Lietuvos Nepriklausomybės 1918–1920 m. kovų sūkuriuose kariuomenės vadovybė įsteigė Karo muziejų, kuriam iškėlė tikslą „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“. 1919 m. gruodžio 15 d. įsakyme kariuomenei pulkininkui Vladui Nagevičiui pavesta imtis Krašto apsaugos ministerijos karo muziejaus steigimo, 1921 m. sausio 22 d. įsakymu įsteigta Karo istorijos kolegija, kuriai nurodyta rūpintis Karo muziejaus ir archyvo organizavimu. Į muziejaus kūrimą tiesiogiai įtraukta visa kariuomenė, dalims įsakyta rinkti ir siųsti muziejui tinkamus eksponatus. Pirmieji eksponatai buvo Nepriklausomybės kovų trofėjai. Muziejus įsikūrė XIX a. statytoje cerkvėje, mediniame buv. Rusijos imperijos kariuomenės 111-ojo Dono pėstininkų pulko manieže ir akmeniniame svirne.
Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d. Muziejaus organizatoriumi paskirtas generolas leitenantas V. Nagevičius. Lankytojams atvėrus muziejaus duris, pradėtos rengti ekskursijos, organizuoti valstybės švenčių, kariuomenės istorinių sukakčių, pilietinio ir patriotinio ugdymo renginiai, kurtos tautinės ir karinės tradicijos. Greta muziejaus pradėtas kurti memorialas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės idėjai ir kovojusių už jos laisvę atminimo įamžinimui. 1921 m. spalio 16 d. muziejaus sodelyje atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, 1928 m. gegužės 15 d. – J. Zikaro ir V. Dubeneckio paminklas „Laisvė“. 1934 m. lapkričio 23 d. paminklo „Žuvusiems už Lietuvos Laisvę“ papėdėje iškilmingai perlaidoti Nepriklausomybės kovose žuvusio Nežinomo kareivio palaikai. Nuo 1923 m. karo invalidai, dirbę muziejuje, atlikdavo žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo, valstybinės ir tautinės vėliavų pakėlimo ir nuleidimo ceremonialą Karo muziejaus bokšte ir prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Kiekvienais metais muziejaus sodelyje buvo švenčiama Vasario 16-oji, 1921–1928 m. – Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo atidarymo diena (Tautos diena), 1930 m. vyko įspūdingi Vytauto Didžiojo metų minėjimo renginiai. Per valstybines šventes skambėdavo 1922 m. vasario 16 d. muziejaus bokšte pakabintas, JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas. Tradicija tapo po renginių apsilankyti muziejuje ir apžiūrėti jo ekspoziciją.
Karo muziejus kurtas kaip kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę šventovė – „Tautos šventykla“, kuri kaupė, saugojo ir eksponavo tautos savimonei ir valstybinei savivokai reikšmingus istorinės atminties ženklus: Lietuvos istorijos artefaktus, kovų už laisvę ir nepriklausomybę relikvijas. Kariuomenės dalių atstovų 1922 m. vasario 6 d. suvažiavime pabrėžta, kad Karo muziejus – Lietuvos Laisvės Muziejus – „privalo visą atvaizduoti, kas istorijos eigoj nuo žilos senovės pradedant iki mūsų dienų buvo atlikta lietuvių tautos gyvybei, kultūrai ir laisvei apsaugoti“.
Muziejaus ekspozicijas sudarė iš kariuomenės dalių, įvairių įstaigų, organizacijų ir asmenų surinkti, nupirkti, jų dovanoti dokumentai, Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės dalių nuotraukos, valstybės ir karo veikėjų portretai, karo batalijų paveikslai, valstybės ir karinių dalių vėliavos, aeroplanas, patrankos, ginklai, karinė amunicija. 1933 m. liepos 24 d. į muziejų atgabentos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą relikvijos: sudužusio lėktuvo „Lituanica“ nuolaužos, lakūnų daiktai ir dokumentai, surinkti žūties vietoje. 1921 m. muziejuje veikė 5, 1934 m. – 12 skyrių, kurie atspindėjo Lietuvos istoriją nuo senovės iki naujausiųjų laikų, tautos kovas už laisvę ir nepriklausomybę, kariuomenės ginkluotę, karines operacijas, kariuomenės dalių istoriją, buvo skirtos žuvusių dėl Lietuvos laisvės atminimui, karo invalidų, karių savanorių, Šaulių sąjungos veiklai.
