ŠALTAS 1948-ŲJŲ PAVASARIS
VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA LIETUVOS GYVENTOJŲ MASINIO TRĖMIMO OPERACIJOS „VESNA“ 70-OSIOMS METINĖMS
Trėmimai arba deportacijos – priverstinis gyventojų iškeldinimas iš nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas tolimuose, retai apgyvendintuose, atšiauriu klimatu pasižyminčiuose regionuose – represinė priemonė, kuri nuo 1930 m. buvo plačiai taikoma įvairioms SSRS gyventojų socialinėms bei etninėms grupėms. Trėmimais buvo siekiama pašalinti sovietų valdžiai priešiškai nusiteikusius asmenis, užvaldyti jų turtą, išspręsti darbo jėgos trūkumo atokiuose regionuose klausimą, pakeisti okupuotų valstybių gyventojų etninę sudėtį. 1940‒1941 m. ir 1945‒1953 m. sovietų valdžia ištrėmė apie 135,5 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Pati didžiausia Lietuvos gyventojų trėmimo operacija kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“) prasidėjo SSRS Ministrų Tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą ištremti 12 tūkstančių ginkluoto pogrindžio dalyvių „esančių nelegalioje padėtyje, nužudytų per ginkluotus susidūrimus ir nuteistų“ bei jų rėmėjų, dokumente vadinamų „banditų pagalbininkais ‒ buožėmis“, šeimų. Specifinis, labai abstraktus terminas „buožė“ naudotas propagandiniais-agitaciniais tikslais, stengiantis ginkluotą lietuvių pasipriešinimą sovietų okupacijai pavaizduoti kaip „klasių kovą“ ir deklaruoti, kad ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvius rėmė tik „buožės“ – turtingi ūkininkai ir pasiturintys valstiečiai, o skurdžiai gyvenę „engiamų klasių“ atstovai neva pritarė krašto sovietizacijai. Tačiau dokumentai byloja, kad 1948 m. gegužę buvo deportuoti ne tik pasiturintys kaimo gyventojai, bet ir vadinamieji valstiečiai-vidutiniokai ar net beturčiai.
Vadovaujantis dar 1942 m. sovietų valdžios priimtomis direktyvomis, negalėjo būti tremiamos šeimos, kurių nariai tarnavo Raudonojoje armijoje, priklausė partiniam aktyvui, sovietų valdžios buvo apdovanoti ordinais ar medaliais. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) padalinių sudarytus numatytų ištremti asmenų sąrašus tikrino partijos apskričių komitetai, pasirašydavo apskričių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų pirmininkai. Nutarimus dėl trėmimo tvirtino LSSR valstybės saugumo ministras, formaliai sankcionuodavo LSSR prokuroras.
Operacijos „Vesna“ išvakarėse į Lietuvos teritoriją buvo slapta permesti papildomi pasienio ir vidaus kariuomenės būriai, sutelktos didelės ginkluotų sovietinių-partinių aktyvistų, saugumo pareigūnų, stribų pajėgos. LSSR MGB dokumentuose užfiksuoti statistiniai duomenys byloja, kad trėmimo operacijai vykdyti sutelktas pajėgas sudarė apie 40 tūkstančių pasienio ir vidaus kariuomenės karių, sovietinių-partinių aktyvistų, milicijos ir saugumo pareigūnų, stribų, t. y. ‒ faktiškai kiekvienam tremiamam civiliam gyventojui, įskaitant senolius ir vaikus, teko po vieną ginkluotą pareigūną ar kariškį.
Operacija „Vesna“ prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d. naktį ir baigėsi gegužės 23 d. vakare. Nors oficialiai kiekvienai tremiamai šeimai buvo leidžiama pasiimti iki vienos tonos maisto atsargų, drabužių bei namų apyvokos daiktų, tačiau to nebuvo laikomasi. Žmonėms nebuvo duodama pakankamai laiko susiruošti, o iki geležinkelio stočių juos gabenusių sunkvežimių priekabose trūko vietos. Tremtinių turtas labai dažnai buvo išgrobstomas, kai kurie miestų gyventojai buvo sučiupti tiesiog gatvėje ir suvaryti į vagonus be jokių maisto atsargų ir net be šiltesnių drabužių.
