„Tai jau nebe mūsų „Memelis“, tai yra „Klaipėda“
(Hier ist nicht mehr unser „Memel“, hier ist „Klaipeda“)
Išeivio iš Klaipėdos m. Vadimo Citmano (Wadim Zietmann) citata
iš straipsnio „Daugelis jau buvome Klaipėdoje“, paskelbto
laikraštyje Memeler Dampfboot 1987 m. lapkričio 20 d. Nr.11,
Oldenburgas (Vokietija)
SOVIETINIO OKUPACINIO REŽIMO ĮVEDIMAS
1939 m. kovo 20 d. Vokietija, grasindama jėga, pateikė Lietuvai ultimatumą perduoti Klaipėdos kraštą (vok. Memelland) Vokietijai. 1939 m. kovo 22 d. pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Pagal 1939 m. kovo 23 d. Adolfo Hitlerio pasirašytą įstatymą dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos, visi Klaipėdos krašto gyventojai tapo Vokietijos piliečiais. 1939 m. sausio 1 d. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 153 793 gyventojai: vokiečių – 64281 (41, 8 %), lietuvių – 43226 (28, 1 %), kitų tautybių gyventojų ir svetimšalių – 11067 (7, 2 %), asmenų, save įvardijusių klaipėdiškiais (memelenderiais) – 35 219 (22, 9 %). Pastarieji didžiąja dalimi buvo provokiškos orientacijos etniniai Rytų Prūsijos lietuviai (lietuvininkai), kalbėję lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iš nacių užimto Klaipėdos krašto išvyko apie 18 tūkst. žmonių: Didžiosios Lietuvos lietuviai, žydai, dalis kilminių Klaipėdos krašto lietuvių. 303 asmenys (su šeimos nariais 585) pasirinko (optavo) Lietuvos pilietybę pagal Lietuvos – Vokietijos 1939 m. liepos 8 d. sutartį dėl klaipėdiškių pilietybės. Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą, dalis optantų pasinaudojo 1941 m. sausio 10 d. Gyventojų mainų tarp Vokietijos ir Lietuvos SSR sutartimi ir kaip vokiečiai repatrijavo į Vokietiją. Atsisakiusieji priimti Vokietijos pilietybę, dalyvavusieji antinacinėje ar aktyvioje lietuviškoje veikloje buvo persekiojami, kalinami, tremiami iš Klaipėdos krašto. II pasaulinio karo metais Klaipėda tapo Vokietijos karine baze, dešimtys tūkstančių Klaipėdos krašto vyrų mobilizuoti į Vokietijos kariuomenę. Raudonajai armijai (RA) 1944 m. liepos mėn. įžengus į Lietuvos teritoriją, Vokietijos karinės vadovybės įsakymu buvo pradėta Klaipėdos krašto gyventojų, įstaigų ir įmonių evakuacija į Vokietijos gilumą. Manoma, kad 1944 m. rugpjūčio – 1945 m. sausio mėn. apie 130 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų (85–90 %) buvo priversti pasitraukti į Vakarus, kai kurie liko savo ūkiuose, kiti evakuacijos metu apsupus RA daliniams turėjo grįžti atgal, dalis žuvo. Iki galutinio Klaipėdos krašto užėmimo kraštą valdė RA struktūros. RA trofėjinės komandos konfiskavo ir į SSRS gabeno be šeimininkų likusį ar suimtųjų asmenų kilnojamąjį turtą (žemės ūkio techniką, gyvulius, pramonės įrenginius), plėšė ūkininkus. 1945 m. sausio 28 d. I Pabaltijo fronto pajėgos, kurių sudėtyje buvo ir 16-toji lietuviškoji šaulių divizija, užėmė Klaipėdą. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP (b)) centro komiteto biuro 1944–1945 m. nutarimais Klaipėdos kraštas buvo padalintas į 3 apskritis: Klaipėdos (16 valsčių ir Priekulės miestas), Pagėgių (16 valsčių, Pagėgių bei Smalininkų miestai) ir Šilutės (15 valsčių, Šilutės bei Rusnės miestai). Apskričių centruose bei respublikinio pavaldumo mieste Klaipėdoje buvo sudaromi LKP (b) apskričių bei miestų komitetai, vykdę partijos direktyvas, ūkio ir socialinių reikalų veiklą vykdė partijos kontroliuojami vietinių tarybų vykdomieji komitetai. Apskrityse ir valsčiuose įsteigti vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) – valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) padaliniai. Vadovaujantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1947 m. gruodžio 16 d. įsaku „Dėl SSRS pilietybės įgijimo Lietuvos SSR Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių lietuvių tautybės nuolatiniams gyventojams tvarkos“, lietuvių tautybės gyventojai, kurie iki 1939 m. kovo 22 d. buvo Lietuvos piliečiai, taip pat jų vaikai nuo 1945 m. sausio 28 d. buvo paskelbti SSRS piliečiais. Įsakas nebuvo taikomas Klaipėdos krašte gimusiems vokiečių tautybės asmenims. Daugelis vietoje likusių ar iš evakuacijos Vokietijoje repatrijavusių vokiečių, bijodami sovietų valdžios represijų ar tikėdamiesi susigrąžinti paliktą nuosavybę, nurodė esą lietuviais.
GRĮŽIMAS Į TĖVIŠKĘ
1944 m. iš Klaipėdos krašto evakuoti gyventojai dirbo Rytų Prūsijos ūkiuose ir fabrikuose. 1945 m. SSRS ėmė organizuoti Vokietijos ir jos okupuotų šalių teritorijose atsidūrusių SSRS piliečių, tarp jų ir Lietuvos bei Klaipėdos krašto gyventojų, repatriaciją. Civilių repatriantų gretas papildė klaipėdiškiai, tarnavę Vermachte, patekę į Raudonosios armijos nelaisvę ar kalėję sąjungininkų karo belaisvių lageriuose ir vėliau perduoti Sovietų Sąjungai. Grįžusius į ankstesnę gyvenamąją vietą, tikrindavo NKVD miestų ar apskričių skyrių vietinės patikrinimo-filtravimo komisijos, siekiant išaiškinti „tėvynės išdavikus, policininkus, vokiečių statytinius, buvusius ūkininkus, užsienio šalių agentus bei kitą antisovietinį elementą“. 1950 m. duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 15–20 tūkst. senųjų krašto gyventojų, tarp jų 6–8 tūkst. repatriantų. Daugumos į savo ankstesnę gyvenamąją vietą grįžusiųjų klaipėdiškių ūkiai buvo arba sunaikinti arba išdalinti naujakuriams, organizacijoms, nes sovietų valdžia siekdama atstatyti karo metu sugriautą Klaipėdos m. bei apgyvendinti tuščius ūkius, į Klaipėdos kraštą keldino gyventojus iš kitų Lietuvos rajonų ir SSRS respublikų. Antrasis pasaulinis karas išskyrė daugelį Klaipėdos krašto šeimų. Vieni šeimos nariai liko tėviškėje ar repatrijavo, kiti liko Vokietijoje. Dalis klaipėdiškių, tarnavusių Vokietijos kariuomenėje, žuvo karo frontuose.
