Parodos įvertinimas

Apsaugos kodas
*alt_phpcaptcha_generated_image*
Loading
Ačiū! Jūs sėkmingai palikote atsiliepimą!

{{msg}}

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Grupė žydų tautybės asmenų, kalėjusių SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) vidaus kalėjime Maskvoje.

Iš kairės: 1. Aizikas Trockij (g. 1889 m.), 2. Davidas Fainberg (g. 1907 m.), 3. Basia Štok (g. 1921 m.), 4. Faivušas Štok (g. 1907 m.), 5. Irina Goldštein (g. 1924 m.), 6. Malka Gorfinkel (g. 1905 m.), 7. Mejeris Polovinas (g. 1902 m.).  1945 m. rugsėjo mėn.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-2076, t. 1, l. 8-1, 61-1, 90-1, 135-1; t. 2, l. 5 ap., 68 ap., 102 ap.

Saugumo agentui „Londonas“ pranešus, kad grupė žydų norėtų  pabėgti į užsienį (Palestiną ir kt.), 1945 m. birželio mėn. į juos kreipėsi lakūnu apsimetęs SSRS NKGB Lietuvos geležinkelių transporto skyriaus operatyvinis darbuotojas ir pasiūlė už pinigus kariniu lėktuvu juos iš Vilniaus nuskraidinti į Rumuniją, Bukareštą. Pradėjus skrydį, inscenizavo gedimą ir lėktuvą nutupdė Kyviškėse, kur visi 36 „keleiviai“ buvo suimti, o vėliau „už ketinimą išduoti tėvynę“ Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) nutarimu nuteisti nuo 5 ik 10 m. pataisos darbų lagerio.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Rachilė ir Michailas (Moišė) Zavilevičiai, jų sūnūs Solomonas ir Borisas.

Ne vėliau kaip 1946 m. gruodžio mėn.

Nuotraukos.

Sovietų karinės administracijos Saksonijos federacinėje žemėje operatyvinio sektoriaus Tardymo skyriaus nutarimas suimti R. Zavilevič. 1947 m. sausio 23 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 42079/3, l. 14-3,14-4; b. 41144/3, l. 30-8, 39.

R. Zavilevič (g. 1900 m.), M. Zavilevič (g. 1902 m.), S. Zavilevič (g. 1927 m.), B. Zavilevič (g. 1926 m.) 1941 m. buvo įkalinti  Kauno gete. 1944 m. R. Zavilevič išvežta į Štuthofo, o M. Zavilevič su sūnumis – į Dachau koncentracijos stovyklas. 1945 m. Zavilevičių šeimos nariai, išskyrus Borisą, repatrijuojant į SSRS, susitiko Lenkijoje, Lodzėje, iš kur pabėgo į Miuncheną, buvusį JAV okupacinėje Vokietijos zonoje. Borisas dirbo vertėju Sovietų karinės administracijos Saksonijos federacinėje žemėje operatyviniame sektoriuje. Jį aplankyti į SSRS okupacinę Vokietijos zoną atvykusi R. Zavilevič, kartu su sūnumi Borisu, buvo suimta, ir abu uždaryti į kalėjimą Drezdene. Sovietų karinės administracijos Saksonijos federacinėje žemėje Karo Tribunolo 1947 m. nuosprendžiu abu nuteisti po 10 m. pataisos darbų lagerio. Vakarų Vokietijoje likę Michailas ir Solomonas Zavilevičiai, Rytų Sibiro karinės apygardos Karo Tribunolo 1952 m. nuosprendžiu už akių buvo nuteisti sušaudyti. R. Zavilevič 1956 m. paleista iš lagerio Irkutsko srityje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Leibos Aronovo tapatybės kortelė, išduota perkeltųjų asmenų stovykloje Feldafinge, buvusiame JAV okupacinėje Vokietijos zonoje.

1947 m. birželio 20 d.

Originalas. Dokumentas anglų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-17648, l. 58-1, 58-1 ap., 58-2.

L. Aronov (g. 1916 m.) kalėjo Šiaulių gete, vėliau Dachau koncentracijos stovykloje. Žmona, du vaikai ir giminės žuvo. 1945 m. gegužės mėn. išlaisvinus JAV kariuomenei, pateko į perkeltųjų asmenų stovyklą Feldafinge prie Miuncheno, vėliau gyveno JAV kontroliuojamame Berlyno sektoriuje. 1946 m. pateikė prašymą išvykti į Palestiną. Sužinojęs, kad sesuo yra SSRS kontroliuojamame  Berlyno  sektoriuje, nuvyko jos aplankyti, tačiau 1949 m. sausio 20 d. buvo suimtas prie Didžiosios Britanijos–SSRS demarkacinės linijos. Sovietų karinės administracijos Saksonijos žemėje Karo Tribunolo nuosprendžiu už tai, kad „išdavė tėvynę“, nes nenorėjo grįžti į SSRS, nuteistas 25 m. pataisos darbų lagerio. 1954 m. bausmė sumažinta iki 10 m., nes „nevykdė antisovietinės veiklos“. Kalėjo Kitailageryje, Irkutsko srityje iki 1956 m.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Suomijos laivo „Korso“ kapitono radiograma Klaipėdos jūrų prekybos uostui, pranešimas SSRS užsienio prekybos bendrovei „Sovfracht“ (rus. „Совфрахт“) bei jo vertimas į rusų kalbą apie laive surastą Juozą Jazarską.

1947 m. liepos mėn.

Originalai. Dokumentai rusų ir anglų kalbomis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 26929/3, l. 48, 49, 50.

J. Jazaraskas (g. 1917 m.) dirbo kroviku Klaipėdos jūrų prekybos uoste. 1947 m. liepos 28 d. baigęs anglies krovimo iš Suomijos laivo „Korso“ darbus, pasislėpė laivo anglių duobėje, siekdamas pabėgti  į Ameriką, kurioje planavo „realizuoti savo išradimus televizijos ir kinematografijos“ srityje. Buvo rastas laivui išplaukus į tarptautinius vandenis ir grąžintas į Klaipėdą.  Lietuvos jūrų baseino linijinio teismo 1948 m. nuosprendžiu nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1955 m. paleistas iš Uchtižemlago.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Stepono Šėlio pažymėjimas, išduotas Lietuvos jaunimo sporto mokyklos.

1947 m. spalio 31 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 13556/3, t. 2, l. 275-9.

S. Šėlys (g. 1927 m.), autoremonto dirbtuvių darbininkas, ir Jonas Bacevičius (g. 1925 m.), „Priekalo“ gamyklos darbininkas, 1949 m. kovo 9 d. nuvykę į Gardiną nelegaliai perėjo SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinę sieną, norėdami  patekti į Didžiosios Britanijos okupacinę Vokietijos zoną. Buvo suimti Lenkijos pasieniečių ir  perduoti SSRS. Vidaus reikalų ministerijos (MVD)  kariuomenės Karo Tribunolo 1949 m. nuosprendžiu už „tėvynės išdavimą“ nuteisti 25 m. pataisos darbų lagerio. J. Bacevičius 1950 m. mirė Ozerlage. S. Šėlys, sumažinus bausmę iki 6 m., 1955 m. paleistas iš Vorkutlago.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Čarlo Bergmanio, vilkiko „Platon“ antrojo kapitono padėjėjo, ir Vladimiro Diadiunovo vilkiko 0-148 antrojo kapitono padėjėjo, leidimai į Klaipėdos jūrų prekybos uostą.

1948 m. kovo 8 d.

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 34150/3, PPB 2, l. 2-61, 3-31.

