Galerijos
Albumai
MEDICINOS PAGALBOS LIETUVOJE FRAGMENTAI

Pratarmė

Parodos iniciatoriai

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (www.vlk.lt)

 

Pratarmę parengė Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyrius.

Ši virtuali archyvinių nuotraukų paroda – medicinos pagalbos nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. fragmentai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų pastangomis surengtoje parodoje rasite nuotraukų, iliustruojančių minėtu laikotarpiu padėtus rūpinimosi žmonių sveikata pagrindus ir atskleidžiančių to laikmečio medikų santykius su pacientais. Renkant nuotraukas parodai, norėta parodyti, kaip specifiniame gydymo įstaigos interjere, kuriame yra ne tik mediko kėdė ar paciento lova, bet ir įranga, instrumentai, jaučiasi jose užfiksuoti žmonės.

Žvelgdami į nuotraukas, nepamirškime, kad 1918–1940 m. rūpestis žmonių sveikata buvo reiškiamas ne tik valstybės institucijų dokumentuose – tuo laikotarpiu pradedama kurti sveikatos draudimo sistema, orientuota visų pirma į nepasiturinčiųjų sveikatos apsaugą. Sveikatos draudimo sistema buvo grindžiama dviem esminiais principais – privalomojo visų dirbančiųjų ir jų šeimų narių draudimo ir sveikatos priežiūros finansavimo iš dirbančiųjų įmokų, kurių dydis buvo siejamas su atlyginimais. Šie du principai yra svarbūs ir šiandien, jų tęstinumą žymi dabartinė privalomojo sveikatos draudimo sistema (jo visuotinumas) ir sveikatos priežiūros finansavimo pagrindai.

Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį išties sunkiomis ekonominėmis sąlygomis buvo siekiama įtvirtinti modernios Lietuvos valstybės sveikatos priežiūros pamatus.

Paroda skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

 

Trumpai apie sveikatos draudimo ištakas      

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, skelbiantį, kad „Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

1918 m. gruodžio 26 d. ministro pirmininko M. Sleževičiaus kabinetas Laikinosios Vyriausybės deklaracijoje skelbė: „Pirmoj eilėj prieš mus stovi žemės reforma ir darbininkų būvio apsaugojimas <... > Laikinoji Vyriausybė kuo greičiausiu laiku pasistengs pravesti apdraudimo nuo ligos, sužeidimo ir senatvės įstatymus (...)“.

 

1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo nustatyta:

97 straipsnis

„Žmogaus darbo pajėga yra tam tikrų įstatymų saugojama ir globojama. Valstybė saugoja atskirais įstatymais darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant.“

98 straipsnis

„Šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Jos pagrindan dedama abiejų lyčių teisių lygybė. Tam tikrais įstatymais saugojama ir palaikoma šeimos sveikata ir socialinė gerovė. Motinystė yra ypatingoje Valstybės globoje.“

Jau 1919 m. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija parengė Ligos draudimo įstatymo projektą. Šio įstatymo priėmimas užtruko iki 1925 m. gruodžio 9 d., paskelbtas jis buvo 1926 m. gegužės 27 dieną. 

1920 m. Lietuvoje buvo pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, taip pat nemokamai buvo gydomi ir visų mokyklų mokiniai. 1921 m. pradedama nemokamai skiepyti nuo užkrečiamųjų ligų. 1926 m. Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. 1938 m. buvo patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa. Jau pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį padidėjo medicinos įstaigų bei medikų skaičius, sumažėjo sergamumas užkrečiamosiomis ligomis, padidėjo natūralus gyventojų prieaugis.

1926 m. kovo 23 d. galima laikyti socialinio draudimo pradžia Lietuvoje: Seimui priėmus Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos (Valdyba) įstatymą, prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigta Valdyba ėmėsi aiškinti ligonių kasų įstatymą, steigti ligonių kasas, tvirtinti jų sąmatas ir ataskaitas, rengti ligonių kasų valdybų ir tarybų rinkimus. 

Kuriantis nepriklausomos Lietuvos institucijoms, buvo pradėtos steigti ir ligonių kasos: 1928 m. spalio 28 d. įsteigta Kauno miesto ligonių kasa, netrukus ir kitos – Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės ir Vilkaviškio apskrityse. 1931 m. pabaigoje buvo jau 16 ligonių kasų.

Nors ligonių kasose pagal priimtąjį įstatymą turėjo būti privalomai draudžiami visi asmenys, buvo taikomos išimtys: pavyzdžiui, nebuvo draudžiami uždirbantys daugiau kaip 400 Lt per mėnesį, valstybės tarnautojai, laikinuosius darbus dirbantys asmenys, žemės ūkio darbininkai. Žemės ūkio kraštui, kur didžiąją gyventojų dalį sudarė žemės ūkio darbininkai ir ūkininkai, reikėjo papildyti draudžiamų ir apdraustų asmenų kategorijas, kad susirgusiųjų nereikėtų šelpti ar gydyti savivaldybės lėšomis. 1930 m. rugsėjo 6 d. Kupiškio valsčiaus taryba nutarė kreiptis į Vyriausybę dėl įstatymo, pagal kurį ir žemės ūkio darbininkai galėtų pasinaudoti sveikatos draudimu ligos atveju bei senatvėje, išleidimo.

