Galerijos
Albumai
VAIKYSTĖ SOVIETINĖJE LIETUVOJE (LYA)

PRATARMĖ

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, neišvengiamais tapo fundamentalūs visos socialinės, kultūrinės ir politinės erdvės pokyčiai, turėję pasitarnauti komunistinės utopijos įtvirtinimui. Šios permainos palietė ir vaikų gyvenimus. Sovietų Sąjungoje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „komunistinio rytojaus“ pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai paruošti turėjo tapti socializmo garantu. Šioje parodoje į sovietinę vaikystę bandoma pažvelgti keliais žvilgsniais – parodyti, kaip sovietinė vaikystė buvo konstruojama viešajame diskurse, kokie lūkesčiai buvo kuriami vaikams, iš kitos pusės – parodyti, kaip patys vaikai anuomet matė juos supantį pasaulį ir koks jų „balsas“ yra fiksuojamas įvairiuose archyviniuose dokumentuose – pradedant piešiniais, baigiant laiškais į žurnalų redakcijas.

Pirmoji parodos dalis – „Ideologijos pančiuose“ pasakoja apie oficialias vaiko indoktrinavimo praktikas sovietinėje visuomenėje. Joje vaikai buvo traktuojami kaip „naujosios tvarkos“ įsikūnijimas, „galinga revoliucijos ikona“. Kol jauno žmogaus sąmonėje dar galutinai nesusiformavęs kritinis mąstymas, pasinaudoti jaunatvišku entuziazmu sovietiniams ideologams galėjo būti viena lengviausių tikslo siekimo priemonių. Sovietinė mokykla turėjo pertvarkyti vaiko sąmonę, perorientuoti ją į kitą vertybių sistemą, „moralinį jausmą pakeisti pilietine pareiga“. Tai buvo naujo sovietinio identiteto formavimas. Sovietiniai vaikai turėjo užaugti sveiki ir fiziškai stiprūs, kupini džiaugsmo, išsilavinę ir kultūringi tam, kad galėtų tęsti komunizmo statytojų pradėtus darbus. To buvo siekiama per sovietinę auklėjamųjų institutų gausą: 1) ikimokyklinio ugdymo įstaigas, 2) mokyklinio tipo institutus, 3) vaikų ir jaunimo organizacijas (spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai), 4) įvairius vaikų užimtumo klubus, būrelius, 5) šeimą. Tokia įvairovė įgalino geresnį vaiko indoktrinacijos aparatą, t.y. jei vienas institutas (pavyzdžiui šeima) „nesąžiningai“ vykdydavo auklėjimo procesą, tai buvo apsidraudžiama, jog kiti institutai pasirūpins „tarybinio piliečio“ išugdymu.

Vienu iš sovietinės indoktrinacijos uždavinių buvo siekis „apsaugoti“ jaunąją kartą nuo ideologinių „priešo atakų“. Didžiausią susirūpinimą ideologams kėlė jaunimas: „kai kurių vaikinų ir merginų pavėluotas pilietinis brendimas, išlaikytinių nuotaikos, nenoras dirbti ten, kur to reikia visuomenei šiandien“. Didelės sovietinių ideologų pajėgos buvo nukreiptos siekiant eliminuoti bet kokią galimą neigiamą įtaką iš aplinkos. Labiausiai kovota su bandymais menkinti socializmą ir Katalikų bažnyčios įtaka auklėjant moksleivius, todėl visose gyvenimo srityse reikalauta dar labiau garbinti Sovietų Sąjungą kaip pažangiausią, teisingiausią bei geriausią santvarką turinčią valstybę ir žeminti lietuviškumą, Bažnyčią, jos autoritetus.

Parodos dalyje „Mažieji darbininkai“ pasakojama apie vaikų santykį su praktiniu darbu. Vaikas buvo matomas kaip būsimas suaugusysis, kuris privalėjo atrasti „praktinį ir naudingą“ sovietinei visuomenei pašaukimą. O jo būsimoji profesija privalėjo atspindėti valstybės ekonominius poreikius, ūkio modernizacijos politiką, augantį specializuotos darbo jėgos poreikį. Moksleiviai turėjo būti siunčiami dirbti į kolūkius, gamyklas ar fabrikus ir taip įgyti būtinų darbinių įgūdžių. Darbinė veikla privalėjo stiprinti ideologiškai reikšmingą darbo sampratą. Vaikystė buvo tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos įrankis.