1948 m. gegužės 22‒23 d. iš Lietuvos SSR išjudėjo 30 ešelonų, kuriuos sudarė 1786 vagonai. Sovietinių represinių struktūrų ataskaitose ištremtų šeimų skaičius svyruoja nuo 11345 iki 11502, ištremtų gyventojų skaičius ‒ nuo 39766 iki 39905. Tarp ištremtųjų buvo apie 11 tūkst. vaikų, daugiau kaip 16 tūkst. moterų. Po kelias savaites trukusio gabenimo gyvuliniais vagonais, tremtiniai apgyvendinti Krasnojarsko krašte, Irkutsko srityje ir Buriatijos Mongolijos ASSR. Daugelis tremtinių buvo priversti dirbti miško bei medienos pramonės įmonėse. Per šią operaciją ištremti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa ir Juozas Skaisgiris, ne vienoje vyriausybėje krašto apsaugos ministro pareigas ėjusio generolo leitenanto Teodoro Daukanto žmona ir dukra, poeto Vytauto P. Bložės motina ir sesuo, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago tėvas, brolis ir sesuo.
Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus ir LSSR Ministrų Tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo pasirašytame 1948 m. gegužės 18 d. nutarime buvo demagogiškai skelbiama, kad „iškelti už respublikos sienų šeimas, kurių nariai yra veikiančiose bandose, šeimas, kurių nariai yra nuteisti už dalyvavimą nacionalistiniame pogrindyje ir jo ginkluotose bandose arba užmušti ginkluotų susirėmimų metu“ būtina „turint omenyje darbo žmonių prašymą apsaugoti juos nuo buožių-nacionalistų bandų keršto“. Nutarime deklaruojama, kad masinį trėmimą buvo nutarta vykdyti „ryšium su besitęsiančiais kai kuriose respublikos apskrityse buržuazinio-nacionalistinio pogrindžio banditinio teroro aktais prieš gyventojus“. Atsižvelgiant į tai, kad 1948 m. pavasarį Lietuvos miškuose buvo likę ne daugiau kaip 2−2,5 tūkst. partizanų, šie pareiškimai skamba neįtikinamai ir dalis gyventojų, nepaisydami propagandininkų pastangų, trėmimus laikė sovietų valdžios siekiu „sunaikinti lietuvių tautą“ bei rusifikuoti Lietuvą. Neigiamą nuomonę apie operaciją „Vesna“ reiškė tuomečio Lietuvos kultūros elito atstovai ‒ operos solistai Kipras Petrauskas ir Romanas Marijošius, aktorius Jonas Kavaliauskas.
1948 m. birželio 1 d. įvyko labai skaudi nelaimė: į Krasnojarsko kraštą tremtinius iš Lietuvos gabenęs ešelonas Nr. 97921 susidūrė su Baškirijos ASSR Jumatovo geležinkelio stotyje (apie 30 km nuo Baškirijos sostinės Ufos) stovėjusiu traukiniu. Per avariją 19 žmonių žuvo, 37 buvo sužeisti, 11 iš jų – sunkiai, sužeisti 5 tremtinius konvojavę pareigūnai[1]. Gali būti, kad atsakomybės vengusios ešelono vadovybės ir Baškirijos ASSR MGB pareigūnų rengtame pranešime nukentėjusiųjų skaičius buvo sumažintas ir iš tiesų žmonių žuvo žymiai daugiau.
SSRS vadovybei sušvelninus represijų politiką, daugelis 1940‒1953 m. tremtinių buvo paleisti 1956‒1958 m. LSSR Ministrų Taryba 1988 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutarimą Nr. 274, pagal kurį tremtiniai buvo reabilituoti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ pažymėta, kad gyventojų trėmimai (deportavimas) „atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
[1] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-11 ap. 1, b. 5, l. 176‒178.