SOVIETINIUOSE LAGERIUOSE IR TREMTYJE
1944 m. rudenį Šilutės, Pagėgių, Klaipėdos apskrityse buvo pradėtos represijos. LSSR NKGB Klaipėdos operatyvinė grupė suiminėjo vietinius gyventojus – buvusius Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos, kitų vokiečių organizacijų, kaimų ginkluotos apsaugos būrių (landvachto) narius, valstybės pareigūnus, ūkininkus, kurių ūkyje dirbo karo belaisviai ar atvežtieji priverstiniams darbams bei asmenis, nusiteikusius prieš sovietų valdžią. Nors šie žmonės nebuvo karo nusikaltėliais, nevykdė sovietų valdžiai priešiškos veiklos, „už priklausymą vokiečių fašistų partijai“, „profašistinę agitaciją“ jiems buvo skiriamos laisvės atėmimo ar net mirties bausmės. 17–50 metų amžiaus vyrai buvo internuojami kaip karo belaisviai ir siunčiami įvairiems laikotarpiams į lagerius ar darbo batalionus. Įgyvendinant Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto 1947 m. gegužės 21 d. nutarimą „Dėl kolūkių steigimo Lietuvos, Latvijos, Estijos SSR“, sovietų valdžios represinės struktūros 1948–1951 m. vykdė masinius gyventojų trėmimus. Vykdant trėmimo operacijas „Vesna“ (liet. „Pavasaris“, 1948 m.) ir „Priboj“ (liet. „Bangų mūša“, 1949 m.), iš Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės aps. į SSRS šiaurinius rajonus, dažniausiai Krasnojarsko kraštą, ištremti 878 senieji (vietiniai) gyventojai. Iš viso iš šių apskričių buvo ištremti 1455 gyventojai. 1951 m. ištremti Klaipėdos krašte veikusios pogrindinės Jehovos liudytojų organizacijos nariai. Kai kurie iš Klaipėdos krašto ištremti asmenys, Lietuvoje įforminti kaip lietuviai, tremties vietose buvo registruojami kaip vokiečiai. Nors senieji Klaipėdos krašto gyventojai antisovietiniame pasipriešinime aktyviai nedalyvavo, tačiau kai kurie rėmė Klaipėdos ir Šilutės apskrityse veikusį nelaisvės išvengusių Vokietijos kariuomenės karių ir vietinių jaunuolių būrį, vadovaujamą Vokietijos kariuomenės karininkų Peterio Bovari (jis taip pat Bentchaim Gelmut Paul, Cisla Paul Paul) ir Fridricho Zenfo-Gerhardo. 1946–1948 m. sovietų saugumo struktūros suėmė ir nužudė apie 18 šio būrio narių, apie 40 daugiausiai vokiečių kilmės rėmėjų nuteisė kalėti lageriuose, kai kuriuos su šeimomis ištrėmė į SSRS gilumą. Didžioji dalis Klaipėdos krašte veikusių Lietuvos partizanų būrių narių ir rėmėjų buvo kilę iš Žemaitijos.
IŠVYKIMAS
LSSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Klaipėdos m. ir Lietuvos jūrų baseino (LJB) skyriaus 1985 m. pažymoje nurodyta, kad po karo JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos okupacinėse Vokietijos zonose atsidūrė daugiau 60 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų. 1946 m. Fuldoje, netoli Frankfurto prie Maino, neketinę tapti vokiečiais Klaipėdos krašto išeiviai – lietuvininkai, įkūrė visuomeninę organizaciją – Mažosios Lietuvos Tarybą (MLT), veikusią iki 1972 m. MLT protestavo prieš SSRS vykdomą Karaliaučiaus (nuo 1946 m. Kaliningrado sritis) krašto kolonizavimą. Dėl vėlesniais metais prasidėjusios lietuvių emigracijos į JAV, Kanadą, Australiją ir 1969 m. mirus MLT pirmininkui Erdmonui Simonaičiui, MLT veikla nusilpo. KGB Klaipėdos m. ir LJB skyriaus 1985 m. pažymoje rašoma, kad „priešo spec. tarnybos MLT įkūrė vykdyti priešišką SSRS veiklą“, tačiau dėl „SSRS valstybės saugumo organų atlikto reikšmingo darbo“ MLT savo veiklą nutraukė. Didžioji išeivių iš Klaipėdos krašto dalis priklausė 1948 m. Hamburge įkurtai Rytų Prūsijos kraštiečių draugijos Klaipėdos krašto darbo grupei (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise (AdM); Memelenderių grupė). Ilgą laiką šioje organizacijoje dominavo prieškario provokiškų pažiūrų veikėjai, reikalavę nepripažinti Klaipėdos krašto grąžinimo Lietuvai. LSSR KGB Memelenderių grupę vadino revanšistine organizacija, veikusia Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) specialiųjų tarnybų interesais, renkančia tendencingą informaciją apie Klaipėdos kraštą, kurstančia antisovietines nuotaikas ir propaguojančia idėjas, kad rytinės Vokietijos žemės, taip pat ir Klaipėdos kraštas, buvo neteisėtai atplėštos nuo Vokietijos.