 

Pagalba ligonių kasų nariams ir jų šeimoms

Ligonių kasos rūpinosi, kad susirgusiems jų nariams ir jų šeimoms būtų teikiama pirmoji medicinos pagalba, ambulatorinė pagalba, gydymas ligoninėje ar sanatorijoje, vaistai, tvarstomoji medžiaga ir gydymo reikmenys, pagalba gimdant, skyrė gydytoją ligoniui lankyti ir kt. 

Ligonių kasos narys turėjo teisę pasirinkti bet kurį gydytoją, vaistinę ar gydymo įstaigą pagal ligonių kasos sudarytą sąrašą. Ligonių kasos narys galėjo kreiptis ir į kitą gydytoją, nei nurodyta minėtame sąraše, tačiau tuomet jis pats turėjo sumokėti kasos nustatytos paslaugos kainos ir faktiškai sumokėtos už paslaugą sumos skirtumą, jeigu toks susidarydavo. 

Be to, buvo mokamos pašalpos: kuo ilgiau ligonis priklausė ligonių kasai, tuo didesnę pagalbą ir pašalpą gaudavo. Negalinčiam dėl ligos dirbti nariui ligonių kasa, atsižvelgdama į jo šeimos padėtį, teikė piniginę pašalpą, kurios dydis siekė nuo pusės iki viso jo uždarbio. Maksimali vienos dienos pašalpos norma priklausė nuo kasos nario uždarbio (svyravo nuo 3 iki 14 Lt). Pašalpa buvo teikiama nuo ketvirtos sirgimo dienos iki pasveikstant, bet ne ilgiau kaip 39 savaites. Šeimos nariams numatytoms pašalpoms ir pagalbai galėjo būti išleidžiama ne daugiau kaip 1/3 kasos narių ir samdytojų mokesčių.

 

Finansavimas

Ligos draudimas buvo finansuojamas iš surenkamų įmokų, kurios sudarė iki 3 proc. algos: 40 proc. įmokos mokėjo darbdavys, o 60 proc. – apdraustasis. 1934 m. įmokos dydis išaugo iki 6 proc., o mokamą sumą darbuotojas ir darbdavys dalijosi po lygiai. Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių sumokėtų įmokų sumos. Už ligonių kasos narius, kurie atlyginimo pinigais negaudavo, mokesčius privalėjo sumokėti samdytojai. Ligonių kasos valdyba galėjo padidinti mokesčius tų darbdavių, kurių įmonėse buvo didesnis susirgimo pavojus. 

Ligonių kasos buvo orientuotos į mažiausiai pasiturintį gyventojų socialinį sluoksnį – šie gyventojai sudarė didžiausią apdraustųjų dalį. Ligonių kasos priimdavo ne tik ligos draudimo mokesčius, bet ir kitas įmokas, skirtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasai, Viešųjų darbų fondui bei Darbo rūmams. 

1938 m. ligonių kasose buvo 141 375 apdraustieji (77 504 nariai ir 63 871 jų šeimų narys). 42 proc. apdraustųjų, sirgusiųjų tais metais, gavo paramą iš kasų. Ir vis dėlto apdraustųjų skaičius Lietuvoje tesudarė tik 3–4 proc. gyventojų.

Didžiausią dalį ambulatoriniu būdu ligonių kasų lėšomis gydomų ligų sudarė užkrečiamosios ir kvėpavimo organų ligos, o iš stacionare ligonių kasų lėšomis gydomų ligų – virškinimo organų ligos. 

1938 m. ligonių kasų išlaidos pasiskirstė taip: medicinos pagalbai teko – 42,4 proc. šių išlaidų, vaistams – 11,5 proc., pašalpoms – 21,6 proc., administracijai – 9,0 proc., kitoms išlaidoms – 15,5 procento.

***

Kviečiame apžiūrėti parodą, kurioje – LCVA nuotraukos, užfiksavusios tarpukario Lietuvos medikų darbo fragmentus. Čia rasite žaismingų besišypsančių, linksmai nusiteikusių medikų ir jų pacientų autentiškame interjere atvaizdų.

Pažvelkite į medicinos priemonių nuotraukas, chirurginės operacijos vaizdą, odontologo kabinetą, gal atpažinsite ir žinomus tarpukario medikus ar medicinos seseris?

Kai kurių vaizdų vietos – ligoninė ar pacientų priėmimo kabinetas – nėra identifikuotos, tad jei atpažinsite nuotraukose įamžintus žmones, kreipkitės į LCVA. Tai bus Jūsų indėlis į archyve kaupiamų duomenų tikslinimą ir tvarkymą.

 

Naudota literatūra:

Murauskienė L., „Sveikatos draudimo istorija // Sveikatos draudimas Lietuvoje“, 1996.

Lazutka R., „Sveikatos draudimas tarpukario Lietuvoje // Sveikatos draudimas Lietuvoje“, 1996.

„Panevėžio teritorinė ligonių kasa: 20 metų pacientų ir partnerystės labui“, 2016.

 

Lt En