Vis dėlto vaiko ir vaikystės idealusis vaizdinys realybėje dažnai prasilenkdavo su tikra vaikų, lankančių mokyklas, būrelius ar būnančių šeimos apsuptyje, kasdienybe. Šalia ideologiniu turiniu persmelkto vaikų gyvenimo egzistavo ir kita erdvė. Erdvė, kurioje vaikas gyveno savo gyvenimą ir turėjo tik jam būdingą supratimą apie jį supantį pasaulį.

Apie vaikų savarankiškumą pasakojama parodos dalyje „Rimti ir nerimti žaidimai“. Kiekvieną visuomenės sferą mėginusi valdyti sovietinė sistema nepajėgė kontroliuoti to, kad vaikai būdavo ilgam paliekami vieni, kokią atsakomybę jiems tekdavo prisiimti ar ką jie rinkdavosi veikti. Tokiu būdu vaikai buvo virtę pakankamai autonomiškais visuomenės nariais. O vaikų savarankiškumas nulėmė ir santykinį jų vienišumą. Norėdami jį įveikti, vaikai rinkdavosi leisti laiką kieme. Gali būti, kad kiemo bendruomenė, vaikui galėjusi skirti daugiau dėmesio nei dirbantys tėvai, taip pat suteikusi socializacijos ir žaidimų praktikos galimybę, tapo pati svarbiausia vaikų kasdieniame gyvenime ir leido jiems „kitaip“ pamatyti juos supančią aplinką. Visgi žaidimai buvo žaidžiami ir institucinėje aplinkoje. Pastarojoje jie būdavo kontroliuojami suaugusiųjų ir neretai talpindavo savyje ideologines prasmes.

Parodos dalis „Maištininkai“ demonstruoja, kad vaikai juos reguliuojančius įpareigojimus suprasdavo savaip. Nesilaikydami nustatytų elgesio, išvaizdos normų ir žavėdamiesi vakarietiška kultūra, kai kurie paaugliai drąsiai priešindavosi privalomoms elgesio taisyklėms, kartais pasižymėdami net radikaliomis antisovietinėmis nuotaikomis – platindami įvairaus pobūdžio atsišaukimus, piešinius, eilėraščius ir pan.  

„Šeimos reikalai“ – paskutinioji parodos dalis apžvelgia vaiką ir jo gyvenimą šeimoje. Vaiko laikas šeimoje buvo stipriai apribotas dėl dirbančių abiejų tėvų ir laikas vien šeimos apsupty dažniausiai būdavo reta patirtis. Tad svarbi vaikų kasdienybės dalis buvo ta, kad didelę laiko dalį jie veikdavo savarankiškai, atlikdavo įvairias pareigas. Tokie vaikai buvo auginami labai griežtai. Mamos, palikdamos vaiką namuose, turėdavo duoti aiškias instrukcijas, kaip elgtis su dujomis, kaip pasišildyti maistą, liesti ar neliesti aštrius daiktus, priminti uždaryti langus, užrakinti duris. Tuo tarpu atostogos leisdavo vaikams, nors trumpam pasijusti vaikais be jokių rūpesčių. Šeima sovietmečiu buvo laikoma ne vien pirmine komunistinės visuomenės ląstele, tačiau neretai ir „antitarybinių elementų“ inkubatoriumi“, kuriame buvo puoselėjamos krikščioniškos vertybės ar priešingos komunistinei ideologijai pažiūros – vaikai būdavo krikštijami, lankydavo bažnyčią, švęsdavo religines šventes.

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Grišinaitė.

 

 

Panaudota LITERATŪRA:

 

ABRAITYTĖ, Marija. Sovietinės ideologijos diegimas Kauno mokyklose XX a. 7–9 dešimtmečiais. Darbai ir Dienos, t. 52, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009.

 

DAMAŠEVIČIŪTĖ, Goda. Tai mano kiemas: Vaikystė ir kiemo fenomenas vėlyvuoju sovietmečiu,

Naujasis Židinys - Aidai, Nr. 1, 2019.

 

GRIŠINAITĖ, Rūta. Vaiko ir vaikystės sampratos ir jų kūrimas viešajame vėlyvojo sovietmečio  Lietuvos pedagoginiame diskurse (1962–1984), Lietuvos istorijos studijos, t. 39, Vilnius, 2017.

 

Kelly, Catriona. Childrens World: Growing Up in Russia, 1890-1991, New Haven and London: Yale University Press, 2008.

 

MARCINKEVIČIENĖ, Dalia. Būti mama: vaikų priežiūros strategijos sovietinėje Lietuvoje 1945–1970-aisias metais, Liaudies kultūra, nr. 6, 2008.

 

SILOVA, Iveta, PIATTOEVA, Nelli, MILLEI, Zsuzsa. Childhood and Schooling in (Post)Socialist Societies: Memories of Everyday Life, algrave Macmillan, 2018.

Lt En