1930 m. minint Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines, muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Tų pačių metų lapkričio 23 d. padėtas kertinis naujojo muziejaus rūmų akmuo. 1934 m. balandžio mėn., dar galutinai nebaigus rūmų statybų, į juos persikėlė Vytauto Didžiojo karo muziejus. 1934 m. spalio 27 d. generolas leitenantas V. Nagevičius paskirtas Karo muziejaus viršininku. 1936 m. vasario 16 d. įvyko naujųjų muziejaus rūmų iškilmingas atidarymas. Šiame pastate muziejus veikia ir iki šiol.
Pradėjęs veiklą, muziejus įsigijo Garbės svečių knygą. Didelio formato knygos viršeliai aptraukti oda, apkalti vokiečių 88 mm kalibro kulkomis ir papuošti J. Zikaro paminklo „Laisvė“ atvaizdu. Knygos aukštis 47 cm, plotis 37 cm, storis 8 cm. Pirmieji Garbės svečių knygoje 1921 m. spalio 16 d. pasirašė Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės vadai, užsienio diplomatai, kiti asmenys, dalyvavę paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atidengimo iškilmėse. Iš pradžių knygoje pasirašydavo tik garbingi svečiai, o nuo 1922 m. joje galėjo pasirašyti visi muziejaus lankytojai. Knygoje pasirašydavo, išreikšdavo padėką muziejui, dalindavosi įspūdžiais apie ekspozicijas, išliedavo sužadintus pasididžiavimo Lietuvos istorija, pasigerėjimo jos paveldu jausmus Lietuvos ir užsienio šalių ekskursantai, renginių muziejuje ir jo sodelyje dalyviai. Sujaudintas įspūdingo Lietuvos istorijos pasakojimo, vienas iš muziejaus lankytojų rašė: „Aplankiau pirmą kartą mūsų Tautos šventyklą išsinešdamas malonaus įspūdžio. Lai būna šis kultūros židinys pavyzdžiu visai mūsų tautai“. Kauno apskrities pradinių mokyklų inspektorius Antanas Vokietaitis, dalindamasis ekskursijoje sužadintais patriotiniais jausmais, pažymėjo: „Mūsų Karo Muziejus – tai neišsemiamas Tėvynės meilės jausmų žadinimo ir gaivinimo šaltinis. Mūsų Tėvynės gynėjų pasišventimo realūs įrodymai, jų karžygiškų žygių apčiuopiami ženklai stiprina mūsų priaugančios jaunuomenės širdyse atsparumo jėgą, gimdo norą sekti Tėvynės mylėtojų pėdomis“. JAV nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje Ouvenas J. C. Noremas JAV Nepriklausomybės dienos minėjimo muziejuje proga Garbės svečių knygoje parašė: „Galiu tik prisidėti reiškiant gilią meilę ir dėkingumą, kurią Amerika jaučia Lietuvos Respublikai. Tikėkimės, kad mūsų ryšiai ir toliau stiprės ir bus išgirsti mūsų balsai, skleidžiantys didžiuosius laisvės ir teisingumo principus. Amerikos noras, kad Lietuva klestėtų kaip tauta ir kad ateitis atneštų jai dvasinę palaimą. Mano siekis aiškinti Amerikos idealizmą taip, kad jo praktiniai aspektai taptų žinomi, ir skleisti jūsų turtingą paveldą bei pristatyti jūsų teikiamą lobį“.
Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, buvo uždraustos Vytauto Didžiojo karo muziejaus tradicijos, pagal komunistinę ideologiją pradėtos formuoti naujos ekspozicijos. Liepos 25 d. muziejus pavadintas Karo muziejumi, rugsėjo 15 d. – Kariškai istoriniu muziejumi. Pakeista vadovybė: birželio 25 d. brg. gen. V. Nagevičius atleistas iš muziejaus viršininko pareigų. Laikinai eiti muziejaus viršininko pareigas paskirtas plk. Juozas Šarauskas, tačiau gruodžio 11 d. jis buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. balandžio 26 d. suimtas. Muziejaus viršininku 1940 m. gruodžio 11 d. paskirtas Bronius Žekonis; 1941 m. vasario 5 d. muziejui perėjus Lietuvos SSR švietimo liaudies komisariato žinion, jis tapo muziejaus direktoriumi. Buvo ribojamas lankymasis muziejuje: į jį buvo įleidžiamos tik oficialios sovietinės delegacijos ir Raudonosios armijos ekskursantų grupės.