Č. Bergmanis (g. 1914 m.) ir V. Diadiunovas (g. 1926 m.), gyveno Latvijoje, dirbo Latvijos laivyne. 1948 m. įsidarbino Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivuose, su kitais įgulų nariais ketino pabėgti į Švediją kaip „politiniai emigrantai, nepatenkinti Sovietų Sąjungos santvarka“. Belaukiant bėgimui palankios ūkanotos nakties, apie jų ketinimą pabėgti laivo mašinistas pranešė pasieniečiams. Č. Bergmanis, V. Diadiunovas ir dar 6  asmenys buvo suimti. Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės Karo Tribunolo 1948 m. nuosprendžiu Č. Bergmanis ir V. Diadiunovas nuteisti po 25 m. pataisos darbų lagerio. Č. Bergmanis mirė 1950 m. Abezės lageryje, V. Diadiunov mirė 1954 m. Mineralnyje lageryje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) Lietuvos geležinkelių apsaugos valdybos kaltinamoji išvada Andrejui Gorgoliui.

1949 m. gegužės 27 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58,b. 22484/3, l. 138, 139.

A.Gorgol (g. 1926 m., Kijevo srityje) augo Kijevo vaikų namuose. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. 1946 m. ant traukinio buferio grįždamas  į Kijevą nukrito, dėl patirtos traumos jam buvo amputuota koja. Tapęs benamiu atvyko į Vilnių, buvo apgyvendintas invalidų namuose Ukmergės rajone, kur susipažino su iš Rytų Prūsijos pabėgusia vokiete Vin Kete, bombardavimo metu taip pat netekusia kojos. Abu susitarę slaptai pabėgo iš invalidų namų, ketindami  nuvykti į Berlyną pas V. Kete gimines ir susituokti. Bandydami pereiti SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinę sieną, 1948 m. spalio 1 d. buvo sulaikyti Kaliningrado srities Heiligenbeil (dabar – Mamonovas) stotyje. Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės Karo Tribunolo 1949 m. nuosprendžiu A. Gorgol nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. Atsižvelgus į tai, kad valstybinę sieną norėjo pereiti „ne dėl tėvynės išdavimo ir priešiškų ketinimų, o dėl santuokos įforminimo“, bausmė sumažinta iki 3 m. 1955 m. paleistas iš Ivdelsko lagerio Sverdlovsko srityje.   

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Grupė asmenų, ketinusių pabėgti į Švediją. Iš kairės: Petras Maknevičius, Vytautas Maknevičius, Sergijus Liutkus, Vaclovas Andziulis, Jadvyga Laucevičiūtė, Karolis Čarli Razevičius.

1949 m. birželio mėn.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-16206, t. 4, l. 149, 150, 152, 156.

P. Maknevičius (g. 1906 m.), gyveno Kaune, nuo 1945 m. gamino fiktyvius dokumentus, kuriuos per brolį Vytautą, J. Laucevičiūtę ir kitus asmenis perduodavo antisovietinio pogrindžio dalyviams ir nelegaliai gyvenusiems asmenims. V. Andziulis (g. 1909 m.), slapstėsi nuo tarnybos Raudonojoje armijoje, 1945 m. dalyvavo spausdinant Tauro apygardos štabo laikraštį „Laisvės žvalgas“, tarpininkavo antisovietinio pogrindžio dalyviams įsigyjant fiktyvius dokumentus. S. Liutkus buvo gydytojas, gydė sužeistą partizaną, jo brolis buvo teistas, pabėgo iš Šilutės lagerio. P. Maknevičiaus iniciatyva, pagal jo brėžinį, K. Č. Razevičius (g. 1921 m.)  pagamino duraliuminiu apkaltą valtį, kuria grupė ketino bėgti į Švediją ir dėl gresiančių represijų prašyti prieglobsčio, vėliau planavo vykti į Ameriką. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno valdyba konfiskavo Kauno priemiestyje Nemuno pakrantėje saugotą valtį. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB 1949 m. nutarimu, Petras ir Vytautas Maknevičiai nuteisti 25 m. pataisos darbų lagerio, V. Andziulis, S. Liutkus, K. Č. Razevičius, J. Laucevičiūtė – 10 m. pataisos darbų lagerio.  J. Laucevičiūtė 1956 m. paleista iš Dubarvalgo, K. Č.Razevičius, S. Liutkus 1956 m. paleisti iš Vorkutlago. P. Maknevičius kalėjo Rečnoj lageryje, duomenų apie paleidimą nėra.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Kazio Rimo (Jono Seniūno) ir Adolfo Algirdo Dilio daiktai, paimti juos suimant: J. Seniūno Karinis bilietas, Vandos Linkauskaitės nuotrauka, popieriniai batų vidpadžiai, ant kurių A. Dilys užrašė užšifruotą giminaičio, gyvenusio Prancūzijoje, adresą.

1949 m.

Nuotrauka. Indėlis. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-16112, t. 2, l. 248-8, 248-9, 251-3, 251-15.

SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) pasienio kariuomenės 23-osios pasienio rinktinės kariai 1949 m. liepos 11 d. Karklininkų kaime sulaikė K. Rimą (g. 1923 m.), gyvenusį Pasvalio apskrities Joniškėlio valsčiaus Švobiškių kaime ir dirbusį malūne,  bei  A. Dilį (g. 1928 m.) Širvintų apskrities Paberžės valsčiaus Pavarpių kaimo mokyklos mokytoją. Jie valtimi planavo nuplaukti iki žvejybos laivo Baltijos jūroje, kad jis juos nuplukdytų į Švediją. Planas nepavyko, nes apie ketinimus pabėgti saugumui iš anksto pranešė K. Rimo vaikystės draugas, Klaipėdos finansų skyriaus darbuotojas, saugumo agentas.  
„Valtininkas“ ir „žvejybos laivo kapitonas“, su kuriais dėl pabėgimo kalbėjo K. Rimas ir A. Dilys, buvo „pakišti“ saugumo.  Apklausiamas K. Rimas nurodė, kad pabėgti norėjo vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje ir bijodamas arešto, nes nuo 1944 m. pabaigos gyveno su padirbtais dokumentais J. Seniūno pavarde, jo brolis buvo suimtas. A. Dilys, tarpukario Lietuvos Seimo nario sūnus, 1948 m. „kaip buožės sūnus“ buvo pašalintas iš Veterinarijos akademijos, todėl užsienyje norėjo mokytis. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) nutarimu abu nuteisti 25 m.  pataisos darbų lagerio. V.  Linkauskaitė (g. 1927 m.), Panevėžio gimnazijos mokinė, „žvejybos laivo kapitonui“ už sėkmingą nuplukdymą į Švediją turėjo perduoti pinigus. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB nutarimu ji buvo nuteista 10 m. pataisos darbų lagerio. Sumažinus bausmes, V. Linkauskaitė iš Krasnojarsko pataisos darbų lagerio paleista 1955 m., A. Dilys iš pataisos darbų lagerio Kazachijos SSR – 1956 m.,  K. Rimas iš Vorkutlago – 1955 m.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Jonas Šaulys ir Genovaitė Krapovickaitė Karelijos-Suomijos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kalėjime Petrozavodske.

1952 m. rugsėjo mėn.

Nuotraukos.

J. Šaulio ir G. Krapovickaitės sulaikymo SSRS–Suomijos valstybinės sienos pasienio zonoje Soanlachti gyvenvietės rajone, schema. Ne anksčiau kaip 1952 m. rugsėjo 2 d.