VFR vyriausybė rūpinosi SSRS teritorijoje likusiais tėvynainiais ir siekė juos sugrąžinti į tėvynę. KGB prie SSRS Ministrų Tarybos 1955 m. duomenimis, buvusiame Klaipėdos krašte gyveno daugiau 2000 vokiečių, susirašinėjusių su giminėmis Vokietijoje, „kuriai jautė trauką“. 1957–1958 m. VFR, Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) ir SSRS vyriausybių derybose nutarta, kad SSRS gyvenantys Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštuose gimę bei gyvenę vokiečiai ir kitų tautybių asmenys, iki 1941 m. birželio 21 d. turėję Vokietijos pilietybę, galės išvykti gyventi į VFR ar VDR. Galimybe išvykti pasinaudojo daugelis buvusių tremtinių. Po 1960 m. sausio 1 d. išvykti buvo leidžiama tik įrodžius, kad VFR ar VDR gyvena kiti šeimos nariai. 1958–1969 m. į VFR ir VDR išvyko 8232 asmenys. Emigracija iš SSRS turėjo politinį atspalvį, nes diskreditavo „socializmo ir sovietų valdžios pasiekimus“. Vieni iš svarbesnių XX a. 7– 9 dešimtmečių KGB uždavinių buvo „daryti ideologinį poveikį“ vokiečių kilmės gyventojams, mažinant jų emigracines ir nacionalistines nuotaikas, sekti, ar gyventojai neperduoda VFR ir kitų šalių spec. tarnyboms informacijos apie karinius objektus, negatyvius socialinius-politinius reiškinius. KGB sekė gyventojus, susirašinėjusius ir susitikinėjusius su užsieniečiais iš kapitalistinių šalių, apsilankiusius VFR ambasadoje Maskvoje, gaudavusius pensijas ar materialinę paramą iš VFR, tikrino, ar ji nebuvo suteikta už galimai perduotas žvalgybinio pobūdžio žinias, rengė laikraščio „Memeler Dampfboot“ publikacijų apžvalgas. Gyventojų sekimui tarp vietinių vokiečių buvo verbuojami agentai. LSSR KGB 1988 m. išvadomis, Memelenderių grupės nariai, „pagyvenusio amžiaus žmonės“, realios įtakos Lietuvoje gyvenantiems vokiečiams jau neturėjo, nes jie asimiliavosi, daugelis sukūrė mišrias šeimas ir emigruoti neketino. 1990 m. pažymoje rašoma, kad dauguma Lietuvoje gyvenusių vokiečių netikėjo, kad padėtis pagerės, todėl vis daugiau jų išvykdavo nuolat gyventi į VFR.
______________________
1939 m. nacistinės Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija ir 1944 m. masinė gyventojų evakuacija, sovietinio okupacinio režimo politinės represijos ir socialinė–ekonominė politika lėmė tai, kad Klaipėdos krašto senbuviai lietuviai ir vokiečiai, šiame krašte liko etnine mažuma. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užsienyje gyvenantys išeiviai klaipėdiškiai įgijo galimybę be apribojimų lankytis gimtinėje, dalyvauti prikeliant Klaipėdos krašto istoriją ir kultūrinį palikimą.
LITERATŪRA
Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015.
Mažosios Lietuvos muziejus. Prieiga per internetą:
POCYTĖ, Silva. XX a. Klaipėdos krašto gyventojų klaipėdiškių kultūrinio ir tautinio tapatumo išraiškos epitafijose. Prieiga per internetą: <www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/lituanistica/article/download/2805/1633>.
BUKAVICKAS, Rubenas. Klaipėdos krašto apgyvendinimas 1945-1960 m. Prieiga per internetą:
<https://www.youtube.com/watch?v=qr7nhbIuyXg>.