Nacistinės okupacijos metais muziejuje buvo įvesta okupacinės valdžios kontrolė, bet muziejui pavyko iš dalies atnaujinti tarpukario Lietuvoje vystytą veiklą. 1941 m. liepos mėn. muziejui sugrąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas, liepos 10 d. į direktoriaus pareigas sugrįžo brg. gen. V. Nagevičius. Buvo atkuriamos ikisovietinės ekspozicijos, įsteigtas naujas – Raudonojo teroro skyrius, pasakojantis apie sovietinę okupaciją ir terorą. Atgaivintos žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo, Vėlinių tradicijos. 1942 m. birželio 14 d. pradėta minėti Tautos gedulo – masinio gyventojų trėmimo 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos, birželio 22 d. – Vokietijos ir SSRS karo pradžios diena, neoficialiai švęsta Vasario 16-oji, organizuoti įvairūs renginiai. 1942 m. rugpjūčio 30 d. muziejuje įvyko buvusių Liaudies vyriausybės ir Liaudies seimo narių susirinkimas, kuriame buvo priimta ir į muziejaus Garbės svečių knygą įrašyta rezoliucija, pasmerkusi Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytą Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos valios suklastojimą Liaudies seime.
Antroji sovietinė okupacija muziejui buvo didelių netekčių metas. 1944 m. rugsėjo 9 d. muziejus pavadintas Valstybiniu kariškai istoriniu muziejumi, gruodžio 4 d. direktoriumi paskirtas plk. Petras Tarasenka. Muziejus paverstas įstaiga, propaguojančia komunistines tradicijas. Paskutinis įrašas muziejaus garbės svečių knygoje padarytas 1945 m. kovo 20 d. Sovietų Sąjungos telegramų agentūros (TASS) korespondentas Galperinas parašė tikintis, kad muziejus pasakos, kaip „padedant didžiajai rusų tautai, lietuvių tauta su ginklu rankose, patys į petį su rusais, ukrainiečiais, baltarusiais ir kitomis tautomis kovojo su nekenčiamais vokiečiais“. Muziejuje buvo uždrausti eksponuoti, naikinami, kitoms sovietinėms įstaigoms perduodami Lietuvos valstybingumą ir Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą liudiję eksponatai. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Garbės svečių knyga buvo atiduota Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, o po jo mirties 1974 m. perduota Partijos istorijos instituto prie LKP CK Partiniam archyvui.
Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus Garbės svečių knyga yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve. Tai yra unikalus dokumentas, kuriame savo parašus ir įrašus paliko visi tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentai ir ministrai pirmininkai, kariuomenės vadai, kiti žymiausi politikos, kultūros ir visuomenės veikėjai, užsienio šalių diplomatai Lietuvoje.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.
PANAUDOTA LITERATŪRA:
GEČAS, Steponas. Karo muziejus po Antrojo pasaulinio karo. Skausmingos pertvarkos ir muziejinės vertybės (1944–1953). In Vytauto Didžiojo karo muziejus 2006 metais. Kaunas, 2007, p. 50–67.
GEČAS, Steponas. Tragiškas dviejų muziejaus vadovų likimai. Direktoriai, kuriuos sušaudė. In Vytauto Didžiojo karo muziejus 2012 metais. Kaunas, 2013, p. 73–86.
JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Senojo muziejaus istorija 1919–1930 m. In Vytauto Didžiojo karo muziejus 2006 metais. Kaunas, 2007, p. 8–44.
JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Vytauto Didžiojo karo muziejus – Lietuvos karinių tradicijų kūrėjas ir karinio paveldo saugotojas. In Karo archyvas. XXXIV. Vilnius, 2019, p. 151–216.
Kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė: Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kaunas: Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2016, 91 p.
NAUJALIENĖ, D.; PŪKYS, A.; STOLIAROVAS, A; JUREVIČIŪTĖ, A.; JANKŪNAS, A.; MARKŪNAS, A. Vytauto Didžiojo karo muziejaus svarbiausių įvykių kronika. 1919–1951 metai. In Vytauto Didžiojo karo muziejus 20010 metais. Kaunas, 2011, p. 8–88.