Schema. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 45098/3, SB, l. 80-2, 81-2; t.1, l. 30

J. Šaulys (g. 1928 m.), pagal fiktyvius dokumentus Boleslovas Rauba, ir G. Krapovickaitė (g. 1928 m.),  1952 m. rugsėjo 2 d. Karelijos-Suomijos SSR pasienio zonoje bandė pereiti SSRS–Suomijos valstybinę sieną, tačiau vietinių gyventojų buvo sulaikyti ir perduoti pasieniečiams. J. Šaulys 1945–1947 m. priklausė kunigo Alberto Permino Jurbarko gimnazijoje įkurtai antisovietinei organizacijai. Mokėsi Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakultete, 1950–1951 m. mokslus tęsė Leningrado medicinos institute. Inicijavo Leningrade studijavusių lietuvių komiteto įkūrimą, jam vadovavo iki jo uždraudimo kaip nacionalistinio, dalyvavo steigiant studentų meno saviveiklos būrelius. 1952 m. buvo pašalintas iš instituto už nedrausmingą elgesį ir blogą mokymąsi. G. Krapovickaitė 1949 m. pasislėpė nuo ištrėmimo (jos mama su broliu ištremti,  o tėvas buvo suimtas dar 1944 m.), įsidarbino Karelijos-Suomijos SSR miško paruošose. Leningrado srities MGB kariuomenės Karo Tribunolo 1952 m. nuosprendžiu abu nuteisti po 25 m. pataisos darbų lagerio. G. Krapovickaitei bausmė buvo sumažinta iki 7 metų ir 1956 m. ji buvo paleista iš Unžensko pataisos darbų lagerio. J. Šauliui bausmė buvo sumažinta iki 6 metų. 1957 m. jam leista gyventi Lietuvoje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Manigirdas Konstantinas Listopadskis ir Henrikas Juknys Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) vidaus kalėjime Vilniuje.

1954 m. balandžio mėn.

Nuotraukos.

Gruzijos SSR žemėlapis ir H. Juknio užrašų knygelė, kaip daiktiniai įrodymai prijungti prie baudžiamosios bylos. Ne vėliau kaip 1954 m. vasario 12 d.

Spaudinys, rankraštis. Dokumentai rusų ir lietuvių kalbomis.

Valstybinės sienos pažeidėjų sulaikymo SSRS­–Irano valstybinės sienos Annau pasienio posto (Turkmėnijos SSR, Ašchabado rajonas) ruože schema. Ne anksčiau kaip 1954 m. vasario 12 d.    

Schema. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 31949/3, t.1, l. 11-1, 21, 118-1; PPB, l. 72-79, 124, 125.

M. K. Listopadskis (g. 1933 m.) ir H. Juknys (g. 1932 m.), buvę Kauno politechnikos instituto studentai, 1954 m. atvyko į Armėnijos SSR, kur bandė pereiti SSRS–Turkijos valstybinę sieną, bet buvo sulaikyti ir pašalinti iš pasienio zonos. Nuvykę į Turkmėnijos SSR Ašchabadą,  planavo pereiti SSRS­–Irano valstybinę sieną, nuvykti į JAV, kur norėjo dirbti ir mokytis. 1954 m. vasario 12 d. pasienio ruože priėję vielų užtvaras pastebėjo, kad prie jų privestas kabelis. Bijodami būti nutrenkti srovės, pasuko atgal, bet 12 km nuo sienos buvo sulaikyti pasieniečių. Įkalčiais paimtos jų užrašų knygelės su antisovietinio turinio įrašais („amžius vergavusi lietuvių tauta pasauliui paskelbė, kad štai mes norime būti laisvi, nepriklausomi..“). M. K. Listopadskis tardytojams nurodė, kad jo antisovietines pažiūras nulėmė 1949 m. Kauno berniukų gimnazijoje ant sienų išklijuotų antisovietinių lapelių skaitymas bei gimnazijos mokinių, priklausiusių pogrindinei organizacijai, suėmimas. Jo tėvas buvo Lietuvos SSR žemės ūkio akademijos Karinės katedros dėstytojas, papulkininkis, Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vado pavaduotojas. H. Juknys tardytojams pareiškė, kad jam nepatiko sovietų valdžia. Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. nuosprendžiu abu nuteisti po 10 m. pataisos darbų lagerio. 1955 m. duomenimis H. Juknys kalėjo Dubravlage.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Valstybinės sienos pažeidėjos Marcelės (Marytės) Okmenskytės sulaikymo Klaipėdos uoste schema.

1956 m. rugsėjo 29 d.

Schema. Dokumentas rusų kalba.

Marytė [Okmenskytė] ir Graikijos laivo „Tassos“ jūreivis Nikola. Ne vėliau kaip 1956 m. rugsėjo 28 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 45027/3, l. 3, 12a-1, 12a-2.

M. Okmenskytė (g. 1934 m.), susitarusi su Graikijos laivo „Tassos“ jūreiviu Nikola (vardas), kad jis jai padės pabėgti į užsienį, 1956 m. rugsėjo 28 d. iš Klaipėdos uoste stovėjusios baržos, prieš tai, kad nesušaltų pažįstamo jūreivio siūlymu išgėrusi stiklinę degtinės, iššoko į vandenį ir nuplaukė prie uoste stovėjusių užsienio šalių laivų, kur turėjo stovėti ir laivas „Tassos“. Tačiau Graikijos laivas jau buvo išplaukęs iš uosto, todėl priplaukė prie Danijos laivo nuleistų laiptelių ir buvo sulaikyta laive buvusių sovietinių pasieniečių. Tardoma nurodė bėgimo priežastis – dirbdavo paprastus darbus, už kuriuos gaudavo mažą atlyginimą, be to, pabėgo iš Priekulės milicijos skyriaus, nes buvo sulaikyta už karvės vagystę. Klaipėdos m. 2-os apylinkės liaudies teismo 1956 m. nuosprendžiu nuteista 5 m. pataisos darbų lagerio. 1958 m. buvo paleista.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Valstybinės sienos pažeidėjo Antano Gintauto Sakalausko sulaikymo vietos schema.

Ne anksčiau kaip 1957 m. liepos 16 d.

Schema. Dokumentas rusų kalba.

A. G. Sakalauskas, baidare per Baltijos jūrą plaukiantis į Švedijos Gotlando salą ir jį sulaikę Klaipėdos žvejybos laivai.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44513/3, l. 3, 96, 97, 98.

A. G. Sakalauskas (g. 1937 m.) 1957 m. liepos 13 d. baidare išplaukė į Baltijos jūrą ir kirtęs SSRS valstybinę sieną pasuko į Švedijos Gotlando salą. Liepos 16 d. nuo kranto nuplaukus 62 jūrmyles, neutraliuose vandenyse buvo apsuptas sovietinių žvejybos laivų ir vieno laivo įgulos įkeltas į laivą. Iki Švedijos krantų buvo likę vos 35 km. Sulaikomas A. G. Sakalauskas  iškėlė savo pasiūtą Švedijos valstybinę vėliavą, kalbėjo vokiškai ir apsimetė užsieniečiu. Laivo įgula jį perdavė sovietų  pasieniečiams, kurie kariniu kateriu nugabeno į Klaipėdą, vėliau buvo pervežtas į Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos vidaus kalėjimą Vilniuje. Tardomas nurodė, kad buvo pašalintas iš Klaipėdos jūreivystės mokyklos. Tėvas buvo politinis kalinys, todėl jam nebūtų leista plaukioti jūroje. Užsienyje planavo įgyvendinti svajonę tapti jūreiviu. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. nuosprendžiu nuteistas 2 m. laisvės atėmimu be teisių suvaržymo. Tais pačiais metais dėl amnestijos nuo bausmės atlikimo atleistas. 1974 m. dirbdamas Kauno politechnikos instituto Užsienio kalbų katedros asistentu, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu buvo nuteistas 5 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1976 m. įsaku suteikta malonė ir nuo tolesnio bausmės atlikimo atleistas.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Suimtieji Albinas Mikalauskas, Henrikas Kojelis, Antanas Jastrauskas, Romas Juozapas Giedra.

Ne anksčiau kaip 1962 m. balandžio 10 d.

SSRS civilinio oro laivyno Lietuvos atskiros aviagrupės keleivinis lėktuvas ЯK-12, kuriuo ketinta pabėgti į Švediją. Ne anksčiau kaip 1962 m. balandžio 10 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18723, t. 1, l. 36-1, 109-1, 109-1, 203-1; t. 2, l. 22-1; t.3, l. 7, 8.

A. Mikalauskas (g. 1942 m.), Palangos oro uosto darbininkas, H. Kojelis (g. 1942 m.), Palangos oro uosto radiotechnikas, A. Jastrauskas (g. 1942 m.), Palangos gyventojas,  dažytojas, tuo metu niekur nedirbęs, R. J. Giedra (g. 1944 m.), Palangos mokyklos mokinys, 1962 m. balandžio 10 d. naktį slapta pateko į Palangos oro uosto teritoriją. Nupjovę telefono laidus ir, ginklu grasindami budinčiai meteorologei, pririšę ją prie kėdės, bandė pagrobti lėktuvą.  Juo planavo nuskristi į Švediją, paprašyti politinio prieglobsčio, pranešti apie blogas gyvenimo sąlygas SSRS, perduoti fotojuostas, kuriose nufotografuotas karinis radijo lokatorius bei grupė sovietų armijos karininkų. Nepavykus paleisti lėktuvo motoro, H. Kojelis iš oro uosto pabėgo, o likusieji išvažiavo su oro uosto mašina, kurią, pasibaigus benzinui, paliko miške. Visi buvo suimti Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos Ypatingojo skyriaus Pabaltijo karinei apygardai. Baudžiamosios bylos duomenimis, ketinimui pabėgti į užsienį įtakos turėjo tai, kad klausėsi užsienio radijo laidų, iš užsienyje gyvenusių giminių atsiųstų laiškų susidarė įspūdį, kad „užsienyje žmonės gyveno gerai“. A. Jastrauskas nurodė, kad Lietuva okupuota rusų, jo šeima nukentėjo nuo sovietų valdžios, nes tėvas buvo nuteistas, jis pats su motina ir broliu buvo ištremti į Sibirą, negalėjo išspręsti buto ir darbo klausimo, gyveno sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1962 m. nuosprendyje nurodyta, kad „teisiamųjų nebuvo paprastas kėsinimasis neteisėtai pereiti Tarybų Sąjungos sieną, bet pabėgti į kapitalistines valstybes, priimti jų pilietybę, paprašyti politinio prieglobsčio ir kenkti Tarybų Sąjungai“, teisiamieji, „būdami paveikti kapitalistinių valstybių varomos propagandos kėsinosi išduoti Tėvynę“, todėl A. Mikalauskas, A. Jastrauskas nuteisti 12 m. laisvės atėmimu, R. J. Giedra, H. Kojelis – 10 m. laisvės atėmimu, bausmes atliekant griežto režimo pataisos darbų kolonijoje. H. Kojelis 1965 m. buvo paleistas iš Dubravlago. R. J. Giedra 1967 m. paleistas iš Dubravlago. A. Jastrauskas, A. Mikalauskas 1974 m. paleisti iš įkalinimo įstaigos Permės srityje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Juozapas Lukošius Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

1964 m. liepos 8 d.

Tardymo eksperimentas, per kurį J. Lukošius demonstruoja,  kaip pralindo pro signalizacijos sistemą ir perėjo kontrolinę suartą smėlio juostą prie SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos.  1964 m. liepos 9 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47437/3, l. 22, 27, 28.

J. Lukošius (g. 1936 m.) gyveno Šiaulių rajono Vanagiškių kaime, girininkijoje dirbo darbininku. 1964 m. gegužės 27 d. savavališkai pasitraukęs iš darbo, Vilkaviškio rajone, netoli Pavištyčio kaimo, perėjo SSRS–Lenkijos valstybinę sieną. Pakeleivingu transportu  nuvyko į Čekoslovakiją, kurioje 1964 m. birželio 18 d. buvo sulaikytas, kai netoli Brno bandė pereiti valstybinę sieną su Austrija. Perduotas sovietų pasieniečiams. Tardomas nurodė, kad į užsienį pasitraukė dėl nesėkmių darbe. Amerikoje planavo gauti darbą, priimti pilietybę, nusipirkti automobilį. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1964 m. nuosprendžiu nuteistas 2 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. 1965 m. paleistas iš Pravieniškių pataisos darbų kolonijos.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Tardymo eksperimentas, per kurį Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos pasienio kariuomenės 16-ojo Gardino pasienio būrio (karinė dalis 2141) kariai rodo kontrolinėje suartoje smėlio juostoje prie SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos rastus pėdsakus, o Valentinas Triukas rodo vietą, kurioje peršokęs tvorą perėjo valstybinę sieną.

Kapsuko (dabar – Marijampolė) rajonas, Liubavo apylinkė. Ne anksčiau kaip 1967 m. rugpjūčio 9 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47531/3, l. 18, 21, 90, 91.

V. Triukas (g. 1947 m.), Kauno dirbtinio pluošto gamyklos darbininkas, vengdamas atsakomybės už asmeninio turto vagystę, 1967 m. rugpjūčio 9 d. nelegaliai perėjo SSRS–Lenkijos valstybinę sieną. Buvo sulaikytas Lenkijos  pasieniečių ir perduotas KGB prie SSRS Ministrų Tarybos pasienio kariuomenės 16-ajam Gardino pasienio būriui (karinė dalis 2141). Lietuvos SSR  Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu 2 m. ir 1 mėn., bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Boris Bondar Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

Ne anksčiau kaip 1969 m. rugsėjo 4 d.

Nuotrauka.

B. Bondar išgelbėjimo vietos Zundo sąsiauryje prie Kullen iškyšulio (Švedija) schema ir Zundo sąsiaurio tarp Danijos ir Švedijos žemėlapis.

Schema, žemėlapis. Dokumentai rusų ir švedų kalbomis. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47574/3, l. 12, l. 137.

Žemėlapis skelbtas: https://en.wikipedia.org/wiki/%C3%98resund

B. Bondar (g. 1947 m. Ukrainos SSR, Donecko srityje, Jenakijeve) norėdamas  pabėgti į užsienį, įsidarbino jūreiviu Klaipėdos žvejybos laive. 1969 m. rugsėjo 4 d. laivui plaukiant per Zundo sąsiaurį Baltijos jūroje, B. Bondar, kad būtų drąsiau išgėręs vandeniu skiesto odekolono,  iššoko iš laivo į jūrą ir kelias valandas plaukė Švedijos pakrantės link. Užliejus bangai ėmė skęsti, šaukėsi pagalbos. Jį pastebėjo ir išgelbėjo  pro šalį plaukęs Latvijos motorlaivis, kurio įgula B. Bondar grąžino į jo laivą. Laivui atplaukus į Klaipėdą, buvo perduotas saugumui. Pabėgimo priežastimi nurodė tai, kad mėgo džiazą, kurio klausymas ir atlikimas sovietų valdžios buvo ribojamas, su malonumu klausydavosi radijo stoties „Amerikos balsas“ laidų apie džiazą. Teismo psichiatrinės ekspertizės akte rašoma, kad jis savo gyvenimą siejo su džiazo muzika, atitrūkęs nuo tikrovės, yra nepakaltinamas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1970 m. nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nukreiptas priverstiniam gydymui Jenakijevo psichiatrijos ligoninėje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Lietuvos gamybinės žuvies pramonės valdybos Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazės plaukiojanti bazė „Tarybų Lietuva“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos laivas „Vigilant“.

1970 m. lapkričio 23 d.

Simas Kudirka Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje. 1970 m. gruodžio 18 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15717, t. 1, l. 10; t. 2, l. 174, 176. 178.

S. Kudirka (g. 1930 m.), plaukiojančios bazės „Tarybų Lietuva“ radijo operatorius, 1970 m. lapkričio 23 d. per SSRS ir JAV žvejybos pramonės delegacijų susitikimą JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ ir laivo kapitono paprašė politinio prieglobsčio. Laivo „Tarybų Lietuva“ kapitonui pareikalavus, laivo „Vigilant“ kapitonas leido sovietiniams jūreiviams S. Kudirką sulaikyti panaudojant jėgą. Sumuštas, surištas ir į antklodę suvyniotas S. Kudirka amerikiečių gelbėjimo valtimi buvo sugrąžintas į savo laivą. Teisme S. Kudirka nurodė, kad bėgo, nes buvo nepatenkintas, kad jam nebuvo leidžiama plaukti į užsienio šalių uostus ir uždirbti didesnį atlyginimą, pamatyti pasaulį, tuo pažeidžiant SSRS Konstituciją ir Žmogaus teisių deklaraciją, laivyno bazės vadovybė nepagrįstai jį kaltino nelojalumu. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1971 m. nuosprendžiu už „Tėvynės išdavimą“ nuteistas 10 m. laisvės atėmimu su turto konfiskavimu, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Kalėjo Dubravlage, Mordovijos ASSR, Permės krašte. JAV lietuvių organizacijų, JAV Senato ir Kongreso narių pastangomis bei asmeniškai įsikišus JAV valstybės sekretoriui Henry Kissinger, po didžiulio spaudimo pavyko įtikinti SSRS valdžią paleisti S. Kudirką iš įkalinimo. 1974 m. paleistas iš kalėjimo Vladimiro m., S. Kudirka su motina, kuri buvo gimusi JAV, išvyko į JAV. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. Kudirkos „atsisakymas grįžti į SSRS buvo motyvuojamas asmeniniais, buitiniais motyvais ir nebuvo duomenų, kad jis turėjo tikslą pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, išduoti Tėvynę“, 1989 m. baudžiamąją bylą nutraukė. Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. dekretu S. Kudirka apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Jonas Simokaitis ir Gražina Mickutė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

Ne anksčiau kaip 1970 m. lapkričio 13 d.

Lėktuvas Il-14 ir buteliai bei  bakelis, kuriuose J. Simokaitis ir G. Mickutė įsinešė į lėktuvo saloną degalus. Ne anksčiau kaip 1970 m. lapkričio 13 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-17163, t. 1, l. 15, 58, 146; t. 3, l. 174.

J. Simokaitis (g. 1936 m.), Lietuvos SSR mėsos ir pieno pramonės ministerijos Statybos-remonto valdybos saugumo technikos inžinierius su žmona G. Mickute (g. 1949 m.), Vilniaus statybininkų kultūros rūmų šokių ratelio vadove, 1970 m. lapkričio 13 d. skrisdami lėktuvu reisu Vilnius–Kaunas–Palanga, salone išpylė benziną bei žibalą ir, grasindami žiebtuvėliais padegti išpiltus degalus, pareikalavo lėktuvo pilotų skristi į Švediją. Lėktuvo įgulos nariai, padedant keleiviams, J. Simokaitį su G. Mickute sulaikė ir Palangos oro uoste perdavė milicijai. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1971 m. nuosprendyje nurodyta, kad J. Simokaitis užsiiminėjo užsienio valiutos supirkinėjimu, „nebuvo įpratęs gyventi iš sąžiningo darbo pajamų“, todėl „buvo nepatenkintas tarybinėmis gyvenimo sąlygomis, galvojo pabėgti į užsienį, pralobti ir nevaržomai gyventi kapitalistinėje santvarkoje“, „visuomenės priekaištus dėl amoralaus jo elgesio laikė asmenybės varžymu“, įvykdė itin pavojingą valstybinį nusikaltimą – „kėsinosi išduoti Tėvynę“, nes „užsienyje ruošėsi prašyti politinės prieglaudos, kas jam žinomai susiję su šmeižikiško pobūdžio politiniais pareiškimais, kuriuos kapitalistinės šalys panaudoja kaip priemonę padaryti žalą SSRS išoriniam saugumui“. J. Simokaitis dar 1966 m. nuvykęs į Lenkijos Liaudies Respubliką, mėgino pabėgti į Daniją, ir nors buvo sulaikytas, tačiau baudžiamoji byla jam nebuvo iškelta. J. Simokaitis nuteistas mirties bausme – sušaudymu, tačiau atsižvelgiant į jo malonės prašymą, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku mirties bausmė pakeista 15 m. laisvės atėmimu. J. Simokaitis kalėjo Nyroblage. 1985 m. paleistas iš įkalinimo. G. Mickutė, atsižvelgiant į tai, kad buvo „charakterizuojama kaip sąžininga, tarybinių pažiūrų asmenybė“, kuri „pasidavė įkalbinėjimams bėgti į užsienį, nes norėjo išsaugoti šeimą, antitarybinei veiklai užsienyje nesiruošė“, nuteista 3 m  laisvės atėmimu bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje, vėliau išvyko gyventi į Kanadą.  Grįžęs iš įkalinimo, J. Simokaitis kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, SSKP CK, LKP CK ir kitas instancijas dėl leidimo išvykti į Vakarus be iškvietimo, atsisakant SSRS pilietybės. SSRS KGB sankcionavus, 1987 m. jam buvo leista išvykti nuolat gyventi į Izraelį.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Straipsnių apie protesto akcijas dėl į Švediją ketinusių pabėgti J. Simokaičio ir G. Mickutės sulaikymo bei mirties bausmės panaikinimo J. Simokaičiui, publikuotų JAV lietuvių spaudoje, iškarpos, surinktos Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos darbuotojų.

1971 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 128, l. 33, 172; b. 129, l. 79, 80, 85.

Apie J. Simokaičio ir G. Mickutės bandymą pabėgti į Švediją, jų nuteisimą skelbė užsienio spauda, radijas ir televizija. JAV lietuvių iniciatyva vyko demonstracijos, suorganizuotas telegramų, laiškų rašymas JAV Prezidentui, Popiežiui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir kitiems pareigūnams, kad jie darytų įtaką SSRS vyriausybei dėl mirties nuosprendžio J. Simokaičiui panaikinimo.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Tardymo eksperimentas, per kurį Albinas Mykolaitis demonstruoja kaip pralindo spygliuotą tvorą ir peršliaužė kontrolinę suartą smėlio juostą prie SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos.

Kapsuko (dabar –  Marijampolė) rajonas, Liubavo apylinkė. 1971 m. rugsėjo 2 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47614/3, l. 144.

Kapsuko gyventojai A. Mykolaitis (g. 1948 m.) ir ekskavatoriaus mašinistas Laimutis Juozas Matulevičius (g. 1944 m.) išgėrę vyno, nutarė „pasižiūrėti kaip gyvena žmonės Lenkijoje“. 1971 m. rugpjūčio 30 d. perėję SSRS–Lenkijos valstybinę sieną, buvo sulaikyti Lenkijos  pasieniečių ir perduoti Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos pasienio kariuomenės 16-ajam Gardino pasienio būriui (karinė dalis 2141). Atsižvelgiant į tai, kad jie buvo anksčiau teisti, Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas jiems skyrė po 3 m. laisvės atėmimo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. A. Mykolaitis 1974 m. buvo paleistas iš Viatspeclago.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Straipsnio „Panevėžiečio Broniaus Strikulio drama“, publikuoto užsienio lietuvių laikraštyje, fragmentas.

1974 m.

Spaudos iškarpa. Dokumentas lietuvių kalba.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos F. Dzeržinskio aukštosios mokyklos parengtos slaptos mokymo priemonės apie kovą su pabėgimais iš SSRS ištrauka, kurioje kaip pavyzdys pateikiama su turistine grupe į Italiją keliavusio KGB operatyvinio darbuotojo įvykdyta operacija, sugrąžinant užsienyje politinio prieglobsčio pasiprašiusį  B. Strikulį. 1977 m.

Leidinys. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 129, l. 6.

B. Strikulis, mechanikas iš Panevėžio, 1974 m. su turistine grupe lankydamasis Italijoje, Romoje atsiskyrė nuo grupės ir policijoje paprašė politinio prieglobsčio. Policijos atstovams gabenant jį į pabėgėlių stovyklą Trieste  ir atvykus į Romos geležinkelio stotį, prie B. Strikulio prišoko su turistine grupę į Italiją atkeliavęs ir jo skubią paiešką suorganizavęs KGB operatyvinis darbuotojas su kitu turistu. B. Strikuliui atsisakius su jais eiti į automobilį ir pareiškus, kad jis nori likti Vakaruose, jie bandė jį išsivesti jėga, bet policininkai jį apgynė. Kilus muštynėms, buvo iškviestas policijos pastiprinimas ir visi nuvežti į policijos būstinę. KGB operatyviniam darbuotojui ir jam padėjusiam antrajam turistui pareiškus protestą dėl jų neteisėto sulaikymo, buvo iškviestas SSRS pasiuntinybės atstovas. B. Strikulis policijoje parašė pareiškimą, kad atsisako politinio prieglobsčio ir SSRS pasiuntinybės atstovas išsivedė visus tris sulaikytuosius. Žurnalistams jis „paaiškino“, kad kalta Italijos policija, kuri norėjo B. Strikulį pagrobti, o stotyje pamatęs du savo tautiečius jis neva ėmėsi šauktis pagalbos. Versiją apie italų policijos „provokaciją“ „patvirtino“ ir pats B. Strikulis SSRS pasiuntinybėje suorganizuotame susitikime su žurnalistais. B. Strikulis laivu buvo išgabentas į SSRS.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Dalios Vaičiulaitytės pareiškimo-anketos leisti išvykti į JAV Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vizų ir registracijos skyriui fragmentas.

1977 m. sausio 19 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių ir rusų kalbomis.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos raštas Išvykų į užsienį komisijai prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlant neleisti D. Vaičiulaitytei laikinai išvykti į JAV, nes yra gautų operatyvinių duomenų, kad ji gali negrįžti į SSRS. 1977 m. kovo 14 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

D. Vaičiulaitytė (kairėje) su motinos broliu, atvykusiu iš JAV. Vilnius. 1975 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 60, b. 13009, l. 3, 13.

V. Ektytės asmeninio archyvo nuotrauka.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Antanas Alvikas Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

1977 m. lapkričio 6 d.  

Lėktuvo AN-24 salonas ir lėktuvo kabinų schema, sudaryta KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojo. Ne anksčiau kaip 1977 m. lapkričio 6 d.

Nuotrauka, schema. Dokumentas rusų kalba.

Imitacinė granata, kuria lėktuvo įgulai grasino A. Alvikas, ir rašteliai, kuriuose A. Alvikas lėktuvo įgulai teikė reikalavimus keisti kursą. Ne anksčiau kaip 1977 m. lapkričio 6 d.

Nuotrauka. Originalai. Dokumentai rusų kalba.  

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47714/3, l. 33, 38, 49, 177, 204-2, 204-3, 204-4, 204-7.

A.Alvikas (g. 1959 m.), baigęs Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą, įsidarbino Vilniaus eksperimentinėje staklių gamykloje. Tačiau nei darbas, nei 30 rublių atlyginimas nepatiko, todėl išėjo iš darbo ir gyveno tėvų išlaikomas. 1977 m. lapkričio 6 d. skrisdamas lėktuvu AN-24 reisu Palanga – Vilnius, bandė įsiveržti į pilotų kabiną. Nepavykus to padaryti, užsidarė priekinėje bagažinėje ir grasindamas iš medžio pagamintu granatos maketu, palydovei perdavinėjo raštelius su reikalavimu skristi į Vakarus. Lėktuvą nutupdžius Vilniaus oro uoste, buvo sulaikytas milicijos. Tardomas nurodė, kad norėjo Danijoje gauti politinį prieglobstį, nes „užsienyje gyvenimas geresnis nei SSRS, vidutinis darbininkas gali užsidirbti apie 800 dolerių“. Tokias išvadas padarė klausydamasis radijo stočių „Amerikos balsas“, BBC laidų. Daniją pasirinko todėl, kad „girdėjęs, jog ji neturi sutarties su SSRS dėl lėktuvų pagrobėjų grąžinimo“, be to, girdėjo, kad Rygoje sovietinis pilietis užgrobė lėktuvą ir nenaudodamas jokio ginklo privertė jį skristi į Švediją. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1978 m. nuosprendžiu nuteistas 5 m. laisvės atėmimu sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. 1982 m. paleistas iš pataisos darbų kolonijos Altajaus krašte.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Gytis Vytas ir Antanas Vepštas Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

1979 m. balandžio mėn.

Lėktuvas JAK-40 ir žaislinis meškinas, kuriame G. Vytas ir A. Vepštas tariamai sumontavo sprogstamąjį įtaisą. Ne anksčiau kaip 1979 m. balandžio 1 d.

Nuotraukos.

G. Vyto ir A. Vepšto laiškas lėktuvo įgulai, kuriame pateiktas reikalavimas skristi į Turkiją. Ne vėliau kaip 1979 m. balandžio 1 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47743/3, t. 1, l. 47, 48, 78, 89, 226; t. 2, l. 5-1, 5-2.

G. Vytas (g. 1960 m.) ir A. Vepštas (g. 1960 m.), Panevėžio rajono  Krekenavos gyventojai, 1979 m. balandžio 1 d. lėktuvui JAK-40 pakilus iš Simferopolio oro uosto skrydžiui į Kutaisį, lėktuvo palydovei demonstruodami žaislinį meškiną, kuriame patalpintas sprogstamasis užtaisas, perdavė laišką įgulos vadui, kuriame grasindami susprogdinti lėktuvą (nors jokio sprogmens neturėjo), reikalavo skristi į Turkiją. Perdavę laišką, užsidarė tualete ir laukė. Supratę, kad lėktuvas pakeitė kryptį, bet ne į Turkiją, lėktuvo įgulos reikalavimu atidarė tualeto duris ir buvo sulaikyti. Lėktuvą nutupdžius Simferopolyje, perduoti milicijos darbuotojams. Buvęs pažangus mokinys, komjaunuolis, G. Vytas, tardomas apie pabėgimo priežastis nurodė, kad besimokydamas Rygos jūreivystės mokykloje sužinojo, kad jam nebus išduota viza plaukiojimui užsienyje greičiausiai dėl to, kad senelė ir motina buvo ištremtos iš Lietuvos, ir kad jis yra lietuvis. Supykęs ant mokyklos vadovybės nutarė nuvaryti lėktuvą, patekti į Graikiją, tapti jūreiviu ir plaukioti įvairiose šalyse. A. Vepštas sutiko bėgti kartu, nes „kilo noras pakeliauti po pasaulį“, pamatyti gimines Australijoje. Kartais jis klausydavosi radijo stoties „Amerikos balsas“ laidų, bet tai „nebuvo susiję su noru pabėgti iš SSRS“. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1979 m. nuosprendžiu G. Vytas nuteistas 7 m., o A. Vepštas – 5 m. laisvės atėmimu sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Žvejybos tralerio „Birštonas“ schema, kurioje užfiksuota Sergejaus Maksimovo pasislėpimo vieta.

1980 m. sausio 31 d.

Schema. Dokumentas rusų kalba.

Žvejybos traleris „Birštonas“, tralerio avarinio dyzelinio generatoriaus patalpa ir S. Maksimovas prie įėjimo į ją, bei hidrokombinezonas, kurį užsidėjęs S. Maksimovas planavo iššokti iš laivo į jūrą ir nuplaukti į užsienį. 1980 m. sausio 31 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47751/3, l. 19, 23, 153.

S. Maksimovas (g. 1954 m.), gimęs ir gyvenęs Archangelske, per atostogas, norėdamas nelegaliai patekti į užsienį,  atvyko į Klaipėdą.  1980 m. sausio 31 d. paryčiais pro skylę tvoroje pralindęs į Klaipėdos žvejybos uosto teritoriją,  pateko į žvejybos tralerį „Birštonas“ ir pasislėpė avarinio dyzelinio generatoriaus patalpoje. Traleriui išplaukus žvejoti į Atlanto vandenyną, laivo įgula surado S. Maksimovą ir perdavė SSRS pasieniečiams. Tardomas S. Maksimovas nurodė, kad  Baltijos jūros Zundo sąsiauryje planavo iššokti iš laivo ir nuplaukti iki Danijos arba Švedijos krantų, nes „norėjo susipažinti su gyvenimo būdu užsienyje ir po 3–4 dienų sugrįžti į SSRS, išvykai su kelialapiu lėšų neturėjo“. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1980 m. nuosprendžiu nuteistas 2 m. ir 3 mėn. laisvės atėmimu bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. 1980 m. iš pataisos darbų kolonijos Kirovo m. atvežtas į Archangelsko srities vidaus reikalų valdybos tardymo izoliatorių. Duomenų apie tolesnį kalinimą nėra.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Viačeslavas Čerepanovas (kairėje) ir Germanas Surovec pakeliui link SSRS–Suomijos valstybinės sienos.

Ne vėliau kaip 1980 m. liepos 18 d.  

Tardymo eksperimentas, per kurį G. Surovec demonstruoja kaip pralindo spygliuotą tvorą prie SSRS–Suomijos valstybinės sienos. Ne anksčiau kaip 1980 m. liepos 19 d.  

Nuotraukos.

Karelijos-Suomijos SSR žemėlapis, kuriame pažymėtas V. Čerepanovo ir G. Surovec nueitas kelias iki SSRS–Suomijos valstybinės sienos. Ne anksčiau kaip 1980 m. liepos 19 d.  

Spaudinys. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47757/3, t. 1, l. 46; t. 5, l. 36, 37; t . 6, l. 2.

V. Čerepanovas (g. 1950 m.) ir G. Surovec (g. 1964 m.), Vilniaus gyventojai, 1980 m. liepos 18 d. Karelijos ASSR Muezersko rajone perėjo SSRS–Suomijos valstybinę sieną. Kitą dieną buvo sulaikyti Suomijos pasieniečių ir grąžinti į SSRS. V. Čerepanovas 1968–1970 m. atliko bausmę už tai, kad  Vilniuje platino antisovietinius lapelius dėl įvykių Čekoslovakijoje, įrašinėjo ir davė kitiems klausyti antisovietinių užsienio radijo stočių laidų įrašus. 1974–1980 m. mokėsi Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultete, iš kurio buvo pašalintas „dėl neigiamos charakteristikos iš darbovietės“. 1978 m. jam buvo neleista užregistruoti santuokos su Kanados piliete Jolanta Vaikaitis, kuri atvyko mokytis į lietuvių kalbos kursus užsieniečiams Vilniaus universitete. 1979 m. įvairioms SSRS ir užsienio šalių institucijoms išsiuntė pareiškimą apie jo persekiojimą, parašė autobiografiją, kurioje aprašė teisių pažeidimus. Šių dokumentų turinys panaudotas antisovietiniame leidinyje „Einamųjų metų kronika“ (rus. „Хроника текущих событий“), radijo stoties „Svoboda“ laidoje. 1979 m. su A. Terlecku, J. Sasnausku ir kt., A. Ragaišienės bute organizavo nelegalų susitikimą su užsienio šalių korespondentais, kuriuos informavo apie antisovietinį pasipriešinimą ir jo dalyvių areštus, per mažą Vakarų politinę ir moralinę pagalbą okupuotoms Baltijos šalims. 1980 m. jam nebuvo leista išvykti gyventi į Izraelį. Nepilnametis G. Surovec, metęs studijas politechnikume, sutiko bėgti su V. Čerepanovu, nes „pykosi su tėvais“, norėjo keliauti, Kanadoje gyveno jo giminės. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1981 m. nuosprendžiu V. Čerepanovas „už Tėvynės išdavimą“ nuteistas 12 m. laisvės atėmimu griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir 3 m. tremties, G. Surovec – 3 m. laisvės atėmimu bendrojo režimo auklėjamojoje darbų kolonijoje. 1989 m. bausmė V. Čerepanovui pakeista į 5 m. laisvės atėmimą griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir, kaip atlikusį bausmę, nutarta paleisti, nes jis „apčiuopiamos žalos SSRS valstybės saugumui nepadarė“, tik „neteisėtai perėjo SSRS valstybinę sieną“, o jo „pasisakymai apie grubų žmogaus teisių pažeidimą, blogai tvarkomą ekonominį ir socialinį gyvenimą Tarybų Sąjungoje atitinka jo pažiūras ir įsitikinimus“. V. Čerepanovas 1989 m. liepos 23 d. paleistas iš įkalinimo įstaigos Permės srityje.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Jonas Valentinas Pakuckas, Vytautas Pakuckas, Tamara Pakuckienė Karelijos ASSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Tardymo izoliatoriuje Petrozavodske.

Ne anksčiau kaip 1981 m. liepos 15 d.  

Nuotraukos.

Karelijos ASSR žemėlapis, kuriame žalia spalva pažymėtas Pakuckų nueitas kelias iki SSRS–Suomijos valstybinės sienos. Ne anksčiau kaip 1981 m. liepos 15 d. 

Spaudinys. Dokumentas rusų kalba.

Karelijos ASSR Chauki-jarvi ežero apylinkės, kur buvo sulaikyta T. Pakuckienė. Data nenustatyta.

Nuotrauka.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos pasienio kariuomenės pasienio būrio karininkas ir jo rasti 100 JAV dolerių, kurie priklausė T. Pakuckienei. Ne anksčiau kaip 1981 m. liepos 15 d. 

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingais archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47765/3, t. 1, l. 87; t. 2, l. 11, 301; t. 3, l. 93; t. 4, l. 303, 327, 330,  

J. V. Pakuckas (g. 1937 m.)‚ 1980 m. liepos mėn. padėjo Vladui Šakaliui, su kuriuo už antisovietinę veiklą kalėjo Mordovijoje, pereiti SSRS–Suomijos valstybinę sieną. Bandydamas šią sieną pereiti pats, 1981 m. liepos 15 ir 24 d. Karelijos ASSR Kalevalos rajone SSRS pasieniečių jis buvo sulaikytas kartu su dviem nepilnamečiais vaikais, broliu V. Pakucku (g. 1949 m.) ir jo žmona T. Pakuckiene (g. 1953 m.). Apklausiami V. ir T.  Pakuckai parodė, kad J. V. Pakuckas kalbėjo, kad SSRS nevykdo Žmogaus teisių deklaracijos, naikina Lietuvos istorinius paminklus, užsienyje ruošėsi pasakyti antisovietinę  kalbą, rašyti apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS. Pakuckai, patekę į Suomiją, jos teritoriją planavo pereiti slapta, nes žinojo, kad Suomijos valdžia pabėgėlius gražina į SSRS. Pasiekę Švediją, ten ketino prašyti politinio prieglobsčio, po to išvykti į JAV. V. Pakuckas tardytojui teigė, kad sutiko su brolio pasiūlymu bėgti, nes buvo sunki padėtis su butu, „užsienyje geresnis gyvenimas, dideli uždarbiai, žmonės turi daugiau laisvių“. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1982 m. nuosprendžiu J. V. Pakuckas nuteistas 12 m.  griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, V. Pakuckas – 3 m. bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje, T. Pakuckienė nuo paskirtosios bausmės lygtinai atleista, jei penkerių metų bėgyje nepadarys naujo tyčinio nusikaltimo. V. Pakuckas 1984 m. buvo paleistas iš įkalinimo. SSRS Aukščiausiasis Teismas 1988 m., atsižvelgęs į tai, kad J. V. Pakuckas galėjo nežinoti V. Šakalio ketinimų užsiimti antisovietine veikla užsienyje, neigė planavęs užsienyje rašyti knygą apie teisių pažeidimus SSRS, kad teismas neįvertino materialinių ketinimo pabėgti priežasčių, bausmę J. V. Pakuckui sumažino  iki 4 m. 1988 m. jis buvo paleistas iš įkalinimo Permės srityje.  

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Raimundo Remigijaus Vaitkevičiaus ir Rimanto Cilciaus nueito kelio link SSRS–Suomijos valstybinės sienos schema.

1983 m. gruodžio 12.

Schema. Dokumentas rusų kalba.  

Tardymo eksperimentas, per kurį R. Vaitkevičius rodo vietą, kur paliko slides, o R. Cilcius rodo geležinkelio darbininkų būdelę, kurioje buvo sulaikyti. Murmansko sritis. 1983 m. gruodžio 12 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47785/3, t. 1, l. 41, 47, 143.

R. R. Vaitkevičius (g. 1962 m.), Vilniaus universiteto studentas, ir R.  Cilcius (g. 1962 m.), Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų scenos pagalbinis darbininkas, 1983 m. gruodžio 7 d. pasieniečių buvo sulaikyti netoli Murmansko srities Zarečensko gyvenvietės, draudžiamoje pasienio su Suomija zonoje, kai ilsėjosi geležinkelio darbininkų būdelėje. Tardomi jie nurodė, kad nuo geležinkelio stoties Ručji-Karelskije su slidėmis, vėliau pėsčiomis pagal geležinkelio bėgius ėjo link pasienio gyvenvietės Alakurti. Planavo patekti į Suomiją, ją slapta pereiti, nes žinojo, kad Suomijos valdžia pabėgėlius gražina į SSRS, ir apsigyventi Švedijoje. Svajojo užsidirbti pinigų ir keliauti po pasaulį, nes „išvykti kur nors su tėvais galimybės nebuvo“, pamatyti užsienio filmuose rodytus gražius vaizdus, techniką, žmonių santykius. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1984 m. nuosprendžiu R. Vaitkevičius nuteistas 2 m. laisvės atėmimu lygtinai, „privalomai įjungiant jį į darbą organų, vykdančių nuosprendį, nurodytose vietose“, R. Cilcius atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir patalpintas į bendrojo tipo psichiatrijos ligoninę, iš kurios buvo paleistas po 4 mėn., „nes tapo nebepavojingas visuomenei“.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

Donatas Efaninas ir Saulius Bendikas Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

1986 m. lapkričio 4 d.

Nuotraukos.

SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos perėjimo schema. 1986 m. lapkričio 1 d.

Schema. Dokumentas rusų kalba.

Tardymo eksperimentas, per kurį S. Bendikas demonstruoja, kaip pralindo per spygliuotą tvorą ir perėjo kontrolinę suartą smėlio juostą prie SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos. Lazdijų rajonas. 1986 m. lapkričio 1 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47798/3, t. 1, l. 18, 20, 53,  63, 145. 

Palangos gyventojai, Klaipėdos profesinių technikos mokyklų moksleiviai D. Efaninas (g. 1970 m.) ir S. Bendikas (g. 1970 m.), 1986 m. spalio 31 d. Lazdijų rajone, netoli Akmenių kaimo perėjo SSRS–Lenkijos valstybinę sieną. Lenkijoje prie Seinų  buvo sulaikyti ir perduoti SSRS KGB pasienio kariuomenės 95-ojo Kaliningrado pasienio būrio (karinė dalis 2297) pasieniečiams. D. Efaninas tardytojui papasakojo, kad „norėjo pažiūrėti kaip gyvena Lenkijoje žmonės, o jei gerai seksis – nuvažiuoti į Vokietijos Demokratinę Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką, po to grįžti į namus. Teigė, kad klausėsi radijo stoties „Amerikos balsas“ laidų ir jam susidarė įspūdis, kad Amerikoje ir kitose kapitalistinėse šalyse žmonės gerai gyvena. Jie neturėjo tikslo „padaryti žalą SSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamybei bei karinei galiai“, nesiruošė prašyti politinio prieglobsčio ir ten pasilikti. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1987 m. nuosprendžiu D. Efaninas, kaip pabėgimo organizatorius, nuteistas 1 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimu bendrojo režimo auklėjimo darbų kolonijoje, S. Bendikas – 1 m. laisvės atėmimu, nuosprendžio vykdymą atidedant 2 m.

SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS (LYA)

SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos perėjimo schema.

1988 m. rugsėjo 1 d.

Schema. Dokumentas rusų kalba.

Tardymo eksperimentas, per kurį Artūras Kuprys demonstruoja, kaip pralindo per spygliuotą tvorą ir perėjo kontrolinę suartą smėlio juostą prie SSRS–Lenkijos Liaudies Respublikos valstybinės sienos. Lazdijų rajonas. 1988 m. rugsėjo 1 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-17426, l. 93, 94, 96.

A. Kuprys (g. 1963 m.),  laikinai nedirbantis Alytaus gyventojas, 1988 m. rugpjūčio 30 d. nelegaliai perėjo SSRS–Lenkijos valstybinę sieną,  norėdamas gauti Lenkijos pilietybę, o paskui išvažiuoti uždarbiauti į kitas valstybes. Lenkijos gyventojui apie jį pranešus Lenkijos pasieniečiams, A. Kuprys buvo sulaikytas ir perduotas SSRS pasieniečiams. Tardomas nurodė, kad jam nepatiko valstybinė santvarka, „mažai pas mus laisvės“, „labai mažai rašoma apie 1937–1950 m. SSRS istoriją“, turėjo svajonę pakeliauti po pasaulį, palaikė Sąjūdį, „bet nepilnai, nes jie kovoja už valstybę, o aš esu prieš tai“. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1989 m.  nutartimi paskirtos priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonės – gydymas psichiatrinėje ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis, tačiau po 7 mėn. „kaip nepavojingas visuomenei“, paleistas iš Respublikinės Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės.

Lt En