PRANCŪZŲ KALBININKAS ŽORŽAS MATORĖ
(GEORGES MATORÉ) LIETUVOS ISTORIJOS VERPETUOSE
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė. Pradžioje galvota, kad pavardė, kaip neretai pasitaiko sovietų saugumo dokumentuose, užrašyta neteisingai. Tačiau patyrinėjus byloje esančius dokumentus, pradėjo aiškėti neįtikėtina tarpukario Lietuvoje vykusi istorija, kuri dar labiau suintrigavo pavarčius kitus archyve saugomus dokumentus. Paaiškėjo, kad baudžiamoji byla pirmosios sovietų okupacijos metais buvo iškelta tarpukariu Lietuvoje dirbusiam prancūzų kalbininkui Žoržui Matorė (Georges Matoré). Jo gyvenimo Lietuvoje vingrybes iki galo išaiškinti padėjo kolegų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo surasti dokumentai.
Prancūzų kalbininkas, profesorius gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Paryžiuje, studijavo Sorbonos universiteto Humanitariniame fakultete, Rytų kalbų institute. 1938 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija Ž. Matorę, kaip prancūzų kalbos specialistą, atsiuntė dirbti į Lietuvą, kur Klaipėdos pedagoginiame ir Klaipėdos prekybos institutuose jis dėstė prancūzų kalbą. 1939 m. po Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto okupacijos ir aneksijos, institutus perkėlus į Šiaulius, toliau juose dėstė. Palaikė ryšius su Lietuvoje gyvenusiais Prancūzijos piliečiais, lankydavosi Prancūzijos pasiuntinybėje Lietuvoje, aktyviai bendravo su lietuvių inteligentais. Per pirmąją sovietų okupaciją, gavęs Lietuvos SSR švietimo ministro Antano Venclovos rekomendaciją, papildomai įsidarbino prancūzų kalbos lektoriumi Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.
1940 m. gruodžio 3 d. Ž. Matorė buvo suimtas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Šiaulių apskrities skyriaus ir įkalintas Kaune. Su Lietuvoje gyvenusiais prancūzais ir Prancūzijos pasiuntinybės darbuotojais bendravusiam Ž. Matorė, sovietų saugumas pateikė grėsmingą, mirties bausme grėsusi kaltinimą „šnipinėjimas Prancūzijos naudai“.
Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, 1941 m. birželio 23 d. Ž. Matorė buvo išlaisvintas iš NKVD kalėjimo kartu su kitais politiniais kaliniais. Jis vėl įsidarbino lektoriumi Vilniaus universitete, trumpam buvo suimtas gestapo už žydų slėpimą. 1943 m. kovo mėn. drauge su žmona Joana Mačiukaitė-Matorė išvyko į Prancūziją.
1944–1947 m. Ž. Matorė dirbo prancūzų filologijos asistentu Sorbonos universitete. 1946 m. jam suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis, 1947 m. – Bezansono (Besançon) universiteto profesoriaus pedagoginis vardas. 1951–1974 m. ėjo Sorbonos universiteto Prancūzų civilizacijos kursų direktorius ir prancūzų kalbos bei literatūros institutų vizitatoriaus pareigas.
Parašė kalbotyros ir literatūros tyrinėjimų veikalų, atsiminimus apie kalinimą sovietų kalėjimuose: 1975 m. – romaną „Antsnukis“ („La Muselière“), 1992 m. – atsiminimų knygą „Mano kalėjimai Lietuvoje“ („Mes prisons en Lituanie“).
Deja, šios Lietuvos skaitytojams aktualios, savo antrąja tėvyne Lietuvą laikiusio prancūzų profesoriaus knygos iki šiol nėra išleistos lietuvių kalba. O juk ir pats autorius savo bičiuliams lietuviams ne kartą yra sakęs, kad labai norėtų „lietuvišką vertimą išvysti“.
Gyvendamas Prancūzijoje, Ž. Matorė aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, iki gyvenimo pabaigos nenutraukė tarpukario metais užsimezgusių ryšių su Lietuva. 1990 m. su bendraminčiais įkūrė universitetų asociaciją „Už Lietuvos Nepriklausomybę“, buvo asociacijos „Laisvę baltams“ pirmininkas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. birželio 30 d. dekretu apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Mirė 1998 m. spalio 5 d.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
