytojams nesurinkus pakankamai įrodymų apie jos priklausymą pogrindinei „nacionalistinei organizacijai“, baudžiamoji byla buvo nutraukta, o Rožė Bložytė 1946 m. gegužės 23 d. iš lagerio paleista. V. Bložės tėvas ‒ Baisogalos vaistinės vedėjas Petras Bložė 1946 m. sausio 15 d. buvo suimtas LSSR NKGB Kėdainių aps. skyriaus. Pagrindinė suėmimo priežastis ‒ saugumo surinkti duomenys apie tai, kad P. Bložė teikė pagalbą ginkluoto pogrindžio dalyviams, aprūpino juos vaistais, gydė sužeistus Baisogalos apylinkėse veikusio „Drąsučio“ būrio partizanus. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad P. Bložė 1923‒1940 m. priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, „šmeižė sovietų sąjungą“. 1941 m. pradžioje į Baisogalą atsikrausčiusių „sovietinių naujakurių“ Jefišovų šeima pateikė melagingus liudijimus, kad P. Bložė pirmosiomis nacių okupacijos dienomis „priklausė baltųjų banditų būriui“. Remiantis surinktais įkalčiais, Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės Karo tribunolas paskelbė P. Bložei griežčiausią nuosprendį – penkiolika metų katorgos darbų. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1943 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 39 įteisinti katorgos darbai buvo žymiai sunkesnė bausmė už kalinimą „įprastame“ pataisos darbų lageryje. Sovietiniai katorgininkai, saugomi ginkluotos sargybos, privalėjo dirbti tik pačius sunkiausius fizinius darbus: kasti anglį, kirsti mišką, tiesti geležinkelį, skaldyti anglis ir kt. Katorgininkams oficialiai buvo nustatyta viena valanda ilgesnė darbo diena negu kitų GULAG-o pataisos darbų lagerių kaliniams, nedarbo metu jie buvo laikomi uždaruose, saugomuose barakuose, pirmus kalinimo metus buvo draudžiamas susirašinėjimas su artimaisiais, už smulkiausius režimo pažeidimus taikytos ypatingai griežtos bausmės. 1948 m. pradžioje katorga buvo panaikinta, vietoj jos SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 416‒159ss „ypač pavojingiems valstybiniams nusikaltėliams“, t. y. ‒ politiniams kaliniams, pradėti steigti ypatingieji lageriai, kurių režimas beveik nesiskyrė nuo 1943‒1948 m. egzistavusios katorgos. Nors oficialiai pokario metų sovietinė katorga turėjo būti taikoma tik asmenims, „teikusiems pagalbą, vykdant susidorojimus su civiliais gyventojais ir belaisviais raudonarmiečiais“ ‒ realiai ji grėsė bet kuriam Vokietijos okupacinėje zonoje gyvenusiam asmeniui. „Bendradarbiavimu su okupantais“ ar „tarnavimu fašistams“ dažnai būdavo apkaltinti tūkstančiai žemdirbių, mokytojų, gydytojų, kurių vienintelis „nusikaltimas“ buvo tai, kad nacistinės okupacijos sąlygomis jie tęsė savo įprastą darbą: dirbo žemę, mokė vaikus, gydė. Dar daugiau žmonių ilgus metus kalėti nežmoniškomis sąlygomis arba mirti buvo pasmerkti, remiantis šmeižikiškais liudininkų parodymais. Melagingi liudininkų parodymai nulėmė ir tragišką P. Bložės likimą. 1953 m. spalio 19 d. jis mirė SSRS MVD „Ozernyj“ ypatingajame lageryje Irkutsko srityje. 1965 m. vasario 4 d. bylą peržiūrėjusi ir pakartotinį bylos tyrimą atlikusi Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija nustatė, kad Petro Bložės priklausymas 1941 m. vasarą Baisogaloje veikusiam baltaraiščių sukilėlių būriui, už kurį jis faktiškai buvo pasmerktas myriop – nepasitvirtino. Vytauto P. Bložės motina Marija Bložienė ir 1946 m. vasarą iš lagerio grįžusi jo sesuo gyveno Kaune. Į sovietinio saugumo pareigūnų akiratį jos vėl pateko 1948 m. balandžio mėn., rengiant pačią masiškiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. ‒ „Pavasaris“), kurios metu 1948 m. gegužės mėn. į Buriatijos Mongolijos ASSR ir Krasnojarsko kraštą buvo ištremta apie 40 tūkst. gyventojų. Saugumiečiai prisiminė, kad gyvendama Baisogaloje, M. Bložienė aprūpindavo partizanus medikamentais. 1948 m. gegužės 22 d. M. Bložienė ir R. Bložytė buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, jų turėtas turtas konfiskuotas. Kartu buvo numatyta ištremti ir abu M. Bložienės sūnus – Vytautą ir Laimutį, tačiau, kaip pažymėta tremties byloje, jie „nuo tremties pasislėpė“. Nors 1948 m. jiems pavyko išvengti tremties, tačiau jie ir toliau liko saugumo pareigūnų akiratyje, nes 1951 m. rudenį vykdant dar vieną Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „Osen“ (liet. ‒ „Ruduo“), jie abu vėl buvo įtraukti į numatytų ištremti asmenų sąrašus. Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje eksponuojami dokumentai iš poeto tėvo Petro Bložės ir sesers Rožės Bložytės baudžiamųjų bylų, motinos – Marijos Bložienės ir sesers Rožės Bložytės tremties bylos, sovietinio saugumo dokumentai, liudijantys, kad pats Vytautas P. Bložė buvo įtrauktas į asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR teritorijos, sąrašus. Parodoje taip pat publikuojamos Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo saugomos poeto Vytauto Petro Bložės 1958‒1987 m. fotonuotraukos. Su šiais ir kitais dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklose. Kviečiame apsilankyti. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vilnius, 1996. 322‒323, 361‒363. TRUSKA, Liudas, ANUŠAUSKAS, Arvydas, PETRAVIČIŪTĖ Inga. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais, Vilnius, 1999. (l. 166-167). ШКАРЕВСКИЙ, Денис. О применении каторжных работ военными трибуналами в СССР (1943 ‒ начало 1950-х гг.). Prieiga per internetą: